Vladimiras Antonovas: Žvilgsnis Vitui Vasiliauskui į akis

- Ko gero, tikėjotės daugiau objektyvumo iš Anglijos teismo, kuris priėmė jums nepalankų sprendimą?

- Sprendimas manęs labai nešokiravo. Pasakysiu tiesiai - taip, posėdžiai, ir uždari, ir vieši, praėjo labai gerai. Ir teisininkai taip vertina. Mums visiems atrodė, kad pavyko įtikinti teisėją, jog ši istorija tamsi ir paslaptinga, viskas padaryta kažkaip, švelniai tariant, keistai. Tačiau teismas į liudininkų ir ekspertų liudijimus reagavo 180 laipsnių tikslumu ir priėmė atitinkamą sprendimą.

Aš, deja, nesu Didžiosios Britanijos pilietis ir neturiu teisės vertinti teisėjo veiksmų. Mes su Raimondu Baranausku turime teisę į apeliaciją ir šia teise pasinaudojome. Paskui žiūrėsime, nes mūsų apeliaciją svarstys teisėjų kolegija, sprendimą priims ne vienas asmuo. Su teismo posėdžių medžiaga bet kas gali susipažinti, todėl išvadas bet kuris sveiko proto žmogus gali pasidaryti pats.

Kodėl toks sprendimas buvo, irgi suprantama - Lietuva yra ES valstybė. Nors teroristo Kembelo kažkodėl Lietuvai neišdavė - esą jam jūsų kalėjime bus blogai, primušti jį gali. O su mums va šitaip...

Ir bendras fonas keistokas - nesuprantu, kodėl vykdoma tokia agresyvi propaganda ir kodėl valdžios atstovai sako, kad nepavyksta su mumis pasikalbėti. Juk viso šio „projekto“ pradžioje mes siūlėme kalbėtis ambasadoje, aptarti, kaip atrodys tyrimo mechanizmas. Visa tai surašyta dokumentuose, bet jokio atgarsio iš Lietuvos valdžios nesulaukėme. Latvijoje elgiamasi visiškai kitaip.

- Kaip kitaip?

- Ten vyksta normalus tyrimas. Aš buvau susitikęs su tyrėjų grupe, jau pavyko įrodyti, kad 100 mln. JAV dolerių niekas nepavogė - jie dingo Investbanke (Inversbanke), juos pavogė visiškai kitas žmogus, yra atliktos visos ekspertizės. Žodžiu, Latvijoje tyrimo procesas vyksta pagal įstatymus - niekas nuo nieko nesislepia, niekas nieko neareštuoja, mano advokatai palaiko kontaktus su tyrėjais ir viskas juda pirmyn. O Lietuva kažkodėl siekia būtinai mus uždaryti į narvą.

Nesuprantu, kodėl jie rašo, kad pasislėpiau Londone. Tai kvailystė, nes aš čia nuo seno gyvenu ir grįžau namo. Jeigu jau iš tiesų mes su R.Baranausku paėmėm tą pusę milijardo, kam reikėjo važiuoti į Europos centrą ir pasiduoti valdžiai? Juk tai absurdas! Aš kuo puikiausiai galėjau važiuoti namo. Rusija savo piliečių neišduoda, o R.Baranauskas ten irgi būtų greitai gavęs politinį prieglobstį.

Dabar esam vadinami sukčiais, ir dar piktybiniais, nors mūsų advokatai Lietuvoje su tyrėjais iš karto susisiekė, bet jokios reakcijos nesulaukėme. Šia prasme šokiravo ir Vestminsterio magistrato teismo sprendimas, nes absoliučiai visos mūsų išvados, įrodymai, liudininkų parodymai liko be dėmesio.

- Klausantis jūsų atrodo, kad susidūrėte su sąmokslu...

- Jeigu sąžiningai, sąmokslu aš netikiu. Bet kai pasižiūri į kitas šalis - Ukrainą, Rusiją, - jos žmonių neišduoda iš principo, netgi tokiais atvejais, kai jie jau pripažinti kaltais. O mums dar net kaltinimai nepareikšti, tik įtarimai. Teisine prasme mes dar net nesame kaltinamieji, tačiau vykdomi agresyvūs veiksmai, kuriais siekiama mus būtinai pasodinti. Kodėl? Gal kad galėtų daryti spaudimą, išgauti kažkokius mūsų parašus? Greitai pamatysim.

Jei valdžia būtų veikusi civilizuotai, radusi banke kažkokių problemų, būtų pasikvietusi pokalbio ir pasakiusi: čia pas jus blogai, dėl to mes štai tuos ir tuos aktyvus paimsime ir parduosime tam, kas mums labiau patinka. Štai dokumentai - pasirašykit ir keliaukit į visas keturias puses. Aš gi ne beprotis, o paprastas tarybinis žmogus. Būčiau viską pasirašęs ir išvažiavęs kitur daryti verslo ir užsidirbti pinigų. Tačiau taip nebuvo.

- Jus privertė išvykti?

- Jie žinojo, kad mūsų su R.Baranausku nėra Lietuvoje. Mes buvome Kijeve, ten turėjome banką, kurį, deja, taip pat pavogė. Tos savaitės, kai buvo sustabdyta „Snoro“ veikla, penktadienį Lietuvos bankas turėjo užregistruoti naują „Snoro“ kapitalą ir apie tai mums pranešė. Tačiau trečiadienį mus netikėtai iškvietė į Lietuvos banko valdybą. Mes prašėme lukterėti keletą valandų, kol parskrisime. Tačiau Vitas Vasiliauskas telefonu R.Baranauskui pareiškė, kad visi sprendimai jau priimti, o mes galime važiuoti arba nevažiuoti - tas pats.

- O gal vykti į Londoną buvo klaidingas sprendimas - davėte pretekstą vadinti jus bėgliais. Gal vis dėlto jums reikėjo už save pakovoti Lietuvoje?

- Manau, kad teisingai padarėme, kad nevažiavome tiesiai į kalėjimą. Mes supratome, kad sukurptas planas gauti iš mūsų reikalingus parašus, o po dviejų trijų dienų intensyvaus spaudimo afekto būsenoje bet ką pasirašysi - ir savo akcijų atsisakysi, ir bet kokių pretenzijų ateityje. Mes gi žinome, kas vyksta kalėjimuose, nors Lietuva ir yra ES dalis.

Visi suprantame, kad tai buvo labiau politizuotas, o ne realus sprendimas. Na, o su teismu nepasiginčysi. Teismas yra teismas - reikės įrodinėti aukštesnėje instancijoje, kad konkretus teisėjas priimdamas sprendimą padarė rimtų klaidų. Tai ir darysime.

- O jums neatrodo, kad jūs jau padaryti atpirkimo ožiais?

- Taip ir yra. Žmonėms kalbama, kad mes su R.Baranausku išvogėme daugiau kaip 400 mln. eurų. Pasitelkime paprasčiausią matematiką ir paskaičiuokime: užgrobimo momentu „Snoras“ buvo dalis didžiulės kompanijos, kuri neabejotinai kainavo daugiau. Tai kam ją reikėjo griauti, naikinti ekonominę jos vertę? Ją reikėjo tvarkingai paimti, kaip Latvija padarė su „Parex“ banku arba kaip šimtus kartų buvo daroma ES arba Rusijoje. Tačiau šiuo atveju kompanija kažkodėl buvo paprasčiausiai sudraskyta į gabalus. Kodėl taip pasielgta, man lieka mįslė iki šiol.

- Ir nekeliate jokios versijos, ar jų yra daugybė?

- Yra... 2011 m. lapkritį „Snoro“ finansinė grupė buvo stambiausia privati grupė Baltijos šalyse, neįskaitant skandinaviškų bankų, nes jie funkcionavo kaip filialai. „Snoro“ grupė kontroliavo reikšmingus žiniasklaidos aktyvus, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Todėl, matyt, ji kėlė tam tikrą pavojų valdžios atstovams, kurie patys tas grėsmes ir susigalvojo. Gal įžvelgė kokią Kremliaus ranką, nes praktiškai neribotus žiniasklaidos aktyvus valdė rusas, Rusijos pilietis. Mus gi visą laiką gąsdina Kremliaus ranka, kurios niekas iki šiol nematė.

- Kaip Rusijos piliečiui, reideriavimas jums neturėtų būti naujiena, ten užgrobiami ištisi verslai, o jų savininkai arba uždaromi į kalėjimą, arba jiems dar blogiau baigiasi...

- Tai vyksta visame pasaulyje, skirasi tik reiderių išvaizda - vieni vaikšto su sportiniais kostiumais, kiti - su brangiais kaklaraiščiais.

- Su revolveriais arba su kalašnikovais?

- Rusijoje jau seniai tokių dalykų nėra. Ji labiau demonizuojama, negu yra iš tikrųjų. Suprantama, tokia politika. Bet mes tikrai nesirengėme versti valdžios ar ką nors panašaus daryti. Ir daryti įtaką „Lietuvos ryto“ redakcijos pozicijai tikrai niekas niekada nebandė - aš iš tikrųjų manau, kad žurnalistas privalo rašyti taip, kaip galvoja ir aš negaliu jam nurodinėti.

- Bet ten žurnalistai ir be nurodymų žinojo, ką apie jus, savo pagrindinius akcininkus, rašyti, o ką ne... Prabangūs automobiliai „Stiliaus“ žurnale, puošnios bankininkių suknelės - paprastai tai būna užsakomoji žurnalistika.

- Mums nereikėjo nieko ten užsakinėti, nes „Lietuvos rytui“ sumokėjomė 10 metų į priekį, išleisdami kelias dešimtis milijonų už akcijas, kurių be mūsų niekas nenorėjo pirkti. Jei ne mes, jie būtų žlugę. Tiesiog pasigailėjome Vainausko... O dabar patys gailimės.

- Kodėl pirkti „Lietuvos ryto“ akcijas buvo klaida?

- Komerciniams bankams ir kitiems lengvai pažeidžiamiems finansų rinkos dalyviams, kurių veikla reguliuojama, neverta veltis į žiniasklaidos reikalus, nes žiniasklaida gali anksčiau ar vėliau kažką užkliudyti. Ir jei tas kažkas turės galimybę nuspausti mygtuką, kerštaudamas jis pirmiausia imsis naikinti tai, ką sunaikinti lengviausia, - banką. Mes mėginome „Lietuvos rytą“ išgelbėti nuo finansų krizės, ir tai mums pavyko. Kas buvo toliau, patys žinote.

- Kaip vertinate, kad „Lietuvos ryto“ akcijų paketas parduotas tris kartus pigiau?

- Tai, kaip parduodami visi „Snoro“ grupės aktyvai, ne vien „Lietuvos ryto“ akcijos, aš pavadinčiau tikra bakchanalija. Palyginkime kad ir su Ūkio banku, kuris, deja, irgi jau praeitis. Bet šis bankas buvo padalintas į gerą ir blogą bankus, civilizuotai, ir Volodios, Ūkio banko savininko niekas po margąjį pasaulį nesivaiko. Šių dviejų bankų bankroto procesai kažkodėl skiriasi kaip diena ir naktis. „Snoro“ atveju akivaizdu, kad niekas nenori nieko aiškintis, o tik kuo greičiau atpirkimo ožius uždaryti į narvą. Tada kaip senais gerais laikais bus pateikta ataskaita: kaltieji nubausti. O ar jie iš tikrųjų kalti, nesvarbu.

- „Snoro“ parceliavimas - bakchanalija?

- Žiūrėkite, 4 mlrd. litų kompensacijas indėlininkams išmokėjo SEB bankas. Ką tai reiškia? - Lietuva skandinavų bankuose pasiskolino milijardus ir dar atidavė jiems „Snoro“ klientus - juk žmonės pinigų neėmė grynaisiais, paliko gulėti sąskaitose. Faktiškai visa „Snoro“ indėlininkų bazė perėjo konkurentui - SEB bankui. Tai viena. Antra, atšaukus „Snoro“ veiklos licenciją, visi banko aktyvai buvo vietoje - imkit ir likviduokit banką. Tačiau likviduojamas jis, mano požiūriu, labai neskaidriai. Štai „Finasta“ neparduota per beveik pustrečių metų prarado visą savo verslą, tačiau bankrutuojantis bankas du kartus padidina jos kapitalą. Kodėl? Jeigu bankrutuojančio banko sąskaitoje yra pinigų, tai kodėl jo administratorius, užuot grąžinęs pinigus klientams, investuoja į valstybės obligacijas? O todėl, kad biudžete skylė.

- Kas dar dalyvauja toje bakchanalijoje?

- Paprastai orgijose dalyvauja daugybė veikėjų. Šiuo konkrečiu atveju viską inicijavo valdžia, o paskui prisišliejo vadinamieji kontragentai, kaip „Zolfo Cooper“, kiti suinteresuoti asmenys, kurie išdraskant „Snorą“ sugebėjo nusigriebti riebius kąsnius.

Vienas iš pavyzdžių - Verslo uosto bokštai, atitekę Adolfui Ginaičiui su kompanija už beprotiškai sumažintą kainą. Užbaigtą projektą, generuojantį pajamų srautą ir vertą kelių šimtų milijonų, jie atidavė už dešimtis kartų mažesnę sumą - A.Ginaitis tiesiog sugrąžino paskolą ir gavo tuos bokštus.

Beno Gudelio aš asmeniškai nepažįstu, bet ta „Lietuvos ryto“ aktyvų pardavimo istorija itin tamsi. Be jokio aukciono, pirkėjas buvo tiesiog paskirtas, skolos nurašytos, kapitalas padidintas. Pirkėjas puotauja, o juk tie pinigai iš kitų buvo atimti. Vidury baltos dienos vyksta apiplėšimas, ne tik mūsų, bet ir indėlininkų taškomi milijonai. Graudu žiūrėti, kaip naikinamas mūsų gyvenimo triūsas.

- Tačiau „Deloitte“ neseniai nustatė, kad vienos „Snoro“ akcijos vertė banko veiklos sustabdymo momentu buvo lygi nuliui. Tai reikštų, kad ta jo vertė buvo išpūsta?

- Tai reiškia, kad Vyriausybė tikisi, jog mes kreipsimės į arbitražą, ir tam ruošiasi. Tą „Deloitte“ parengtą vertinimą ji naudos kaip įrodymą, esą bankas uždarymo momentu buvo bevertis. Bet jie užmiršo, kad pats vertinimas atliktas nekorektiškai: pirma, „Snoro“ akcijos tikrai nebuvo vertos nulio, nes buvo kotiruojamos biržoje, antra, nebuvo vertinama „Snoro“ grupė, kurią jie vėliau išardė, o ji kainavo gerokai daugiau. Niekas nevertino ir to, kas įvyko per dvejus metus nuo banko uždarymo, taigi čia tėra banko užgrobėjų bandymas pridengti savo užpakalius.

Be to, akivaizdus interesų konfliktas: „Deloitte“ yra „Zolfo Cooper“ konsultantas, tai kaip ji galėjo vertinti kompaniją, kurią likviduoja ta pati „Zolfo Cooper“!

Akcijų vertės „išnulinimas“ paliko ant ledo tūkstančius smulkiųjų „Snoro“ akcininkų. O paskutinės, neužregistruotos, akcijų emisijos pirkėjai buvo tiesiog „išdurti“. Įstatymas aiškiai sako, kad jei akcininkai negavo akcijų, jiems grąžinami jų sumokėti pinigai. Tie pinigai gulėjo banke „Finasta“, kurio licencija nebuvo atšaukta, jis veikė. Tačiau nei stambiesiems, nei smulkiesiems šių akcijų pirkėjams pinigai nebuvo grąžinti. Už šias lėšas „Finasta“ nusipirko Lietuvos valstybės obligacijas, beje, ne tas, kurios laisvai parduodamos rinkoje. „Finastai“ įbruktas popieriukas su dviem parašais, kurio parduoti rinkoje negalima, jis išleidžiamas per vieną dieną. Visai neblogas laimikis - 55 mln. eurų.

Šiai sistemai vadovavo Vitas Vasiliauskas ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ir ji šiandien, rodos, yra V.Vasiliausko dešinioji ranka, nors banke iki tol nebuvo dirbusi nė vienos dienos.

- Koks „Snoro“ istorijoje bankroto administratorių Saimono Friklio (Simon Freakley) ir Nilo Kuperio (Neil Cooper) vaidmuo?

- Keisčiausia tai, kad pagal Lietuvos įstatymus užsienio kompanijos neturėjo teisės administruoti lietuviškų įmonių bankroto, tik paskui buvo pataisyti septyni įstatymai. Lietuvoje veikia stambiausių pasaulio audito kompanijų atstovai, tai kodėl „Snoro“ atveju buvo pasirinkta „Zolfo Cooper“, labai mažytė kompanija be jokios patirties? S.Friklis net ir teisme prisipažino, kad banke nedirbo nė vienos dienos.

Bankas yra tarsi kulka, jis gyvena, kol lekia. O S.Friklis atskrido, pridirbo krūvą klaidų ir viskas ėmė griūti. Niekas nekalbėjo apie kitus „Snoro“ aktyvus, kiek turto yra „Konvers Group“ ir t.t. Aš netgi nepavadinčiau to proceso užgrobimu. Juk nuosavybė grobiama turint tikslą arba paimti ją sau arba parduoti kitiems, o čia tarsi kiaulę mus darže paskerdė ir viskas. Kam taip elgtis?

Gaila, kad mažai kam užtenka drąsos parašyti tiesą ir apie dabartinio „Snoro“ bankroto administratoriaus N.Kuperio veiklą. Jei atsiversite „Zolfo Cooper“ tinklalapį internete ir pasižiūrėsite, ką jie iki šiol administravo, suprasite, kad „Snoras“ jiems yra aukso puodas ir jie laikysis jo įsikibę, stengsis išmelžti kuo daugiau.

Dabar iš S.Friklio net neįmanoma nieko pareikalauti, nes jo sutartyje mažomis raidelėmis, bet labai aiškiai parašyta, kad jis neprisiima jokios atsakomybės.

- Tačiau tai nesutrukdė už kelias dienas laikino administravimo pasiimti iš „Snoro“ 17,5 mln. litų...

- Įkainiai toje mažytėje kompanijoje iš tiesų siekia padanges ir visas jų darbas tėra nugriebti didelius pinigus. Mano pažįstami iš Londono finansų pasaulio pasakojo, kaip ta aplinka buvo šokiruota, kai ši miniatiūrinė įmonė gavo užsakymą iš Lietuvos. Pirmiausia jai teko itin riebus kąsnis, antra, ji aplenkė „PricewaterhouseCoopers“, kuri irgi norėjo užsiimti „Snoru“, trečia, „Zolfo Cooper“ reputacija bankroto administratorių aplinkoje yra žinoma kaip itin prasta.

O man keisčiausia, kad „Snoro“ bankroto administratorių konsultuoja „Oliver Wyman“, įmonių restruktūrizacija užsiimanti švedų kompanija, kuri dalyvavo Švedijos automobilių koncerno SAAB bankroto procese.

- Čia siūlelis, iš kurio galima išvynioti dar vieną versiją?

- Mano galva, be tų ponų greičiausiai neapsiėjo. Mat jų dėka baudžiamoji byla buvo užvesta ir buvusiems SAAB vadovams. Aš dirbau su jais ir galiu pasakyti, kad tai labai sąžiningi žmonės, kurie nė kapeikos nepavogtų. Neseniai vienas iš jų Švedijos teismo buvo išteisintas. SAAB kompanija buvo Švedijos nacionalinis pasididžiavimas, o jie ėmė ir ją sunaikino.

Mūsų „Snoro“ atveju, iš bankroto lobsta administratorius ir visa minia jo konsultantų. Šimtus milijonų litų kainuojantys aktyvai naikinami vien dėl to, kad pasidėtum į kišenę 7 milijonus? Tai yra visiška ekonominė kvailystė.

Beje, Ūkio bankas irgi veikė tarptautinėje erdvėje, tačiau jo bankrotą tvarko vietinis administratorius be minios konsultantų ir kosminės algos. Ir, sakyčiau, procesas vyksta daug sėkmingiau nei „Snore“.

- Bet kodėl jūs tylėjote matydami, kaip grobstomas banko turtas ir sakoma, kad tai jūs išvogėte? Advokatai jums patarė vengti viešumo, žiniasklaidos? Gal tie brangiai apmokami gynėjai siekia tik pinigus išmelžti, o paskui rodys pirštu į teisėją, nes sprendimą priima jis?

- Jie taip ir padarė, ir toliau tai darys, nes toks jų darbas. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad advokatams, kurie dirbo su šia byla, neturiu jokių pretenzijų. Jie atliko labai sunkų darbą ir atliko jį gerai.

Iš tiesų tai ir mes nesėdėjome rankų sudėję, bandėme kalbėtis su spauda. Bet iš kelių dešimčių mano ir R.Baranausko interviu buvo išspausdinti vos keli, ir tai su pakeitimais. Dabar bendrauti galiu tik su keletu leidinių, įskaitant „Respubliką“, kurie bando situaciją vertinti objektyviai. O visi kiti rašo tai, ką jiems liepia rašyti. Arba tik už pinigus.

Kovoti su sistema reikalingi dideli pinigai, kurių aš neturiu. Kadangi nėra pinigų, bendravimas su spauda yra šauksmas tyruose, nes visuomenės nuomonė jau suformuota. Įrodyti, kad sistema neteisi, bus labai sudėtinga, nes ji ginasi. O kadangi ji galingesnė, turtingesnė, turi daugiau resursų, jai gintis lengviau.

- O gal jūs ir pats su ta sistema išvien? Žmonės kelia ir tokią versiją: jūs apkaltinti išvogę banką, sėdite Londone, valdžia indėlininkams kompensavo 4 mlrd. litų iš visų mokesčių mokėtojų vardu pasiskolintų pinigų, o paskui gal ir jums kompensuos?

- Jūs įsivaizduokite, kad aš pustrečių metų gyvenu apimtas streso būsenos. Dėl teismų negaliu niekur išvažiuoti, negaliu daryti verslo, visas mano ir net žmonos turtas areštuotas. Kam man tai? Juk turėjau normalią kompaniją, 2011 m. gavome rekordinį pelną per visą jos gyvavimo istoriją. Ir jau tikrai nesu psichopatas. Taigi tokios versijos panašios į kliedesius.

Juk „Snoras“ ir taip turėjo labai daug pinigų, didžiulį kreditų portfelį, kuriuo naudojosi valstybės įmonės ir įstaigos. Jei būtų paprašę įsigyti valstybės obligacijų, būtume nupirkę - juk buvo marios pinigų. Turint omenyje sovietinius įtikinėjimo metodus, tai padaryti būtų buvę labai lengva. Kam reikėjo viso to cirko su bankrotu? Kai sprogdini atominę bombą, tikimybė ją susprogdinti teisingai lygi tikimybei, kad įvyks klaida.

O apskritai yra ir teigiama šio proceso pusė. Pavyzdžiui, per šiuos kelerius metus supratau, kas iš mane supančių žmonių buvo šalia tiesiog dėl manęs, o kas tik dėl mano pinigų.

Svarbiausia, aš dabar žinau, kaip suręsta visa ši sistema, ir kur jos silpnosios vietos.

- Tikrai įdomu bus išgirsti iš jūsų lūpų, kaip yra suręsta sistema, kuri visus žmones nori paversti prasiskolinusiais vergais?

- Ta sistema vadinasi ES, ne Lietuva ar Anglija atskirai. Ši sistema labiau išklibusi ir daug baisesnė negu buvusi Tarybų Sąjunga. Ten teisingumo buvo gerokai daugiau, kalbant apie proceso organizavimą. Dabar aš puikiai suprantu valstybes, kurios sako nenorinčios į ES. Atsikračiau iliuzijų, bet įgavau neįkainojamos patirties. Nors, tiesą sakant, tai, kas nutiko su mumis, vyko ir tada, kai dar nebuvo gimę net mūsų seneliai. Tai vyks tol, kol egzistuos kapitalizmas, pikta ir agresyvi visuomenė, kurioje dominuoja pinigai ir jie viską sprendžia.

Matyt, kažkam labai trukdė ir „Snoras“. Tai irgi viena iš versijų. Tačiau prisikapstyti iki tiesos sudėtinga, nes resursai riboti, mes negalime niekur pajudėti, o aplink tvyro neigiamas informacinis fonas.

- Ko gera, jis dar ir stiprėja - jau sulaukėte ir piketo?

- Tai atrodė kvailai - stovėjo keli žmogeliai, kurie net angliškai nesupranta. Matyt, jiems nupirko bilietus, nuvežė prie teismo ir pastatė.

- Kaip manote, kas tai suorganizavo?

- Arba banko likvidatorius, arba kažkokios šalia jo esančios jėgos. Kokia prasmė žmogui pačiam pirkti bilietą tik tam, kad pastovėtų prie teismo? Nors jau kiaušinį būtų mestelėję ar kokį plaktuką... Mąstančiam žmogui visa tai panašu į cirką, bet liaudis reikalauja reginių. Ir kaltųjų.

- Jūs matėte kokius nors dokumentus, kuriais remdamiesi Lietuvos prokurorai reiškia įtarimus?

- Nieko daugiau, išskyrus Europos arešto orderį. Nė vienas iš prokurorų su manimi nebendravo nei telefonu, nei per skaipą, nei ambasadoje. Teisme jie elgėsi pažeisdami reikalavimus, tai pažymėta protokole. Dokumentą, kuriame „Zolfo Cooper“ atstovai neva aprašo mūsų veiklą, pati prokuratūra paskutinę dieną atsiėmė ir paprašė teisėjo tos medžiagos nevertinti nei kaip įrodymų, nei kaip liudijimų. Taigi ir mūsų argumentų niekas iš prokurorų ir iš finansų analitikų nesirengė klausytis. Aukštieji finansai - sudėtinga sritis, dauguma žmonių neturi supratimo, kaip tai veikia, nes jie paprasčiausiai užsiima kita veikla. Todėl paprasčiausia parašyti, kad tu vagis, o tavo paaiškinimų net neklausyti.

Kas tave išgirs, jeigu visi aplinkui rėkia priešingai? Jeigu tūkstančiui žmonių liepta sakyti, kad siena juoda, o vienas tvirtina, kad ji balta, visi kiti patikės, kad yra juoda, tik kažkas jų akims negerai... Tai viena iš psichologijos teorijų. Ir paranoja gydoma kalbant žmonėms, jog tai, ką jie mato, yra tikra. Todėl kurstyti visą šią isteriją naudinga veikėjams, kurie prisidirbo ir dabar siekia suslėpti visus galus.

- Bet jūs nusiteikę eiti iki galo?

- Reikia dirbti, įrodinėti, kad yra priešingai. Jei seksis, gal įvyks persilaužimas. Viena aišku, kad šis „koncertas“ truks labai ilgai. Gaila, kad žmonėms Lietuvoje meluojama, kad jau netrukus mums uždės antrankius, atveš į Lietuvą ir viskas bus gerai. Nėra taip paprasta, reikia paaiškinti, kaip veikia įstatymai, koks sprendimų priėmimo mechanizmas.

- Gal žmones reikia nuraminti, kad jie nesikreiptų į teismus dėl indėlių sertifikatų, obligacijų kompensavimo ir sulaukti senaties termino, kai teisme kovoti dėl savo pinigų bus per vėlu?

- Panašu, toks tikslas yra. Beje, viešoje erdvėje nėra kalbama ir apie tai, kad maždaug 50 mln. litų žmonės tiesiog pamiršo atsiimti. Bankas juk veikė seniai, kažkas turėjo sąskaitoje ir 10 dolerių, kažkas 10 litų... Visi šie pinigai perėjo SEB bankui, kuriam pavesta išmokėti kompensacijas indėlininkams.

- Po jums nepalankaus teismo sprendimo Lietuvos banko vadovas V.Vasiliauskas viešai pareiškė, kad norėtų pasižiūrėti jums su R.Baranausku į akis. O jūs nenorite?

- Tegul atvažiuoja į Londoną ir pasižiūrės. Mes gi negalime, o jam vizos nereikia, aš galiu jam ir už bilietą sumokėti... Pasėdėsime, pasikalbėsime, arbatos išgersime. Aš pasirengęs susitikti su V.Vasiliausku kada tik jam patogu, ir pasižiūrėsime vieni kitiems į akis.

Prisiminus jo požiūrį į moralinius dalykus, kurie neva priklauso kitoms dimensijoms nei dabartinė mūsų realybė, aš turiu jam tik vieną klausimą - kokio velnio jam reikėjo sunaikinti nacionalinę bankų sistemą? Jos nebeliko, t.y. Lietuvoje liko tik užsienio, daugiausia skandinavų, bankai. Unijos taip pat nuosekliai naikinamos. Ne parduodamos, ne ieškoma joms naujų investuotojų, o paprasčiausiai naikinamos.

Atkreipkite dėmesį - kol buvo bankai, konkuruojantys su skandinavais, tai žmonėms bent procentai už indėlius buvo mokami, o dabar niekas jų nemoka. Pinigai guli sąskaitose, bankas jais naudojasi, o žmonėms dar ir primokėti reikia už jų saugojimą. Aš verčiau pasiimčiau grynuosius ir po pagalve pasidėčiau.

- Negi tik Lietuvoje už indėlius nemokama?

- Čia, šioje ekonomikoje, mokama. Aišku, yra tokių šalių, kaip, pavyzdžiui, Japonija, kur nemoka procentų. Bet ten ekonominė situacija kitokia. O ką tai reiškia? Bankuose per daug pinigų, o jie neišduoda kreditų.

Daugelis mūsų klientų po „Snoro“ griūties savo projektams pinigus persiskolino užsienyje, Rusijoje, Latvijoje, nes Lietuvoje jie kreditų negavo. Patyrę daugybę sunkumų, kai kurie vis dėlto sugebėjo ir užbaigti projektus. Aišku, tai kainavo brangiau, nes Rusijos bankuose didesnė pelno marža.

- O vis dėlto kodėl taip stengiatės, kad Lietuvai jūsų neišduotų?

- Gintis be pinigų labai sudėtinga. Pavyzdžiui, R.Baranauskas Londone samdo labai gerą advokatą, o už jo paslaugas moka Jungtinė Karalystė. Apmoka svetimos valstybės piliečio gynybą! O kas jo laukia Lietuvoje? Visos R.Baranausko sąskaitos areštuotos, jo žmonos - taip pat. Už ką jis samdysis advokatą? Jam bus skirtas valstybės advokatas, eilinis gynėjas, kuris iki šiol atstovavo, tarkime, automobilių vagišiams. Apie kokią gynybą galima kalbėti?

Ir man tas pats gresia. Nors Jungtinės Karalystės valdžia leido man naudoti jos teritorijoje turimas lėšas advokato paslaugoms apmokėti, jos baigėsi... Bet mes kovosime toliau. Bėgti niekur nenoriu, nors tokių galimybių ir buvo. Dabar mano užduotis - išsigelbėti. Vienas mano pažįstamas dėl teisybės kovojo apie 20 metų, iš jų 10 praleido už grotų. Bet tiesa triumfavo...

- Per „Snoro“ bankrotą nukentėjo daug įvairių subjektų, ar nebijote keršto? Kadaise ir į jūsų tėvo gyvybę buvo kėsintasi?

- Yra visko buvę. Tai buvo aptariama uždaruose teismo posėdžiuose. Man iš tiesų yra taikoma tam tikra Anglijos teisės procedūra, kai policija mano, kad mano gyvybei gresia pavojus. Šių tyrimų vadovas teisme davė parodymus ir patvirtino esant grėsmę. Bet ką gi dabar daryti - ir su tuo reikia gyventi. Visi vaikštome Dievo pasaulyje, kaip jis nuspręs, taip ir bus.

- Tikite į Dievą?

- Negalėčiau pasakyti, kad giliai, bet į cerkvę kartais nueinu. Ko gero, reikėjo vaikščioti dažniau. Bet manau, kai Dievas atsiunčia mums išbandymus, jis žino, kam ir kodėl.