Choleros epidemija Šilokarčemos (Šilutės) apskrityje

Apie tai Reginos Meškauskienės pasakojimas.

Ligos keliai

Cholera žmoniją gąsdino labai ilgai – manoma, kad apie ją viename iš savo darbų užsiminė dar senovės Graikijos gydytojas Hipokratas. Vis dėlto ilgą laiką ši liga toli neplito ir apsiribojo Indijos Gango upės deltos regionu. Tačiau 1817 metais dėl prekybos maršrutais keliaujančių žmonių kaltės cholera išplito po likusią Indijos dalį, o tuomet – po Birmą ir Šri Lanką.

Ši liga, vadinama rytietišku maru, prekybos keliais iš Rytų Indijos pasiekė Rusiją. Nors užkrėstos Rusijos sritys buvo izoliuotos, tačiau per rusų kareivius, atsiųstus malšinti lenkų sukilimo, epidemija buvo atgabenta į Lenkiją ir Lietuvą.

Dauguma XIX amžiaus mokslininkų, gydytojų ir pasauliečių tikėjo, kad cholera neužkrečiama. Juk gydytojas kasdien bendrauja su pacientais, tačiau nesuserga. Buvo padaryta išvada, kad liga neperduodama iš žmogaus žmogui. Tai buvo teisingas pastebėjimas, nes cholera perduodama per užterštą geriamąjį vandenį.

Tokį teiginį pirmasis 1855 m. įrodė anglų gydytojas John Snow. Jam prireikė keleto metų įrodyti, jog cholera yra vandeniu plintanti liga. Kitų gydytojų nuomone (R. Koch, S. Smith), cholera užkrečiama tik esant tam tikroms aplinkybėms.

Būdai ligos plitimui užkirsti

Epidemijos metu buvo teikiama medicininė ir kitokia pagalba siekiant įveikti šį užkratą. Gydytojai buvo apsisiautę juodais ceratiniais chalatais, veidus pridengę kaukėmis. Tuose namuose, kur buvo ligonių, prie durų kabinamos geltonos kortelės su užrašu „Cholera“. Likviduojant cholerą daug padėjo lietuvių ir lenkų kariuomenės gydytojai. Tačiau daug kur susidurta su žmonių nesupratimu.

Buvo priimtos elgesio taisyklės, įvesti kelionės pasai keliaujantiesiems, uždrausta laidoti nuo ligos židinio nutolusiose vietovėse. Dažnai tų taisyklių nebuvo paisoma – gyventojai nesilaikydavo gydytojų nurodymų ir buvo nusistatę prieš vaistus. Tai lėmė gyventojų mirtis ir choleros plitimą.

Rytų Prūsijos valdžia kreipė didelį dėmesį į įvairių epidemijų protrūkį. Įsakai skelbti dėl daugelio ano meto viešojo gyvenimo sričių. 1831 metais Gumbinėje vokiečių ir lietuvių kalbomis paskelbtas valdžios įsakas Nr.104, kuriame nurodomos priemonės prieš choleros plitimą Prūsijoje. Kitame, 105 įsake, išleistame Berlyne, duodama įvairių patarimų, kaip saugotis choleros. Už įsakų nesilaikymą neretai buvo grasinama didžiulėmis baudomis.

Nederliaus metai – palanki terpė

Šilokarčemos (Šilutės) apskrities padėtis XIX a. pradžioje buvo sunki. 1821–1822 metų nederlius, po metų – pašarų stoka, masinis galvijų kritimas, ūkininkai ir dvarų savininkai neįstengdavo laiku sumokėti mokesčių.

Kai kurie dvarai buvo priversti parduoti dalį nuosavybės. Didžiulė neganda Šilokarčemos apskritį užgriuvo 1829 m. pavasarį – prasidėjęs potvynis užtvindė didelę apskrities dalį. 1831 metais ištiko nauja nelaimė – internuotų lenkų sukilėlių per sieną atnešta cholera.

Kariai – užkrato nešėjai

1831 m. liepos mėn. lenkų kariuomenė neatlaikė spaudimo ir prie Katyčių bei Priekulės peržengė sieną ir buvo nuginkluota. Tarp lenkų buvo užsikrėtusių cholera, o smalsuoliai iš aplinkinių apylinkių ateidavo pasižiūrėti kariuomenės. Tuo metu prasidėjo ir tam tikra prekyba.

Netrukus cholera išplito Klaipėdoje ir jos apylinkėse bei pasiekė pasienį. Buvo uždarytas judėjimas per sieną, o gyventojams uždrausta prekyba su kaimynine epidemijos apimta šalimi. Pasienyje buvo pastatyti kariuomenės kordonai ir įvestas karantinas. Per sieną pereiti buvo galima tik išimties tvarka ir tik prie Eitkūnų, Smalininkų, Laugalių ir Nemirsetos.

Pereinantieji sieną turėjo praeiti 10–20 dienų karantiną. Grasinant bausmėmis žmonės buvo įspėti nebendrauti su gyventojais iš anapus sienos. Buvo uždaryti smulkių prekių, galvijų ir arklių turgūs. Netgi Klaipėdos paštas iškeltas už miesto. Laiškai būdavo subadomi ir dezinfekuojami dūmais.

Youtoube.com stop kadras

Liga pamaryje

rusne+Choleros epidemija labiausiai siautė Rusnės ir Karklės apylinkėse. Pirmiausia susirgo žmonės Šernų stovykloje. Į ją patekdavo daug klaipėdiečių, norinčių pamatyti „narsiųjų lenkų“. Tokiu būdu per stovyklos lankytojus liga paplito Klaipėdoje. Kovai su epidemija birželio 4 d. iš Berlyno buvo atsiųstas daktaras Broelis, kuris pasiaukojamai dirbo nepaisydamas nuovargio ir pavojų.

Buvo imtasi būtinų apribojimų. Tai nepatiko gyventojams, todėl choleros epidemija iššaukė vadinamą choleros maištą. 1831 metų vasarą Klaipėdoje įvyko tam tikras pykčio protrūkis, kuris buvo socialinio charakterio.

Tokiais baisiais laikais absurdiški gandai sklinda greitai, todėl vykdavo daug protestų riaušių įvairiose Šilokarčemos vietose. Valdžia uždarė sieną, grasino griežtomis bausmėmis, įsakė žemės savininkų lėšomis įsteigti ligonines susirgusiems. Į Šilokarčemą žmonės buvo įleidžiami tik su sveikatos pažymėjimais.

Epidemijos aukų laidojimui buvo parinkta nuošali vieta Ragininkuose (anapus Skirvytės, Brioniškių dvaro lauke). Mirusieji ten buvo laidojami be religinių apeigų ir nepašventintoje žemėje. Tai buvo priežastis gyventojų sukilimui, kurie buvo girdėję apie vadinamuosius choleros maištus Karaliaučiuje ir Klaipėdoje.

Maištas Rusnėje

1831 m. rugpjūčio 29 d. apie 1 000 gyventojų iš Rusnės ir aplinkinių vietovių, ginkluoti šakėmis ir lazdomis patraukė į Ragininkus. Čia iškasę ką tik palaidotą mirusįjį, giedodami laidotuvių giesmes nunešė jį į senąsias Rusnės kapines.

Ten pat buvo nunešti ir ką tik mirusios moters palaikai, prieš tai įsiveržus į lavoninę ir išvaikius ten buvusią sargybą. Kūnai buvo palaidoti su visomis religinėmis apeigomis. Išlaužus bažnyčios duris skambėjo bokšto varpai.

Kunigas nedalyvavo, o laidotuvėms vadovavo vietos gyventojas, kuris ir atliko kunigo pareigas. Policija baudžiamųjų priemonių nesiėmė, todėl žmonės pamažu nusiramino. Tačiau praėjus keletui dienų buvo suimti maišto kurstytojai ir nubausti atitinkamomis baudomis. Vienas jų – stalius, kuris netrukus mirė nuo choleros, nes užsikrėtė atidarius iškastą karstą.

Choleros epidemijai pasiekus Karklę, Rusnės policija uždarė visus kelius į šią vietovę. Grūdai ir druska būdavo atgabenami valtimi. Prekes paimdavo seniūnas, o pinigus paduodavo padėjęs ant kastuvo.

Gauti pinigai iškart buvo merkiami į actą, o produktai virvėmis nuleidžiami ir paliekami atokiau kranto laukiančioje valtyje. Neturtingieji gyventojai labai skurdo, nes buvo draudžiama prekiauti žuvimi ir kitais produktais. Kai atveždavo grūdų, jie manydavo, kad turi teisę nemokamai gauti, tad niekam neleisdavo pirkti grasindami lazdomis.

1831 m. gruodį buvo paskelbta epidemijos pabaiga.