Uždusinsime valstybę meilės glėby

- Jeigu kalbėtume simbolių kalba, ką reiškia šiandieninė Lukiškių aikštės situacija? - „Respublika“ klausė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Gedimino KARALIAUS.

- Turime vaisių - neprinokusią mūsų sąmonę. Mūsų kelias virtęs klaidžiojimu be atsakomybės, sakymu be atsakymo. To pradžių pradžia - mokykla, kuri moko tik kaupti žinias, o bendražmogiško ugdymo - tautinio, pilietinio, patriotinio - nėra. Žmogus neruošiamas, jis baigia mokslus, bet neįgauna proto, neišmokomas mąstyti. Per visus lygmenis - nuo sakralinio iki profaninio - raudona linija eina projektinio stiliaus požiūris. Raktiniai žodžiai sudėti, ir gerai. Dienos centrai išstatyti, užimtumas yra, o turinys - tuštuma, formalizmas. Ir taip visur.

Buvome paskelbę tautinę mokyklą. Kur jos tąsa šiandien? Užuot augę ir vystęsi, vystame. Sujauktas visumos jausmas, mes jos nematome, nesuprantame. Ir prie to pirmiausia prisidėjo visuotinis testavimas. Duokit tris variantus, aš atspėsiu, kuris teisingas. Jis įbruktas, įaugęs į kiekvieną sritį.

- Buvęs KGB kalėjimo pastatas su ten kankintų lietuvių pavardėmis, priešais jį - atviru konfliktu virtusi Lukiškių aikštė. Kad ir kas joje iškiltų, bjaurus jausmas, kad susimovėme, valstybės prasmę pavertėme turgumi, išliks ilgam. Gal tam įprasminimui, įamžinimui dar nesame subrendę?

- Aš taip nesakyčiau. Tiesiog reikia dirbti. 25 metus nebuvo dirbama. Buvo tik kasama, pilama, veidrodžių pridedama, šnekama, vėl šnekama, kol šiaip ne taip ateita prie to, kad aikštės pagrindu turi būti Vyčio motyvas. Ketvirtį amžiaus reikėjo slankioti, kol iki to subrendome. Bet dabar jau kita bėda, nes nebeliko laiko. Visi iš proto išėjo - šimtmetis tuoj!

- Paminklas nėra šiaip miesto puošmena, tai užkeikimo forma, siunčianti labai stiprų impulsą. Ar nepanašu, kad į Lukiškių aikštę braunamasi visai kitais sumetimais - ne siekiant įtvirtinti žinią, o tiesiog įsitvirtinti?

- Stebėdamas visas tas batalijas dėl paminklo, matau visišką nesusivokimą. Neskiriami žanrai, nesuvokiama paskirtis, nėra nė menkiausio supratimo, kaip kūrinys gimsta, ant kokio pagrindo jis konstruojamas. Net ir menininkai nesupranta, kad tai nėra saviraiška. Jos turi būti kiek įmanoma mažiau. Uždaviniai čia kiti - suformuotas nuostatas suderinti su laikotarpiu ir numatyti aplinkos kontekstų kitimą, kad nebūtų galimybių jo ir ateityje interpretuoti kaip nors kitaip. Atsimenu, jaunystėje buvau užrašęs pakrypusiomis raidėmis. Manęs klausė: tai ką, valdžia pakrypusi? Štai tokių interpretacijų galimybių neturi būti.

Simbolis yra dalis visumos, apjungiantis visus ir viską, čia nereikia nieko išrasti. Vytį kaip jėgos ir galios simbolį mes priėmėme dar neolito epochoje. Jis nepakito per amžius.

- Iš Vyčio oponentų lūpų ne kartą nuskambėjo: skulptūra mirė. Ir dalis visuomenės kažkaip ėmė tuo ir patikėjo. Bet ar tai, kad Vyčio neturėsime Lukiškių aikštėje, nėra rimtas ženklas mūsų sąmonės lūžių, prasidedančių nuo valstybės simbolių nuvainikavimo?

- Vytį turėsime, tai tik laiko klausimas. Bet pirma jį reikia sukurti. Šiandien jis nėra sukurtas. Tas, kurį buvo užsimota statyti, niekaip negalėjo pretenduoti į valstybės aikštės paminklą. Labai gerai, kad jis nuvyto.

Bet šiandien, neturint atsakomybės, Vyčio, kaip valstybės simbolio, sukurti neįmanoma. Kokie mes esame, kuo pavirtome? Imkime paprasčiausius žodžius. Sako: empatija, tolerancija, edukacija. Bet jie nieko mums nereiškia! Tam yra pakantumas, atjauta, švietimas. Vargeli tu mano, nuo kada mes tokie mokyti pasidarėme? Kalba yra visa ko pagrindų pagrindas. Mes ją labai sparčiai prarandame. Tai reiškia, savastį, esmę.

- Išvalstybinimas nuo to ir prasideda?

- Išvalstybinimas, išvietinimas, išvežimas, kuriam nereikia net Sibiro. Šiandien mes patys save aptarnaujame tuo klausimu. Išsivežame iš Lietuvos, išvažiuojame į užsienį.

Prarandame ne tik kalbą, visa ką. Žemė - išniekinta. Kokių tik stebuklų mes su ja nepridarėme. Net bibliniame rašte niekas nekilnojo žemės, o mes kilnojome. Tas, kas yra nekilnojama, tampa kilnojama. Vidinė logika suvelta, supainiota. Viskas supriešinama, kad ir paprasčiausiu, aiškiausiu šiukšlių klausimu - net kaime reikia mokėti už kvadratūrą, nors ji, tavo turtas, nešiukšlina. Dabar girdime net tokius pareiškimus: Vytis yra agresyvus, todėl reikia jo atsisakyti. Kiti turi erelį, turi liūtą, tada ir jie turi perkurti savo simbolius?

Aš netikiu, kad išsivaikščioję mes dar kada galėsime susieiti, taip, kaip kadaise susirinko išsivaikščiojęs Izraelis. Jie išsivaikščiojo, bet liko užsidarę visuomenės viduje. O mes pasklisime po viską, ir baigta, tas viskas mus praris. Mes net neišvažiavę emigruojame, ištremiame save likdami toje pačioje vietoje.

- Ar pati nepriklausomybė šiandien dar yra vertybė?

- Atsisakome jos patys, savo noru. Tai, ko siekėme, nebereikalinga. Prisiminkite protesto mitingą prie Seimo, kai sveikatos ministras paskelbė apie alkoholio vartojimo apribojimus. „Rokas sukūrė Lietuvą, rokas ją ir sugriaus“. Ir tai skelbė inteligentai!

Vytis - militaristinis simbolis. Kaune Vytautą reikia iškelti iš Laisvės alėjos. Juozo Zikaro Laisvės statulą, tą pačią, kuri kaip valstybės simbolis stovi ir prezidentūroje, reikia užkalti, suniekinti. Dėl meno! Su valstybiniais ženklais, kurie mus reprezentuoja, galima elgtis kaip nori. Tad ar pati valstybė - vertybė?

- Kada atsirado tas įtrūkis, lūžo stuburas?

- Man neteko matyti 1918-ųjų Lietuvos, bet dar vaikas būdamas, slapta susiradęs ant aukšto, nuvalęs nuo spalių, skaičiau to meto laikraščius. Tai buvo valstybės kūrimo laikotarpis - lito įvedimas, kooperatyvų kūrimas, kelių tiesimas. Anos valstybės charakteris buvo visai kitas.

Į dabartinę nepriklausomybę atėjome beveik „ant gatavo“. Bet atėjome kitokie - išveisti. 50 metų su mumis buvo atliekama selekcija. Kas buvo nuolankus, paklusnus, kas norėjo gauti traktorių ar mašiną, tas išliko. Jų, išlikusiųjų, prisitaikėlių, visiškai susvetimėjusių su savastimi, palikuonys šiandien yra mūsų bėda. Mus sunaikino didysis holokaustas - siekis pakeisti žmogų iš vidaus.

Tada laukė, kad kolchozo pirmininkas duos, o šiandien su ištiesta ranka - kad ES parems. Poryt ES baigsis, ir ne ji mums duos, bet mes jai privalėsime duoti. O jau pripratinti, jau antra karta ateina, kuri negali maisto užsiauginti. Atsimenu, po karo, kai eidavo matuodami žemės su sieksniu, užtekdavo vieną vagą pridėti - ir jau burokai užauginti, paršiukas nupenėtas, vaikai išmaitinti. Šiandien žemė dirvonuoja, nes valstietis nenori dirbti. Neapsimoka! Geriau jis ims išmokas.

Pinigas tapo tikslu ir pagrindu. Sovietai ūkius naikino, kolūkius kūrė su šautuvu, šiandien viskas iširo su pinigu. Gavo išmoką - atsisakė ir žemės, ir karvės, nieko nebereikia.

- Jūsų asmeninė patirtis puikiai iliustruoja tą miglą, kurioje klaidžiojame pametę tikslus, supainioję vertybes. Fontanas Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų užverstas žemėmis stovi nuo 2014-ųjų. Nors fontanas, ko gero, originaliausia, kas Vilniuje sukurta šiais laikais, jis sparčiai nyksta iš miesto atminties. Bet jums, kūrėjui, turbūt tebeskauda?

- Šiandien imu ir išgirstu, kad Vilius Kavaliauskas Vytį ruošiasi statyti ant fontano. Seimo pirmininkui tokie ketinimai atrodo visiškai normalūs. Jis suabejojo tik dėl vieno: ar perdangos atlaikys. Autorius dar gyvas, bet niekas neklausia, kaip reanimuoti, renovuoti jo kūrinį... tarsi manęs nė nebūtų. Fontanas kartą jau sunaikintas, dabar ketinama sunaikinti dar kartą. Tąkart į jo piramidę įlipdyta beformė skylė - įsimetęs patriotiškas juodas vėžys, - Lietuvos siluetas, dabar sugalvota užantspauduoti Vyčiu. Uždusinti meilės glėby, štai ko siekiama. Nors tai, ką aš dariau tuometinėje Tarybų aikštėje, buvo visiškai depolitizuota.

Lukiškių aikštėje gina lygumą, plokštumą, esą paveldą, o fontaną, kuris Sąjūdžio metais buvo tapęs laisvės vėliavų flagštoku, nepriklausomybės simboliu, galima suknisti, sulyginti su žeme. Jie sako, kad kuria iš naujo, aš sakau, kad jie griauna, griauname mes patys. Aš dar galiu apsiginti, Zikaras - jau ne. Jis niekada nebūtų sutikęs, kad jo „Laisvė“ būtų taip niekinama, kaip šiandien pasielgta Kauno bienalės metu. Mes privalome tą padaryti. Mūsų, kūrėjų, piliečių, pareiga ginti savo ženklus, savo simbolius, iš tikrųjų - ginti save.

- Esate sukūręs Vytį. Ant aukštos kolonos jis kyla jūsų gimtosiose vietose Panevėžio rajone, Vadoklių miestelio aikštėje. Taip įamžinote Vyčio apygardos partizanų atminimą. Vytis, o ne bunkeris, žeminė, verksmų siena ir pan. Kodėl?

- Nė vienas partizanas nesureikšmintų bunkerio. Vargas žmogui būti, pūti jame gyvam. Visiška nesąmonė bunkerį iškelti iki simbolio. Partizanai svajojo apie baltą raitelį. Aš tą žinau. Buvau mažas, prisimenu, likau troboje vienas, tada iš savo slėptuvės už spintos išėjo dėdė. Sako, Geduk, papaišykim. Ir nupiešėme žirgelį. Yra likęs žmonos tėvo, partizano, eilėraštis apie Vytį. Partizanai galvojo apie valstybę. Vytis jiems buvo valstybė.

Lukiškių aikštėje turi atsirasti paminklas visai valstybei - nuo pilkapių iki šiandienos ir to, kas bus ryt. Tiek buvo bruzdesio, istorikai dirbo, menininkai kūrė, politikai svarstė, o rezultatas - kaip ta nuviliota nuo lizdo sužeista pempė. Nušienauta, nueita į šoną pamirštant, kad tai reprezentacinė valstybės aikštė, kurioje užsienio šalių vadovai dės vainikus mus pagerbdami.

Paminklas, jei kalbėtume apie jo esmę, - tai simboliniai kapeliai, altorius, turintis savo relikvioriumą, šventųjų liekanas. Dabar mums pats likimas, pati gamta siūlo išplėsti valstybės paminklo sąvoką. Nėra geresnės vietos 1863-iųjų sukilėlių palaikams, rastiems Gedimino kalne, palaidoti kaip Lukiškių aikštė. Reikia visų mūsų pastangų sukurti vaizdo tekstą.

Kitos šalys, pradedant norvegais, baigiant italais, jau turi sukūrusios savo tautos altorius. Dabar turime galimybę tą padaryti. Ramiai, neskubant, kad va, rytoj turi būti šimtmetis. Iki šiol mes negalėjome to padaryti, nes niekada nebuvome laisvi būti savimi. Ilgai negalėjome ir dabar negalime išsivaduoti iš to amžinojo įšalo - baimės, nesupratimo, nesusikalbėjimo, nesutarimo.

Tautos altorius nebūtinai turi būti herbo iliustracija, kaip atrodo daliai visuomenės. Bet negalime remtis ir tokiais pavyzdžiais kaip Niujorke „dvynių“ vietoje iškilęs memorialas. Negalime pagal juos konstruoti, nes jų paskirtis visai kita. Valstybės paminklas praauga tas progas, ant kurių dabar bandome statyti.

O kas būtų gerai? Zigmanto Sierakausko ir kitų sukilėlių palaikai - kovos už valstybingumą, mūsų pilkapius, einančius iki pat Juodosios jūros, pokario kovos. Tai įvardinę, įvaizdinę, pateikę vaizdo kalba, turėtume kuo didžiuotis. Didžiuotis tuo, ką sukūrė tauta, o mes atlikome misiją tai išlaikydami. Reikia padaryti tautos altorių, o ne slėptuvę.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“