Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių kulinarijos paveldo bruožai

(Tęsinys. Pradžia 2019 01 12)

Ir pokaryje dar žinota apie senuosius valgius

Po karo, kai Šilutėje buvo daug karo metais nugriautų pastatų, katalikų bažnyčioje ir vienuolyne buvo įsikūręs okupantų rusų istrebitelių karinė įgula, kai vokiečių belaisviai ardė ir atstatinėjo griuvėsius, kai ypač trūko maisto produktų ir net iš vakaro reikėdavo užsiimti eiles prie duonos, kai į Šilutę gyventi suvažiavo daug žmonių iš Lietuvos ir Rusijos, senieji maisto gamybos receptai buvo nežinomi.

Todėl dabar, kai Europos tautos ypač daug dėmesio skiria savo kulinarijos paveldui, kai užsienio turistai tiesiog ieškote ieško autentiškų vietinių valgių ir gėrimų, laikas būtų prisiminti senuosius Šilokarčemos valgių ir gėrimų receptus, pamėginti pasigaminti, patiems paragauti ir savo svečius vaišinti senaisiais patiekalais.

Tiesa, senieji pokario metais į Šilutę atsikėlę gyventojai turėtų prisiminti tų laikų katalikų klebono gaspadinės kepamus šokoladinius pyragaičius ir bandeles su cinamonu, riešutais ir razinomis, kuriais būdavo vaišinami parapijiečiai.

Kitapus gatvės, šalia buvusių teismo rūmų, buvusio "Nemuno" viešbučio pastate veikė senas tradicijas turėjęs "Deims Hotel &Caf?", kuriame buvo įrengtas centrinis šildymas, 24 lovos ir garažai. "Deims" viešbučio ir kavinės kieme buvo sodas su pasivaikščiojimo takais. Sode iki 1920 m. savo šaudyklą su taikiniais ir net 200 m ilgio šaudymo takais turėjo Šaulių draugija. Tik vėliau, matyt, sugriežtėjus reikalavimams, šaudyklą, kaip minėta, perkėlė į Varnamiškį.Ypač mėgstamos būdavo įvairios pieniškos sriubos ir trintosios, kurias, kalbant tiesą, buvo nusižiūrėję iš vokiečių.

Senoji klebono gaspadinė Marta tuos gardėsius buvo išmokusi kepti, dirbdama brolių Mikutaičių (Mikuteit) restorane ir Šilutės cukrainėse.

Iki karo Rytų Prūsijoje (Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašte) gyveno apie 3 milijonus gyventojų.

Po karo Šilutėje išliko tik kelios vietinių gyventojų šeimos, Šilutės rajone vietinių gyventojų taip pat beveik nebeliko, nes daugumai Rytprūsių gyventojų traukiantis nuo artėjančių rusų karių, didelė dalis Klaipėdos krašto lietuvininkų-šišioniškių, kartu su Rytprūsių vokiečiais pasitraukė į Vokietijos gilumą, likusieji buvo nepaprastai žiauriai išžudyti rusų karių ar buvo rusų okupantų ištremti į Sibirą ar Kazachstaną.

Gyvi išliko tik vienetai, kas buvo pasislėpę kaimyniniuose Žemaitijos rajonuose.

Ir kada rusų okupantų valdžia pradėjo kelti kolonizatorius iš Lietuvos ir Rusijos į Klaipėdos kraštą, besislapstę Lietuvoje, vienas kitas naivuolis ir iš išvykusių į Vokietiją (repatrijantai) grįžo į tėvų namus, tačiau kentė patyčias iš komunistinės valdžios pusės iki pat Nepriklausomybės susigrąžinimo.

Vokietijon pasitraukusių lietuvininkų dalis nutautėjo, nors ir po šiai dienai dar yra gana nemažai išlaikiusių savo krašto šaknis.

Rinkti medžiagą apie Šilutės rajono kulinarijos paveldą yra ypač sunku, nes yra išlikę tik kelios dešimtys vietinių gyventojų (autochtonų).

Ar žinote, kad...

Klaipėdos krašto lietuvininkai-šišioniškiai ir Karaliaučiaus krašto lietuvininkai-būrai nuo senų senovės eršketus, sterles, šamus (jų anksčiau sočiai būdavo Pamario upėse ir Kuršių mariose), raudonas žuvis (lašišas, šlakius, sykus), karšius, karpius, sterkus, vėgėles, žiobrius ir menkes kepdavo, apkepdavo, troškindavo, virdavo arba garindavo. Ypatingai mėgo ruošti įdarytas (farširuotas) žuvis.

Šilutiškiai visas žuvis prieš kepant išmirkydavo piene, tuo labai piktindami vieną kitą šiame krašte gyvenantį žydą, nes žydų košerna virtuvė draudžia maišyti žuvies ir pieno produktus. Iš tiesų visi žydai gyveno Rusijos imperijos Žemaitijoje pasienyje su Rytprūsiais, nes būtent pasienyje jie vertėsi kontrabanda ir kita neteisėta veikla.

 Lietuvininkai - šišioniškiai, kaip ir jų kaimynai Didžiosios Lietuvos lietuviai savo mityboje vartojo daug sriubų. Jei vokiečių kolonizatoriai sriubą gamindavosi tik kartą per savaitę, tai lietuvininkai net tris kartus per dieną.

O nupirktą silkę Šilutės gaspadinės išdarydavo, nuplovę užmerkdavo į pieną kelioms valandoms, kad silkė įgautų švelnų skonį. Pieną sunaudodavo žuvies padažų gamybai.

Džiovintą menkę bei kitas džiovintas žuvis taip pat mirkydavo piene.

Farširuotas žuvis patiekdavo ir valgydavo vienas tik su įvairiai paruoštais krienais, - jokių bulvių, daržovių, ryžių, nebent sotumo dėlei retsykiais užsikasdavo juodos ruginės duonos.

Prie įdarytų žuvų būdavo patiekiami įvairiai paruošti krienai, dažniausiai su grietine arba grietinėle, marinuoti arba pakepinti svogūnai.

Visoms jūrinėms žuvims būtinai nulupdavo odą, nes ji suteikia kartumo.

Šilutiškiai, kad įdaryta žuvis verdant įgautų gražią auksinę spalvą, į sultinį įdėdavo saują svogūnų lukštų.

Prie keptos žuvies būtinai duodavo obuolienės (saldžios obuolių košės) arba slyvienės.

Nuo senų senovės Šilutės krašto moterys pažinojo ir vartojo iki 120 vietinės kilmės kvapiųjų žolelių valgių gardinimui.

Šilutiškės ir rusniškės žuvies patiekalams ir žuvies padažams vartojo ajerus, bitkrėsles, čiobrelius, diemedžius, garstyčias, juozažoles, kraujažoles, krapus, krienus, meškinius česnakus, mirtas, pastarnokus, peletrūnus, petražoles, pipirmėtes, ožiažoles, šlamučius, kiekvieną atskirai arba jų mišinius, priklausomai nuo to kokia ir kaip žuvis ruošiama.

Pats populiariausias padažas prie žuvies buvo toks: 5-6 pusiau griežinėliais plonai supjaustytus svogūnus apkepindavo lydytame svieste arba aliejuje iki tol, kol svogūnai suminkštėdavo, tada ant jų sukraudavo puslitrį grietinės, viską sumaišydavo ir užvirindavo, šį padažą gardindavo druska, maltais baltaisiais pipirais ir smulkiai kapotais krapais.

Šilutės restoranuose, kavinėse ir valgyklose kepta, garinta arba virta žuvis būdavo patiekiama gausiai apipilta šiuo padažu. Atvykėliai iš kitų šalių sakydavo, kad skanesnės žuvies niekur pasaulyje neragavę...

Šišioniškiai žvejai žinojo kuo skiriasi žuvienė nuo žuvies zupės. Žuvienė buvo verdama kuršiškai - iš ešerių su pūgžliais su morka ir svogūnu. Gautas sultinys perkošiamas ir naudojamas kaip drebučiai (šaltas patiekiamas su karštomis bulvėmis).

Žuvienei iš anksto lydytame svieste apkepdavo vienos rūšies žuvies gabalus. Po to paruoštą žuvies sultinį užvirindavo, supildavo į sriubinę ir dėdavo ant stalo. Žuvienę samčiu išpilstydavo į lėkštes ir po to dėdavo didelį gabalą keptos žuvies. Per šventes puošdavo virtos morkos išpjaustinėtais griežinėliais, krapų šakele.

Žuvies sriubai į verdantį sultinį dėdavo būtinai keptos kokios nors vienos žuvies gabalus ir pavirdavo ne daugiau 5 minučių arba iš sultinio virdavo žuvies zupes su bulvėmis, arba su daržovėmis, arba su kruopomis, arba su grybais, bet būtinai balindavo riebiu pienu arba šviežia grietinėle, kurios turėdavo būti vienas trečdalis.

(Bus daugiau)

Šilutės žuvies sriuba (Fischsuppe) su sterku ir bulvių košės kukuliais