Jurgis Plonaitis niekada nebuvo tapęs "išverstaskūriu"

Bernardas Aleknavičius

Šiandien su B. Aleknavičiumi tęsiame pokalbį apie dar vieną krašto ąžuolą - Jurgį Plonaitį.

- Ką patyrėte bendraudami su Mažosios Lietuvos didžiavyriu Jurgiu Plonaičiu?

- Su šviesaus atminimo mažlietuviu Jurgiu Plonaičiu bendraudamas apie dvidešimt metų, patyriau, kad jis - nepaprasta asmenybė. Jis blaiviai žvelgė į visus krašto įvykius, sugebėjo pasverti padėtį, gal todėl ir tapo Mažosios Lietuvos vaikščiojančiąja enciklopedija.

- Tikriausiai ne vienam skaitytojui kils klausimas: o kodėl jis toks, kodėl jis nenuėjo pasroviui su daugeliu?

- Kad atsakytum į šį klausimą, tektų nusikelti net į XIX amžių ir prisiminti Jurgio Plonaičio tėvus, kaimynus, o svarbiausia - kokiomis sąlygomis formavosi ši asmenybė.

Jurgio Plonaičio tėvas, taip pat Jurgis Plonaitis, buvo gimęs ir augo Lūžijos kaime (dabar - Dituvos sodai). Šis kaimas visada buvo lietuviškas.

Dar ir 1905 m. visuotinio gyventojų surašymo metu Lūžijos kaime iš 261 sodiečio lietuviais buvo užsirašę net 246 gyventojai.

Suprantama, kad tokioje terpėje augęs jaunas žmogus, net matydamas krašto germanizaciją, išsaugojo didžiulę meilę savo protėvių praeičiai ir niekados netapo "išverstaskūriu".

- Plonaitis apsigyveno dabartinio Kintų miestelio dalyje?

- Atėjęs žentu į Žiaukų kaimą, dabar - Kintų miestelio dalis, rado panašią padėtį. Žiaukų kaime tuomet gyveno 117 žmonių, tarp kurių tik 17 buvo kitataučiai. Dvidešimtmetė Jurgio moteris Etmė Preikšaitė taip pat buvo susipratusi lietuvaitė, todėl ir jaunoji karta buvo auklėjama lietuviška dvasia.

- Kas suformavo vyriausiojo Plonaičių sūnaus Jurgio patriotines nuotaikas?

- Jurgis mokėsi Kintų pradinėje mokykloje, kurioje neseniai buvo mokytojavęs Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas. Mokėsi ne gimtąja motinos kalba, bet vokiškai.

Jaunasis Jurgis, ko gero, pirmą kartą pajuto, jog kolonistai vokiečiai nedorai elgiasi su krašto senbuviais, nes varžo jų prigimtinę teisę į savąją kalbą, į švietimą. Jurgiui einant dvyliktuosius metus, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.

Tėvas buvo pašauktas į kaizerinę kariuomenę ir karinę tarnybą ėjo netoli namų.

- Karo pradžioje rusai, spustelėję vokiečius, užėmė beveik visą etnografinę Mažąją Lietuvą?

- Beveik visą. Tik Klaipėdos regione fronto linija nesikeitė, bet 1915 metų sausį ir čia aktyvumas padidėjo. Sausio 5-ąją prie Saugų, Žirgatpurvių kaime, rusų kariuomenė atakavo vokiečių pozicijas.

Susišaudymo metu netikėtai žuvo jaunojo Jurgio Plonaičio tėvas Jurgis Plonaitis, kurį čia pat, Žirgatpurviuose, ir palaidojo.

Etmė Plonaitienė su trimis mažamečiais vaikais liko našlė. Dvyliktuosius metus einantis Jurgis vėl susimąstė: "Kodėl ir už ką žuvo tėvas? Gal už tai, kad vokiečiai mus padarė savo vergais?

Bet ir tų vergų jiems dar maža. O gal jie nori, kad ne tik lietuviai, bet ir kitos tautos jiems tarnautų?" Šios mintys, gimusios dvylikamečio širdyje, ne geso, bet plėtėsi, vešėjo...

Dar nepasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgio mama ištekėjo antrą kartą. Iš Šyšos kaimo Rusnės parapijos į namus atėjo užkurys patėvis Kristupas Jurgenaitis. Patėvis savo žmonos pirmojo vyro vaikus mylėjo, neskriaudė, ir šeima sutarė gerai.

- Tada Jurgis Kintuose įkūrė lietuvių jaunimo draugiją "Rūta"?

- Jurgis pradėjo mokytis vokiečių gimnazijoje Klaipėdoje. 1919 metais kartu su Martynu Anysu, Viliumi Endrikaičiu, Dreižiu ir kitais gimnazistais Kintuose įkūrė lietuvių jaunimo draugiją "Rūta", kuri jau tais pačiais metais miestelyje suvaidino Vydūno komediją "Jonuks, mergų bijąs".

Didelių darbų Jurgis Plonaitis "Rūtos" draugijos veikloje neatliko, nes ir 18 metų dar neturėdamas, 1920-aisiais pradėjo dirbti Klaipėdoje, Tautiniame lietuvių banke.

Bankui vadovavo Gustavas Juozapaitis, aktyvus visuomenininkas, poetas ir Donelaičio draugijos pirmininkas. Į Donelaičio draugiją įstojo ir Jurgis. Tiesa, draugija buvo negausi.

- Čia Jurgis susipažino su Ieva Simonaityte?

- Draugijai, be Tautinio lietuvių banko darbuotojų, dar priklausė keletas susipratusių klaipėdiškių, tarp kurių buvo ir būsimoji rašytoja Ėvė Simonaitytė. Su ja, būsimąja rašytoja, šioje draugijoje susipažinęs Jurgis Plonaitis gerus draugystės ryšius išsaugojo visą gyvenimą.

Ieva Simonaitytė.

Jurgio Plonaičio jaunystė sutapo su svarbiais politiniais įvykiais Mažojoje Lietuvoje. Kai Jurgiui sukako šešiolika, Tilžėje buvo paskelbtas Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos aktas, paskui Versalio sutartimi Klaipėdos kraštas atskirtas nuo Vokietijos. 1923 m. dvidešimtmetis Jurgis Plonaitis ėmė ginklą į rankas ir aktyviai dalyvavo krašto sukilime prieš okupacinį prancūzų valdymą.

- Kokius visuomeninius darbus Jurgis nuveikė Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos?

- Jis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu, aktyviai sportavo: žaidė Klaipėdos futbolo rinktinėje, plaukiojo jachtomis po Baltijos jūrą, aplankė kaimynines valstybes.

O dar repeticijos "Aidos", "Dainos" choruose, posėdžiai Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungos valdyboje...

- Bėgant metams atėjo laikas ir apie savo šeimą pagalvoti.

- Pasipiršo Jurgis gerokai už save jaunesnei patėvio brolio dukrai Anei Jurgenaitytei. Prasidėjo šeimos gyvenimo rūpesčiai, namo, kuris kainavo net 37 tūkstančius litų, statyba Giruliuose.

Buvo džiaugsmo, kai gimė sūnūs, kai prie numylėtosios Baltijos iškilo gražus namas, kuriame ir Vydūnas porą savaičių panoro pailsėti.

Paskui prasidėjo karas. Vila Giruliuose sudegė. Jau suaugę sūnūs mirė. Liko tik meilė vaikaičiams.

Net sunkiausiomis akimirkomis Jurgis Plonaitis neprarado nuovokos, tvirto tikėjimo šviesesne ateitimi. Sudėtingais sovietmečio laikais jis liko tvirtas ir nepalenkiamas optimistas.

Kai Klaipėdoje buvo kuriama Lietuvininkų bendrija "Mažoji Lietuva", pasiūliau, kad bendrijos steigiamojo susirinkimo pirmąjį posėdį atidarytų ne kas kitas, o Jurgis Plonaitis.

Šiam pasiūlymui buvo pritarta. Prisimenu, kaip su Ieva Aušraite-Šaudvytiene ir Viktoru Petraičiu atvažiuojam į Šilutę, užeinam pas Jurgį Plonaitį. Trumpai išdėstau sumanymą, o Jurgis Plonaitis klausia: "O ar jūs nereikalausite iš Lietuvos autonomijos?" "Kokios autonomijos? Klaipėda - tai Lietuva, ir kokia čia gali būti autonomija?" "Gerai. Tuomet sutinku."

O anoji 1923 metų Klaipėdos krašto autonomija pražudė visus gerus mažlietuvių lūkesčius.

Jurgis Plonaitis turėjo nemažos patirties ir politiniame gyvenime. 1935 metais jis buvo išrinktas į Klaipėdos krašto seimelį ir matė, kaip, naudodamiesi krašto autonomijos teisėmis, vokiečiai kenkė ne tik Klaipėdos kraštui, bet ir Lietuvai.

Todėl jis ir bijojo to nelemto žodžio "autonomija". "Klaipėdos krašto autonomija pražudė patį kraštą", - dažnai kartodavo Jurgis Plonaitis, ir šio jo įsitikinimo niekas nesugebėjo sugriauti. Su šiuo įsitikinimu jis ir iškeliavo Anapilin.

Daug įdomybių Jurgis Plonaitis pasakydavo ir apie Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjus - tuos, kuriuos gerai pažinojo.

Vydūną jis vadindavo Mažosios Lietuvos dvasingumo įsikūnijimu. O apie Adomą Braką kartą pasakė: "Brakas buvo tarsi Vydūno apaštalas. Jis į Vydūną buvo įtikėjęs. Adomą Braką šeima ignoravo, nes jis buvo atitolęs nuo žemiškų dalykų."

Prisiminęs 1923 metų sukilimą, apie Joną Vanagaitį sakydavo: "Per mažai Simonaitytė apie Vanagaičio veiklą parašė! Daug kuo galėčiau papildyti, bet nepatogu. Galiu pasakyti tik tiek, kad į sukilimą Vanagaitis ėjo nieko neturėdamas, o po sukilimo Klaipėdoje jau valdė tris namus. Švariomis rankomis tokie turtai nepasiekiami..."

Toks buvo Jurgis Plonaitis: atviras, kritiškas ir savikritiškas. Šių Jurgio Plonaičio būdo savybių daug kas galėjo tik pavydėti.

Beveik šimtą metų jis stovėjo "kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio", liudydamas savo gimtojo krašto - Mažosios Lietuvos - tautiškumą ir istorinę praeitį.