Žmonių gerumas šeimą kelia naujam gyvenimui

Po gais­ro li­ko tik ak­me­ni­niai pa­ma­tai, ant ku­rių žmo­nių ge­ru­mo dė­ka spar­čiai ky­la nau­jas na­mas.

„Da­bar jau švie­siau ir mū­sų šir­dy­se“, – džiau­gė­si G. Ma­li­šaus­kie­nė.

VA­GO­NĖ­LIS: Iki šiol aš­tuo­nių as­me­nų šei­ma šiaip taip su­si­spau­dę gy­ve­na 30 kvad­ra­ti­nių met­rų va­go­nė­ly­je. Pa­de­gė­liams ir toks būs­tas – iš­si­gel­bė­ji­mas.

Sto­gą dengs šią sa­vai­tę

Ma­li­šaus­kų so­dy­bo­je – sta­ty­bų įkarš­tis. Iš to­lo ma­to­si pa­ki­lu­sios me­di­nio na­mo sie­nos, gir­di­si ka­la­mų vi­nių po­škė­ji­mas.

Nau­ja­sis gau­sios šei­mos būs­tas ky­la ant su­de­gu­sio na­mo pa­ma­tų.

Gra­ži­na vi­lia­si, jog jau šią sa­vai­tę bus už­deng­tas ir na­mo sto­gas, jei tik oras ne­sub­jurs.

Kol kas šei­ma glau­džia­si 30 kvad­ra­ti­nių met­rų (3 met­rų plo­čio ir 10 met­rų il­gio) va­go­nė­ly­je. Ku­ke­čių se­niū­nė Mei­lu­tė Ma­sals­kie­nė pa­si­rū­pi­no, kad praė­jus vos ge­ram mė­ne­siui po ne­lai­mės pa­de­gė­lių kie­me sto­vė­tų bent toks būs­tas ir ne­be­rei­kė­tų gy­ven­ti ga­ra­že.

MEIST­RAI: Per pen­kias sa­vai­tes du meist­rai ge­ro­kai „pa­kė­lė“ bū­si­mo­jo me­di­nio na­mo sie­nas. Šią sa­vai­tę ža­da jau ir sto­gą už­deng­ti.

Se­niū­nė va­go­nė­lį pa­ma­tė Bur­bai­čiuo­se, iš­siaiš­ki­no, kad ja­me per va­sa­rą gy­ve­na mies­tie­čiai ir re­mon­tuo­ja šia­me kai­me įsi­gy­tą so­dy­bą. Kai so­dy­bą su­si­re­mon­ta­vo, va­go­nė­lis jiems ta­po ne­be­rei­ka­lin­gas – už se­niū­nės gar­bės žo­dį ati­da­vė Mališauskams. Vė­liau už 10 tūks­tan­čių li­tų va­go­nė­lį nu­pir­ko „Bė­dų tur­gus“.

„La­bai džiau­gė­mės nau­ju būs­tu, bet pir­mą šal­to pa­va­sa­rio nak­tį va­go­nė­ly­je už­ša­lo van­duo. Va­sa­rą bu­vo ge­rai, pa­to­gu. Da­bar vėl ima bai­mė dėl ar­tė­jan­čios žie­mos. Bet ti­ki­mės, kad vi­sos sta­ty­bos iki Nau­jų­jų bus baig­tos “, – pa­sa­ko­jo Gra­ži­na Ma­li­šaus­kie­nė.

GY­VU­LIAI: Šei­ma lai­ko ne­ma­žai gy­vu­lių: 8 kar­ves, prieaug­lio, avių. Ūkis pa­de­da iš­gy­ven­ti, šiek tiek – ir su­tau­py­ti.

Ste­bi­na žmo­nių ge­ru­mas

G. Ma­li­šaus­kie­nė pa­sa­ko­jo apie žmo­nių ge­ru­mą. Nė ne­ga­lė­ju­si nu­ma­ny­ti, kad tiek pa­žįs­ta­mų, ar­ti­mų­jų, kai­my­nų ir vi­sai ne­ži­no­mų žmo­nių jų šei­mai iš­ties pa­gal­bos ran­ką.

Mo­te­ris sa­kė esan­ti dė­kin­ga už kiek­vie­ną paau­ko­tą li­tą, šil­tą dra­bu­žį, mais­tą, pa­drą­si­nan­tį ar pa­guo­džian­tį žo­dį.

Gel­bė­jo Ty­tu­vė­nų miš­kų urė­di­ja, sky­ru­si miš­ko su nuo­lai­da ir 25 ku­bus sta­taus miš­ko iš­si­kirs­ti. Už da­lį me­die­nos mo­kė­jo ir pa­ti Gra­ži­na.

„Vis­kas la­bai bran­gu, už pen­kis ku­bus te­ko su­mo­kė­ti 3 tūks­tan­čius li­tų. O me­die­nos rei­kia la­bai daug. Ačiū Die­vui, da­bar jau vi­sos sta­ty­bi­nės me­džia­gos nu­pirk­tos. Čia pat, kie­me gu­li dan­ga sto­gui, len­tos grin­dims, ga­ra­že – du­rys“, – ro­dė šei­mi­nin­kė.

Ūki­nin­kas Al­ber­tas Meš­kaus­kas su sa­vo dar­bi­nin­kais ir tech­ni­ka me­džius nu­pjo­vė ir at­ve­žė prie vers­li­nin­ko Al­vy­do Pet­raus­ko lentp­jū­vės.

Tiek Gra­ži­na, tiek jos vy­ras Zig­man­tas gy­rė na­mą sta­tan­čius vy­rus iš Kur­šė­nų – meist­rą Alek­są ir jo pa­dė­jė­ją Jo­ną. „Re­to darbš­tu­mo žmo­nės, per pen­kias sa­vai­tes, tik dvie­se dirb­da­mi sie­nas „pa­kė­lė“. O juk dar­bas – sun­kus, rąs­tai ne po­pie­ri­niai. Rei­kia ir iš­ma­ny­mo. Auk­si­nes ran­kas meist­rai tu­ri“, – pa­sa­ko­jo G. Ma­li­šaus­kie­nė.

Už ne val­diš­ką, bet žmo­giš­ką po­žiū­rį į ne­lai­mę pa­de­gė­liai dė­ko­jo Ku­ke­čių se­niū­nei.

„Per Vė­li­nes ža­dė­jo į Lie­tu­vą grįž­ti ir mus pa­rem­ti Aust­ri­jo­je gy­ve­nan­ti Kel­mės pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro pro­jek­tų va­do­vė Al­do­na Bie­der­mann. Ta­me re­gio­ne dir­ba ma­no vy­riau­sia­sis sū­nus An­ta­nas. Jau anks­čiau aust­rai darb­da­viai paau­ko­jo pi­ni­gų sto­gui ir lan­gams. Žmo­nės yra tik­rai ge­ri“, – dė­kin­ga kal­bė­jo G. Ma­li­šaus­kie­nė.

Kel­miš­kės gy­dy­to­jos Vi­tos Ja­kai­tie­nės šei­ma pa­de­gė­liams pa­do­va­no­jo bal­dų.

„Įsi­vaiz­duo­ju, kaip ir kur la­bai gra­žūs, ge­ros ko­ky­bės bal­dai sto­vės. Mū­sų na­mų lan­gai bus di­de­li, kad kuo dau­giau į vi­dų pa­tek­tų švie­sos. My­liu gė­les. Pris­ta­ty­siu ant pa­lan­gių dau­gy­bę va­zo­nų. Se­na­ja­me na­me su ma­žy­čiais lan­ge­liais gė­lės varg­da­vo, nyk­da­vo. Vi­sos gė­lės su­de­gė, kaip ir ak­va­riu­mas su žu­vy­tė­mis, šu­ne­lis“, – at­si­du­so mo­te­ris.

Į gy­ve­ni­mą ka­bi­na­si iš nau­jo

Gais­ras šei­mą pri­ver­tė gy­ve­ni­mą kur­ti iš nau­jo, ka­bin­tis į jį vi­so­mis jė­go­mis.

Ša­lia so­dy­bos ga­no­si 8 mel­žia­mos kar­vės, ver­šiu­kai, avys. Kai­my­nė iš­nuo­mo­jo fer­mą. Pa­ša­rų žie­mai šei­ma pri­ruo­šė per akis. Šei­mi­nin­kė šei­my­nai pri­ga­mi­no dau­gy­bę stik­lai­niu­kų ir stik­lai­nių kom­po­tų, uo­gie­nių, ki­to­kių mais­to at­sar­gų.

Šei­ma par­duo­da pie­ną, iš gau­tų pa­ja­mų ir gy­ve­na. Par­duo­tų ir gy­vu­lių, ga­lė­tų įsi­ren­gi­nė­ti na­mo vi­dų. Bet la­bai su­men­ku­sios su­pir­ki­mo kai­nos. Per­nai, dar prieš ne­lai­mę, už par­duo­tus gy­vu­lius ga­vo ne­blo­gą at­ly­gį. De­ja, ug­nis vis­ką su­nai­ki­no.

„Po­rą me­tų nau­jam me­di­nu­kui lei­si­me „su­si­gu­lė­ti“, tuo­met būs­tą reiks ap­šil­tin­ti. Tau­py­si­me. Per dve­jus me­tus ga­li­ma daug su­tau­py­ti. Kad tik svei­ki bū­tu­me“, – sau ir sa­vo šei­mai lin­kė­jo Gra­ži­na Ma­li­šaus­kie­nė.

Po nak­tį ki­lu­sio gais­ro li­gos bu­vo už­puo­lu­sios ir vai­kus, ir ma­mą. Ma­žiau­sia­sis, vos tre­jų me­tu­kų sū­ne­lis, su­si­rgęs plau­čių už­de­gi­mu, bu­vo gy­do­mas li­go­ni­nė­je.

„Išt­vė­rė­me, da­bar jau sma­giau, nors gais­ro siau­bas tur­būt nie­kuo­met ne­pa­si­mirš. Svar­bu, kad li­ko­me gy­vi ir esa­me ne vie­ni“, – šyp­so­jo­si G. Ma­li­šaus­kie­nė.