Valentinas Mazuronis ragina iš miestų centrų iškelti valstybines įstaigas

Politikas atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis valstybės ir savivaldybių įstaigų įsikūrusios miestų centruose, kur nekilnojamasis turtas brangiausias, o pageidaujančiųjų jį įsigyti ar išsinuomoti už didelę kainą tikrai netrūksta.

Be to, valstybės įstaigų tarnautojai, V. Mazuronio teigimu, įsikūrę žymiai erdviau nei privataus sektoriaus darbuotojai - jame ploto norma vienam darbuotojai yra apie 6 kv. m, tuo tarpu valdininkas naudoja kelis kartus ar dešimt kartų daugiau erdvės.

"Vadinasi, valstybė naudoja daugiau ploto nei jai reikia. Turint omenyje, kad kiekvieną kvadratinį metrą išlaikyti kainuoja, net ir per pusę sumažinus šį skaičių būtų galima sutaupyti šimtus milijonų litų. Jeigu valstybinės įstaigos bent kartą rinktųsi įsikurti ne Senamiestyje, galima būtų pradėti skaičiuoti sutaupomus pinigus", - įsitikinęs europarlamentaras.

Didelė dalis valstybės ir savivaldybių patalpų yra senos, reikalauja ne remonto, o rimtos renovacijos, žiemą darbuotojai skundžiasi, kad šalta, nors šildymo sąskaitos - milžiniškos.

"Kai kurios įstaigos patalpų išlaikymui išleidžia žymią dalį savo biudžeto, o savoms funkcijoms vykdyti, gyventojams paslaugas teikti pinigų nebelieka. Taip ir išeina, kad tris litus siunčiame į dausas, o tik litas lieka visuomeninėms reikmėms", - teigia politikas.

Pakankamai ambicinga, anot jo, būtų Vilniaus pakraštyje, pavyzdžiui, prie Vakarinio aplinkkelio, suprojektuoti savotišką naują mikrorajoną, kuriame galėtų įsikurti didesnė dalis valstybės įstaigų.

"Tokie sprendimai gana populiarūs pasaulyje: privažiuoti viešuoju transportu būna patogu, aplinkiniuose rajonuose gyvena daug gyventojų, todėl jiems nebebus reikalo belstis į Senamiestį, tarpžinybinis bendradarbiavimas tik pagerėtų, nes ir valdininkams nebereiktų gaišti laiko važinėti po miestą per institucijas", - tikina V. Mazuronis.

V. Mazuronis primena, kad Premjeras Algirdas Butkevičius pačioje šios Vyriausybės kadencijos pradžioje žadėjo, kad diegs valstybės nekilnojamojo turto centralizuoto valdymo schemą, nustatys šio turto valdymo efektyvumo rodiklius, sukurs IT paremtą valstybės nekilnojamojo turto valdymo kontrolės sistemą, tačiau praėjus pusei kadencijos, rezultatų dar nematyti.

Skaičiuojama, kad įgyvendinus šį pažadą valstybės nekilnojamojo turto valdymui reikalingų specialistų galėtų sumažėti bent šešis kartus: nuo maždaug 2000 valdininkų įvairiose ministerijose iki maždaug 350 specialistų centralizuotoje turto valdymo agentūroje.

"Net ir perpus "blogesnį" rezultatą galėtume jau vadinti didele pergale", - įsitikinęs V. Mauronis.

Politikas svarsto, kad valstybės išlaidos nekilnojamojo turto išlaikymui sumažėtų ir pasirinkus kurią nors iš alternatyvų, pavyzdžiui, iškeičiant brangioje vietoje esantį nekilnojamą turtą į privataus verslo pastatytą naują pastatą toliau nuo centro, tiesiog nuomojant patalpas ar bent jau pardavus ar išnuomavus nereikalingą turtą, o įstaigas įkurdinus vieną kitoje.