Veidu į gyvenimą, nugara - į butelį

Pak­laus­tas, kiek ski­ria­si deg­ti­nės kai­na Lon­do­ne ir Lietuvoje, Žil­vi­nas Siau­ru­se­vi­čius nu­si­šyp­so: „Tik­rai ne­ži­nau...“ Dau­giau nei prieš de­šimt me­tų jis ži­no­jo ne tik kai­nas, bet ir deg­ti­nės „taš­kus“. Jo ke­lias nuo kon­tei­ne­rio Lie­tu­vo­je iki blai­vaus žmo­gaus Ang­li­jo­je bu­vo la­bai sun­kus, su dau­gy­be as­me­ni­nių nuo­sto­lių.

„No­riu pa­liu­dy­ti...“

Į re­dak­ci­ją 51-erių Žil­vi­nas Siau­ru­se­vi­čius už­su­ko ne­ši­nas de­šim­ties me­tų se­nu­mo laikraščio nu­me­riu, ku­ria­me bu­vo jo nuo­trau­ka ir pub­li­ka­ci­ja apie al­ko­ho­li­kų ir nar­ko­ma­nų rea­bi­li­ta­ci­ją.

Al­ko­ho­li­ko kup­ros vy­ras at­si­kra­tė iš ant­ro kar­to – rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re. Grį­žęs ato­sto­gų iš Ang­li­jos, jis kas­met ap­si­lan­ko pas ten gy­ve­nan­čius al­ko­ho­li­kus ir nar­ko­ma­nus.

„No­riu pa­liu­dy­ti žmo­nėms, pa­drą­sin­ti juos“, – sa­ko Žil­vi­nas. Ne kar­tą apie sa­vo pa­tir­tį jis kal­bė­jo baž­ny­čio­se, bend­ruo­me­nė­se. Ir ta­me ma­to pra­smę: „Vie­nas iš de­šim­ties gal ir pa­sie­kia tiks­lą? To­dėl aš no­riu pa­stip­rin­ti ieš­kan­čius ir pa­ska­tin­ti tuos, ku­rie ne­ži­no, kur kreip­tis pa­gal­bos.“

Pir­mą kar­tą į rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą Žil­vi­nas pa­te­ko iš Klai­pė­dos nak­vy­nės na­mų, pa­de­da­mas pa­žįs­ta­mo.

„Pra­dė­jau stip­riai ger­ti, to­dėl Nak­vy­nės na­mų di­rek­to­rė pa­sa­kė: ar­ba ei­ni ten, ar­ba į gat­vę. O bu­vo va­sa­rio mė­nuo“, – pa­sa­ko­ja vy­ras. Į centrą at­va­žia­vo Va­sa­rio 16-ąją. Jau ta­da ži­no­jo: kai at­šils, grįš į Klai­pė­dą.

„Ten bū­da­mas, aš sva­jo­jau, kaip per Jū­ros šven­tę ger­siu alų. Iki va­sa­ros pra­tem­piau, išė­jau ir bu­vau gir­tas jau ki­tą die­ną. Taip tę­sė­si po­rą me­tų.“ Žil­vi­nas sa­ko, kad iš­va­žiuo­da­mas į se­ną­jį gy­ve­ni­mą jis iš­kė­lė sa­ve aukš­čiau: „Va, aš ga­liu pa­ts, bet ne­ga­lė­jau, rei­kė­jo ki­tų pa­gal­bos.“

2004 me­tais į reabilitacijos centrą jį, nu­leis­ta gal­va, vėl at­ve­žė pa­žįs­ta­mas al­ko­ho­li­kas, pa­ts praė­jęs rea­bi­li­ta­ci­ją ir ėmęs gel­bė­ti ki­tus.

„Bu­vau stip­riai įklim­pęs, kon­tei­ne­ri­nis bu­vau – be na­mų. Vie­ną chal­tūr­kę tu­rė­jau, tai kur dir­bau, ten ir gy­ve­nau su drau­gu – san­dė­liu­kuo­se. Sau­go­jom sta­ty­bi­nes me­džia­gas, o die­ną dir­bom. Gau­da­vau pra­gy­ve­ni­mui, bet vis­ką pra­ger­da­vau. Ten ma­ne ir su­ra­do“.

Į centrą kvie­tė va­žiuo­ti ir drau­gą, bet šis ne­su­ti­ko. Po me­tų mi­rė, ra­do su­muš­tą, su­spar­dy­tą ir pa­lik­tą krū­muo­se.

„Vai­kai rug­sė­jo 1-ąją ėjo į mo­kyk­las, o aš ėjau į rea­bi­li­ta­ci­ją. Da­bar ma­ne at­ve­žęs vy­ras kiek­vie­ną rug­sė­jo 1-ąją pa­svei­ki­na kaip su ant­ruo­ju gim­ta­die­niu. Vi­sa­da“, – pa­brė­žia Žil­vi­nas.

Rea­bi­li­ta­ci­jos me­tai bu­vo sun­kūs, ke­lis kar­tus kro­vė­si daik­tus išei­ti. Bet li­ko ir žen­gė 12 rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mos žings­nių, ku­rie su­da­ro ke­tu­rias fa­zes.

Tai­syk­lės griež­tos. „Sun­kiau­sia bu­vo pir­ma fa­zė, kai ke­lis mė­ne­sius ne­ga­li pa­lik­ti te­ri­to­ri­jos, ne­bend­rau­ti su pa­ša­li­niais žmo­nė­mis, ne­skam­bin­ti na­mo, pas ta­ve nie­kas ne­ga­li at­va­žiuo­ti. Rea­bi­li­ta­ci­jos pa­bai­go­je aš jau lan­kiau su­vi­rin­to­jo kur­sus.“

VšĮ „Aga­pao rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro“ di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Eu­ge­ni­jus Kai­rys skai­čiuo­ja: rea­bi­li­ta­ci­ja – ke­tu­rios fa­zės po tris mė­ne­sius. Ga­lu­ti­nis tiks­las – grįž­ti į vi­suo­me­nę, įsi­kur­ti ir dirb­ti.

Pyk­čio neuž­ten­ka

Po rea­bi­li­ta­ci­jos jis li­ko dirb­ti so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ju. Iš­si­lai­kė vai­ruo­to­jo tei­ses, nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį. Po­rą me­tų dir­bo, bet jau­tė­si sto­vin­tis vie­to­je.

„Su psi­cho­lo­gais at­li­kau spe­cia­lius tes­tus, iš­siaiš­ki­nau, kad man dar­bas su žmo­nė­mis – ant­ro­je vie­to­je, pir­mo­je – tech­ni­ka, sta­ty­ba, konst­ruk­ci­ja. Kai išė­jau ato­sto­gų, dir­bau pas drau­gą sta­ty­bo­se. Pa­ju­tau, kad tai man. Nusp­ren­džiau pa­ban­dy­ti ir 2007 me­tais iš­va­žia­vau į Ang­li­ją“.

Per tuos blai­vy­bės me­tus sa­ko ne­bu­vo at­kri­tęs. „Me­luo­čiau, jei­gu sa­ky­čiau, kad vi­sai ne­no­riu, užei­na to­kie mo­men­tai, bet trum­pai, – ra­miai sa­ko Žil­vi­nas. – Nau­ji me­tai – aš tau­rę sul­čių iš­ge­riu. Bu­vau alaus mė­gė­jas, da­bar iš­ge­riu neal­ko­ho­li­nio, kai karš­ta. Bet jį ri­bo­ju.“

Vy­ras net į al­ko­ho­lio sky­rių par­duo­tu­vė­je neei­da­vęs. Už stip­ry­bę dė­kin­gas psi­cho­lo­gams: no­ri gy­ven­ti ge­rai – ne­gerk, nors tai pa­da­ry­ti bus sun­ku. Rea­bi­li­ta­ci­jos me­tu jis mo­kė­si ap­si­sau­go­ti nuo pa­gun­dų, bū­ta daug kon­sul­ta­ci­jų.

„Maž­daug po 60 die­nų bū­na di­džiau­sias at­kry­tis, at­ro­do, aš vi­sai svei­kas, ko čia sė­džiu? – pri­si­me­na sa­vo pa­tir­tį Žil­vi­nas.– Į reabilitacijos centrą at­ve­ža po de­tok­si­ka­ci­jos – ir nar­ko­ma­nus, ir al­ko­ho­li­kus. Juos mo­ko gy­ven­ti iš nau­jo, bet ne gy­do. La­bai sun­ku suau­gu­sį žmo­gų mo­ky­ti gy­ven­ti, nes jam at­ro­do, kad pa­ts vis­ką ži­no.“

Žil­vi­nas įsi­ti­ki­nęs, jog į rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą ga­li pa­kliū­ti tik no­rin­tys, tu­rin­tys mo­ty­va­ci­ją keis­tis.

Jis iki šiol pri­si­me­na vaiz­dą, ku­ris su­pur­tė ir gal­būt švys­te­lė­jo į po­ky­čius.

Val­gyk­la – vie­na iš bend­rų erd­vių. Mais­tą ga­mi­na vir­tu­vė­je pa­rei­gas tu­rin­tys cent­ro gy­ven­to­jai.

„Sė­džiu ap­žė­lęs, ne­si­prau­sęs, „šau­dau“ cen­tus, li­tą, kad iš­ger­čiau. Ei­na ma­no vai­kys­tės drau­gas su žmo­na, ku­rių ves­tu­vė­se bu­vau pir­mo­ji po­ra. Ji – iš pa­ki­les­nės šei­mos, to­dėl man bu­vo gė­da priei­ti. Jei­gu ne ji, bū­čiau priė­jęs, li­to pa­pra­šęs... Pa­si­žiū­rė­jau – išei­na iš par­duo­tu­vės, mai­še­lis pil­nas pro­duk­tų, žmo­na įsi­ki­bu­si į pa­ran­kę, abu šyp­so­si, pa­gal­vo­jau: kaip jiems ge­rai...“

Ėmęs pyk­ti dėl sa­vo gy­ve­ni­mo jis vi­du­je ta­da šau­kė: „Aš ir­gi taip no­riu!“ Bet po­ky­čiams tik to neuž­te­ko. Rei­kė­jo pa­siek­ti dug­ną.

Ki­tas gy­ve­ni­mas

Ang­li­jo­je jis dir­ba sta­ty­bo­se, ma­to, kad ir ten daug ge­ria – ir lie­tu­viai, ir bri­tai. Ge­rian­tys ir klum­pan­tys stip­ri­na Žil­vi­ną, ta­čiau jis ne­no­rė­tų to ma­ty­ti, „nes jiems yra blo­giau“.

Šian­dien vy­ras tu­ri ar­ti­mą žmo­gų, su ku­riuo ku­ria bend­rą gy­ve­ni­mą.

„Ji vis­ką ži­no, vis­ką su­ra­šiau kaip iš­pa­žin­tį, kol dar ne­bu­vo­me su­si­ti­kę. 2009 me­tais su­si­pa­ži­no­me. 2010 me­tais pra­dė­jo­me kur­tis, bet pi­ni­gų pri­trū­ko, to­dėl vėl grį­žau į Ang­li­ją. Va­sa­rą grįž­tu po­rai mė­ne­sių, žie­mą mė­ne­siui“, – sa­ko Žil­vi­nas.

Tė­vo ne­tu­ri nuo pu­sant­rų me­tų, pa­tė­vis mi­rė. Kai bu­vo pa­te­kęs už va­gys­tes į ka­lė­ji­mą, mi­rė ma­ma, ne­be­tu­ri ir se­sers, ku­rią po rea­bi­li­ta­ci­jos vis dėl­to iš­drį­so ap­lan­ky­ti. „Aš la­bai stip­riai se­se­rį nu­skriau­džiau..“ – šian­dien pa­ts ste­bi­si sa­vo poel­giais.

Gir­dė­da­mas apie val­džios ko­vą su al­ko­ho­lio var­to­ji­mu, jis abe­jo­ja nau­da: „Bus dau­giau „taš­kų“, ku­rie tu­rės sa­vo klien­tus. Al­ko­ho­li­kai, jei­gu no­rės gau­ti – gaus, jei­gu no­rės ger­ti – gers. No­rės su­sto­ti – ieš­kos pa­gal­bos“.

Žil­vi­nas ži­no, kad no­rint mes­ti ger­ti, rei­kia keis­ti ab­so­liu­čiai vis­ką. O tam rei­ka­lin­ga ki­tų pa­gal­ba.

Bend­ruo­me­nė

Žil­vi­no is­to­ri­ja pa­ska­ti­no nu­va­žiuo­ti į Ro­mu­čius. VšĮ „Aga­pao rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro“ rau­do­nas sto­gas švie­čia iš to­lo.

Se­na­me, bet at­nau­jin­ta­me pa­sta­te įreng­ti „bu­tai“ gy­ven­ti po du su du­šais ir tua­le­tais. Bend­ros pa­tal­pos – val­gyk­la, poil­sio kam­ba­rys, kom­piu­te­rių, mo­ky­mų kla­sės. Yra mi­ni­ma­li tre­ni­ruok­lių sa­lė, bib­lio­te­kė­lė, net siu­vi­mo ma­ši­na šių na­mų „siu­vė­jui“. Tik me­nų stu­di­ja už­ra­kin­ta, nes nė­ra kam me­nais už­siim­ti.

Prie laip­tų ke­li vy­rai dė­lio­ja trin­ke­les. „La­ba die­na“, – pa­si­svei­ki­na ir nu­ro­do, kur ra­si­me Eu­ge­ni­jų Kai­rį, šio cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją. Cent­re dir­ba sep­ty­ni žmo­nės: di­rek­to­rius, pa­va­duo­to­jas, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai, psi­cho­lo­gas. Du iš ko­man­dos – bu­vę šio cent­ro gy­ven­to­jai.

Pas­to­gę šiuo me­tu da­li­ja­si 16 cent­ro klien­tų. Du iš jų bai­gi­nė­ja rea­bi­li­ta­ci­ją ir jau stu­di­juo­ja ko­le­gi­jo­je. Dar du vy­rai „pe­rau­gę“ – dir­ba ša­lia esan­čios bend­ro­vės vai­sų ir dar­žo­vių san­dė­ly­je.

Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re vy­rai vis­ką da­ro sa­vo ran­ko­mis.

Iš vi­so cent­ras tu­ri 22 vie­tas, bet pro­jek­tas, ku­rio par­tne­riai yra šis cent­ras, fi­nan­suo­ja tik 14.

„Mes nie­ko ne­ve­ja­me. Pe­rė­ji­mo lai­ko­tar­pis bū­na skaus­min­gas, la­bai sun­ku kaž­kur minkš­tai nu­si­leis­ti“, – sa­ko E. Kai­rys.

Jo nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je, ku­ri skel­bia­ma kaip dau­giau­siai ge­rian­ti ša­lis, pri­klau­so­mų as­me­nų so­cia­li­nė pa­gal­ba yra iš­si­bars­čiu­si: „Vi­si dir­ba at­ski­rai, o re­zul­ta­tų bū­tų ga­li­ma pa­siek­ti žy­miai ge­res­nių. Il­ga­lai­kė rea­bi­li­ta­ci­ja, ku­ri yra pas mus, duo­da dau­giau nau­dos, bet nė­ra in­teg­ra­ci­jos. Ji bū­ti­na. Tam rei­kia spe­cia­lis­tų, ku­rie pa­dė­tų grįž­ti į vi­suo­me­nę, dirb­ti, kur­tis. Išė­ju­siems iš rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rų ky­la dau­gy­bė klau­si­mų.“

Cent­ro at­sto­vai va­ži­nė­jo po Že­mai­ti­jos sa­vi­val­dy­bes pri­sta­ty­da­mi sa­vo veik­lą. Kai ku­rios sa­vi­val­dy­bės su­si­do­mė­jo ir jau nu­krei­pia no­rin­čius čia pa­kliū­ti, bet ki­to­se – sa­vi in­te­re­sai, sa­vos įstai­gos, tei­kian­čios pa­na­šią, nors ir trum­pa­lai­kę pa­gal­bą.

„Ma­ne gąs­di­na tai, kad ir šio­je sri­ty­je yra kon­ku­ren­ci­ja“, – ste­bi­si E. Kai­rys. Bet juk klien­tų pil­na? Jis nu­si­juo­kia: „Pa­vyz­džiui, Šiau­liuo­se pri­klau­so­mų žmo­nių nė­ra, nes mes nė vie­no ne­tu­ri­me iš Šiau­lių“.

Jo nuo­mo­ne, šei­mos gy­dy­to­jai, ar­ti­mie­ji, so­cia­li­nės pa­gal­bos cent­rai ga­lė­tų nu­kreip­ti nuo nar­ko­ti­kų ar al­ko­ho­lio pri­klau­so­mus žmo­nes į to­kius cent­rus, ypač jei­gu ki­tur jiems ne­pa­vyks­ta pri­si­kel­ti.

Ar pra­smin­ga siųs­ti žmo­nes, tu­rin­čius pri­klau­so­my­bių, jei­gu jie pa­tys ne­mo­ty­vuo­ti?

„Kiek­vie­na die­na šia­me cent­re duo­da stip­ry­bės, svar­bu, kad jie no­rė­tų at­vyk­ti. Ne­sa­kau, kad esa­me ste­buk­la­da­riai, bet ko­dėl ne­nuk­reip­ti į cent­rą, jei­gu ki­tur jam ne­pa­vyks­ta?“ – svars­to cent­re de­vin­tus me­tus dir­ban­tis E. Kai­rys.

Pa­mo­kos 

Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras val­do tris hek­ta­rus že­mės: dar­žai, ga­nyk­los, pie­vos. Kie­me – imp­ro­vi­zuo­ta tink­li­nio aikš­te­lė, ša­lia – pa­čių gy­ven­to­jų su­mū­ry­tas lau­ko ži­di­nys, tik suo­lams ir sta­lams me­die­nos ne­tu­ri. Lau­kuo­se – avys ir ož­kos. Pa­lau­kė­je – se­nas ūki­nis pa­sta­tas. Prie sie­nos glau­džia­si nar­vai su triu­šiais. Ką tik paau­gu­sius triu­šiu­kus per­kė­lė į at­ski­rą nar­vą – smal­siai šo­ki­nė­jan­tys pū­kų ka­muo­liu­kai paaugs ir at­si­durs šio cent­ro vir­tu­vė­je. Kaip ir avys.

Triu­šius tą­dien pri­žiū­rė­jo vie­nas iš rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ro gy­ven­to­jų. Dar so­vie­ti­niais lai­kais jis aguo­nas au­gin­da­vo, nes ki­tų nar­ko­ti­nių me­džia­gų ne­tu­rė­jo. Pir­mą kar­tą čia pa­kliu­vo dėl nar­ko­ti­kų, da­bar – dėl al­ko­ho­lio. Dir­bo sta­ty­bo­se, vie­nas bo­ka­las, ki­tas, ma­nė, kad su­ge­bės kont­ro­liuo­ti sa­ve, bet įklim­po.

„Bu­vę mū­sų klien­tai – ge­riau­si am­ba­sa­do­riai“, – sa­ko E. Kai­rys, nes daug žmo­nių čia at­ve­da tie, ku­riems pa­vyks­ta at­si­ties­ti.

Vie­šo­ji įstai­ga nuo 2014 me­tų gruo­džio tei­kia li­cen­ci­juo­tą veik­lą, jai gau­tas fi­nan­sa­vi­mas iki 2020 me­tų pa­bai­gos. E. Kai­rys sa­ko, kad tik bū­ti­niau­sioms reik­mėms: mai­ti­ni­mui, su­si­mo­kė­ti už pa­slau­gas, dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams. Vi­sam ki­tam ten­ka ieš­ko­ti pa­ra­mos: štai su­ge­do trak­to­riu­kas žo­lei pjau­ti – ieš­kos, kaip su­tai­sy­ti. Ką ga­li, da­ro pa­tys – dar­bi­nei veik­lai rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mo­je yra skir­tos 4 va­lan­dos kas­dien.

Griež­to­je die­not­var­kė­je yra ir ry­ti­nė mankš­ta, bend­ras ra­tas po pus­ry­čių. Ja­me pir­miau­sia skai­to­ma Bib­li­ja – ji ly­di vi­są rea­bi­li­ta­ci­jos lai­ką. E. Kai­rys pa­brė­žia, kad krikš­ty­tis nie­kas ne­va­ro­mas ir ti­kė­ji­mo per prie­var­tą čia nė­ra, bet “ nie­kam ne­pa­ken­kė nag­ri­nė­ti ir skai­ty­ti Bib­li­ją“.

Ra­te vi­si pa­sa­ko sa­vo pa­sta­bas, pra­šy­mus, ko­kio­se kon­sul­ta­ci­jo­se no­rė­tų da­ly­vau­ti – psi­cho­lo­go ar so­cia­li­nio dar­buo­to­jo, skirs­to­ma­si dar­bais.

Kiek­vie­ną ant­ra­die­nį yra va­di­na­ma­sis ver­ti­ni­mų ra­tas, kai kiek­vie­nas iš­sa­ko sa­vo pa­tir­tį per praė­ju­sią sa­vai­tę: kaip gy­ve­no ir jau­tė­si, ko­kios bu­vo už­duo­tys pa­gal pro­gra­mą, ar jas at­li­ko. Kiek­vie­ną die­ną ten­ka pa­žin­ti sa­ve ir mo­ky­tis.

„Iš­mo­kyk mus da­lin­tis duo­na bei džiaugs­mu“, – ant sie­nos val­gyk­lo­je už­ra­šy­ta mal­da. Ko­ri­do­riu­je ant sie­nos – puoš­nus svei­ki­ni­mas su gim­ta­die­niu. Ja­me pa­lik­ta tuš­čia vie­ta var­dui už­ra­šy­ti. Tą­dien gim­ta­die­nio nie­kas ne­šven­tė, nors gal vi­si bu­vo pa­ke­liui į nau­jo gi­mi­mo die­ną.

Triu­šių, viš­tų, vi­so ūkio prie­žiū­ra – da­lis dar­bi­nės veik­los.

Cent­ras pla­na­vo plės­ti ož­kų au­gi­ni­mą, ta­čiau pri­trū­ko lė­šų, to­dėl ban­dos bus at­si­sa­ko­ma. Avys dar liks.