Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija

Šie klausimai keliami 2018 metais Klaipėdos universiteto leidyklos išleistoje knygoje "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija".

Tai pirmas Lietuvos istoriografijoje tyrimas apie Pirmojo pasaulinio karo socialinį ir kultūrinį poveikį. Perkeldama skaitytoją į tarpukarį, knyga primena tai, ką apie Didįjį karą esame primiršę.

Joje kalbama apie karo patirtis, tų patirčių pagrindu besivienijusias organizacijas, eilinių žmonių kovą dėl kare patirtų nuostolių kompensavimo, kapines ir paminklus, karo vaizdavimą atsiminimuose, literatūroje ir mene.

Keturių autorių, Klaipėdos universiteto istorikų Vasilijaus Safronovo, Vytauto Jokubausko, Vyganto Vareikio ir Hektoro Vitkaus monografija "Didysis karas visuomenėje ir kultūroje: Lietuva ir Rytų Prūsija" nėra tipiška Pirmojo pasaulinio karo istorija.

Ja siekiama atskleisti, kaip šis karas buvo patirtas ir kaip vėliau sureikšmintas dviejose kaimyninėse visuomenėse: Lietuvoje ir Rytų Prūsijoje.

Pasirinkus tyrinėti šiuos du regionus, bandoma spręsti platesnį klausimą: kiek pagrįstas Europos žemyno dalijimas į tą dalį, kurioje Pirmasis pasaulinis karas tarpukariu buvo atmenamas, ir tą, kurioje jis esą buvo pamirštas.

"Mažosios Lietuvos" priedo skaitytojams siūlome keletą ištraukų iš minėtos monografijos.

Kaip buvo patirtas Didysis karas?

Žinome, kad aktyvūs karo veiksmai Rytų Prūsijoje ir būsimoje Lietuvos teritorijoje vyko 1914-1915 m.

Savo ruožtu Lietuvos vardas retai minimas Pirmojo pasaulinio karo aprašymuose.

Rytų Prūsija karo veiksmų teatru buvo tapusi pirmąjį karo pusmetį, iki 1915 m. kovo mėn.

Pasienio susirėmimuose dalyvavo daugiausia nedidelio masto pajėgos ir tas periodas truko dvi su puse pirmųjų karo savaičių.

Šiuo laikotarpiu reguliariosios pajėgos abiejose pusėse buvo telkiamos į Rusijos ir Vokietijos pasienį.

Nepaisant pavienių vėlesnių incidentų, kurių metu, pavyzdžiui, Rusijos pajėgoms pavyko trumpam užimti ir Klaipėdą (1915 m. kovo 17-21 d.), Vokietijos pajėgos 1915 m. pavasarį atstūmė Rusijos kariuomenę nuo Vokietijos ir Rusijos sienos, ir nuo 1915 m. pavasario karo veiksmai visiškai persikėlė į būsimąją Lietuvos teritoriją.

Nuo 1915 m. rudens nei Rytų Prūsija, nei būsimoji Lietuvos teritorija tiesioginių karo veiksmų nepatyrė.

Kariniai veiksmai iš esmės vienodai palietė Rytų Prūsiją ir būsimąją Lietuvos teritoriją; abi jos buvo kurį laiką okupuotos priešininko kariuomenės.

Tiesa, Rusijos kariuomenė kelių puolimų metu skirtingais laikotarpiais buvo užėmusi ne visą Rytų Prūsijos provinciją.

Nors 1914-1915 m. karo veiksmai nepavertė Rytų Prūsijos ir Lietuvos tokia dykra, kokiomis vėliau tapo kai kurie Vakarų fronto ruožai, tų veiksmų rezultatas tolesnei teritorijų plėtotei sudarė nevienodas sąlygas.

Skirtingai nei Vakarų fronte, kur jėgų balansas didžiąją karo dalį nebuvo fundamentaliai pakrypęs vienon kurion nors pusėn, šiauriniame Rusijos fronto ruože Vokietija iškovojo didžiules teritorijas.

Ši karo veiksmų plėtotė, regis, turėjo nulemti nevienodų gyventojų karo patirčių Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje susiklostymą.

Tarnyba kariuomenėje

Kare, kuriame daug ką lėmė "gyvoji jėga", vadinamieji "žmogiškieji ištekliai", suprantama, kad viena esminių karo patirčių buvo susijusi su tarnyba kariuomenėje.

Nors toji patirtis palietė išskirtinai vyriškąją visuomenės dalį, jos mastai buvo įspūdingi.

Vargu ar kada nors bus galima tiksliai nustatyti, kiek Rytų Prūsijos ir būsimosios Lietuvos gyventojų tarnavo kare.

Bet apytikriai tai galime pabandyti įsivaizduoti atlikę tam tikrus skaičiavimus.

Vokietijos kariuomenėje ketverius karo metus tarnavo savanoriai bei mobilizuotieji rezervistai ir šauktiniai, kuriais karinės pajėgos buvo papildomos keliais etapais.

Pagal Vokietijos įstatymus, karinę tarnybą tinkamais eiti buvo laikomi sveiki 17-45 metų vyrai, kurie galėjo tarnauti kariuomenėje.

Amžininkų bandymų įvertinti, kiek karių iš Rytų Prūsijos tarnavo Vokietijos kariuomenėje per Didįjį karą, kol kas neaptikome.

Mūsų pateikiamas apytikslis įvertinimas išplaukia iš fakto, kad Vokietijoje į kariuomenę buvo paimta apie 81 procentas visų karo tarnybai tinkamų vyrų.

Pritaikę šį rodiklį Rytų Prūsijai, neatsižvelgdami į jokius kitus papildomus veiksnius (pavyzdžiui, didelę prieškarinę emigraciją iš šios provincijos), gautumėme, kad ši Vokietijos provincija per ketverius karo metus kariuomenę galėjo papildyti apie 435 tūkstančiai vyrų, kurie sudarė apie 21 procentą visų ikikarinių provincijos gyventojų.

Atskirus visuomenės segmentus, suprantama, mobilizacija palietė ypač.

Pavyzdžiui, yra žinoma, kad 1915-1916 m. žiemos semestrą iš 1 299 Karaliaučiaus universiteto studentų net 880 (67,7 proc.) tarnavo kariuomenėje, o likusių buvo palyginti daug tik todėl, kad pusę jų sudarė moterys.

Vyrų, kurie karą praleido karinėje tarnyboje, patirtys tiek Rytų Prūsijoje, tiek ir būsimojoje Lietuvoje neapsiribojo dalyvavimu vien lokaliame fronto ruože.

1914 m. dauguma mobilizuotųjų Rytprūsiuose gynė šią provinciją nuo Rusijos kariuomenės ir vėliau kovojo su pastarąja Rytų fronte VIII armijos, o nuo 1914 m. gruodžio - X armijos daliniuose.

Padėčiai Rusijos fronte stabilizavusis, jau nuo 1916 m. dalis anksčiau suformuotų ir per naujas mobilizacijas Rytų Prūsijoje sukurtų dalinių buvo nukreipta kautis į kitus frontus.

Per visą karo laikotarpį Rytų fronte ar užfrontės zonoje išbuvo tik pavieniai Rytų Prūsijoje suformuoti daliniai, pavyzdžiui, Prūsijos princo Albrechto 1-asis (Lietuvos) dragūnų pulkas.

Matyt, tai lėmė palankesnės galimybės būtent šiame Europos karo įvykių teatre išnaudoti kavalerijos dalinius.

Būsimoje Lietuvos teritorijoje dislokuoti Rusijos kariuomenės II, III bei XX korpusų daliniai ir prie jų prisijungę rezervistai pačioje karo pradžioje kariavo Rytų Prūsijoje ir Vokietijos bei Rusijos pasienyje.

Nors XX korpusą iš pradžių ketinta nukreipti prieš Austrijos kariuomenę, o II korpusas pirma buvo priskirtas kav. gen. A. Samsonovo vadovautai II armijai, galiausiai abu minimi korpusai buvo įtraukti į kavalerijos generolo P. Rennenkampfo vadovaujamą I armiją (XX - rugpjūčio 8 d., II - rugpjūčio 22 d.), kuriai nuo pat pradžių buvo priskirtas III korpusas. I armija išvengė tragiško armijos likimo, tačiau Rytų Prūsijoje ji vis vien patyrė didelių nuostolių jau pirmaisiais karo mėnesiais.

XX korpusas buvo iš esmės sunaikintas 1915 m. vasario mėn. žiemos kautynėse prie Mozūrijos ežeryno ir Augustavo inf. gen. F. Siverso vadovautos X armijos sudėtyje. Petras Ruseckas vėliau teigė, kad į XX korpusą pateko "beveik visi pirmosios mobilizacijos lietuviai", o kai kurios jo kuopos "susidėjo maždaug per pusę iš lietuvių".

Teigta, kad jų buvo keli šimtai, ir nemaža dalis žuvo Augustavo miškuose.

Vokietijos kariai iš Rytų Prūsijos, nors ši provincija toli gražu nebuvo vienalytė kultūriniu požiūriu, tarnavo "savoje" kariuomenėje.

Labiau tikėtinu karių nelojalumo apraiškų šaltiniu joje galėjo tapti nepriteklius ir socialinės ar psichologinės įtampos, ypač karo pabaigoje, o ne karių angažavimasis alternatyvioms nacionalinėms idėjoms.

Prie viso to pridurtina, kad ir lietuviams, ir rytprūsiečiams demobilizacija, atrodytų, turėjo užbaigti karo veiksmus, kuriuose dalis jų praleido gal tik kelis mėnesius, o kiti - ketverius metus.

Tačiau bent dalis jų - kadaise savanorių arba mobilizuotų civilių - sąmoningai pasirinko kelią įvairiais būdais tęsti karo metų praktikas, jungdamiesi į paramilitarines organizacijas arba pokariu likdami kariuomenės gretose.

Karių ir civilių atsidūrimas nelaisvėje

Vokietijos karių iš Rytų Prūsijos ir Rusijos karių iš lietuviškų gubernijų viena iš bendrų patirčių buvo patekimas j karo nelaisvę.

Teoriškai pirmaisiais rytprūsiečiais karo belaisviais turėjo tapti tie Vokietijos piliečiai, kurie karo pradžią sutiko būdami kitoje valstybėje.

Daugiau Vokietijos karių iš Rytų Prūsijos buvo paimta nelaisvėn 1914-1915 m. karo veiksmų Rytų Prūsijoje metu.

Tolesniu karo laikotarpiu karo nelaisvėn kareiviai iš Rytų Prūsijos pateko daugiausia kovodami Vakarų fronte.

Kariniai daliniai, suformuoti būsimoje Lietuvos teritorijoje, didelius nuostolius dėl į nelaisvę paimtų karių ėmė patirti jau nuo pirmųjų karo mėnesių.

Po Tanenbergo kautynių paimtųjų karo nelaisvėn skaičius, turint omenyje netgi minimaliausius vertinimus, viršijo 180 tūkstančių.

Tikrai žinoma, kad tarp jų būta lietuvių.

Žinoma, vertinant šiuos skaičius, reikia atsižvelgti į faktą, kad Rusijos fronte, kur didžioji mobilizuotųjų Rytų Prūsijoje dalis praleido bent kelerius pirmuosius karo metus, Vokietijos belaisvių buvo paimta gerokai mažiau nei Vakarų fronte.

Tai vestų prie minties, kad ir karių iš Rytų Prūsijos, tapusių karo belaisviais, skaičius galėjo būti mažesnis.

Daugelis (nors jokiu būdu ne visi) dalinių, iš kurių atsirado šie belaisviai, buvo suformuoti Rytų Prūsijoje. Tai verstų manyti, kad bendras 32,8 tūkst. belaisvių iš šios provincijos skaičius gali būti realus.

Kiek karių iš Lietuvos pabuvojo karo belaisviais, nustatyti dar problemiškiau.

Oficioze "Dabartis" 1915-1918 m. buvo skelbiami sąrašai asmenų iš Lietuvos, kurie tuo metu buvo internuoti Vokietijos karo belaisvių stovyklose.

Šiuose sąrašuose iš viso buvo įrašyti 19 738 vardai ir pavardės, tačiau "Lietuva", kurią turėjo omenyje sąrašo sudarinėtojai, tuo metu galėjo būti vienintelė - tokiu pavadinimu Ober Osto valdomoje teritorijoje sudaryta karinė apygarda, kurios plotas 1915-1918 m. ne sykį keitėsi.

Tos Lietuvos dydis bet kokiu atveju gerokai viršijo Lietuvos plotą tarpukariu. Žinoma, sąrašas tuo pateikė ne vien lietuvius (tai matyti ir iš daugelio asmenvardžių

ir vien tuos, kurie buvo patekę Vokietijos nelaisvėn. Antanas Steponaitis, karo metais Šveicarijoje organizavęs karo belaisvių iš Lietuvos šalpą, savo atsiminimuose minėjo prieštaringus skaičius: vienur 20, kitur 30 tūkst.

Tačiau jis turėjo omenyje ne tik nelaisvėn paimtus karius, bet ir civilius. Be to, lietuviai čia buvo aiškiai atskiriami pagal tautinį kriterijų. Kitur spaudoje, remiantis oficialiais Vokietijos pranešimais, teigta, kad vien tik žuvusių belaisvių stovyklose "lietuvių" būta apie 20 tūkst., iš jų 8-9 tūkst. Vokietijoje .

Pagal duomenis, skelbtus pokariu, nelaisvėje galėjo pabuvoti apie 3 409 tūkst. kareivių ir karininkų.