Ulia, įspaudęs pėdą Klaipėdoje, arba Žmogus, priklausęs visiems (I)

R. Ulevičius, Klaipėdoje gyvenęs vos dešimtį metų, spėjo įspausti gilius pėdsakus tiek žmonių atmintyje, tiek apskritai Klaipėdos istorijoje.

"Ulia nuolat kartodavo, kad kiekvienas žmogus palieka savo pėdų įspaudus gyvenamoje aplinkoje. Užtat jam žuvus, pirmoji pėda prie Sąjūdžio būstinės ir skirta jam", - sakė vienas geriausių Rimanto draugų Raimundas Praleika.

Žaliaraištis

1988 metais Rimantui ir Violetai Ulevičiams, baigusiems Vilniaus universitetą, iškilo klausimas, - kur važiuoti dirbti? V. Ulevičienė norėjo grįžti į gimtąją Klaipėdą. Rimantas dėl to labai abejojo: uostamiestis jam atrodė tolimas ir svetimas. Tačiau apsisprendimą nulėmė paskyrimas Violetai.

R. Ulevičius į Klaipėdą atvažiavo, kaip tuomet buvo sakoma, su laisvu diplomu. Darbą susirasti netruko: Simono Dacho, tuomet septintojoje vidurinėje, jis dirbo istoriku.

Bet pirmiausiai visa galva paniro į Sąjūdžio veiklą. Patirties jau turėjo: pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose Rimantas, draugų vadintas Ulia, jau buvo dalyvavęs - ne kaip klausytojas ar kalbėtojas, o žaliaraištis, saugojęs rimtį.

Liepos 10-ąją Klaipėdoje suplevėsavusi pirmoji trispalvė jam jau nebebuvo jokia naujiena - Vilniuje buvo matęs trispalvių jūras. Jas ir žmones saugoti buvo reikalingi fiziškai stiprūs vyrai. O Ulia buvo užsigrūdinęs, lankydamas bokso treniruotes.

Bendraminčiai

Atvažiavęs į Klaipėdą, Rimantas pirmiausiai ieškojo bendraminčių. Aplankė Gintarą Tomkų, su kuriuo susipažino dar Vilniaus universiteto bendrabutyje. Ypač juos buvo suartinusi kartu švęsta Vasario šešioliktoji, kai ją minėti dar buvo laikoma nusikaltimu. Tada nemaža grupelė Saulėtekio alėjos bendrabučio gyventojų kažkur ant kalniuko susikūrė laužą ir be didesnių šūkaliojimų tą dieną gražiai paminėjo.

Prisimindamas ir tą Vasario šešioliktąją, Gintaras studijų laikų bičiulį pasikvietė į Klaipėdos Sąjūdžio būstinę. Jau per pirmuosius susitikimus Rimantas kaipmat suartėjo su šviesaus atminimo Vytautu Šliogeriu, Raimundu Praleika, Eugenijum Gentvilu, daugeliu kitų sąjūdiečių. Ir toji draugystė tęsėsi iki pat Ulios žūties 1998-ųjų liepos 6-ąją dieną.

Sugebėjo būti visur

"Kai Rimo didesnę paros dalį nebūdavo namuose, aš pykdavau dėl jo dėmesio stokos man, sūnui. Tačiau paskui supratau - neturiu teisės kėsintis į išskirtines teises jo širdyje, nes jis priklausė visiems. Ir visus jis suspėdavo aprėpti", - šiandien Rimo savybes vertina Violeta Ulevičienė.

Ji pabrėžė, kad sūnui laiko gal ir stigdavo, tačiau kai jau jis atsidėdavo mažajam Vytui, tas bendravimas būdavo labai kokybiškas: "Rimui buvo labai svarbu, kad sūnus augtų vyriškas. Ir tam skiepyti jis atrasdavo daugybę būdų. Tarp jų - skautų stovyklos."

O šiomis dienomis kalbinti Klaipėdos sąjūdiečiai teigė, kad jie Sąjūdžio veiklos be Ulios neįsivaizduotų. Jis sugebėdavo būti visur - ir ne pasyvus stebėtojas, o aktyviausias dalyvis.

Ulia visa siela ir protu nėrė į skautijos Lietuvoje prikėlimą, buvo Sausio 13-osios gynybos štabo narys, atsakingas už merijos saugumą. Taip pat visa siela atsidavęs nėrė į neprakapotas Klaipėdos savivaldos džiungles, tapo vicemeru. Be Ulios neapsiėjo ir Klaipėdos pilies džiazo festivalio, daugelio sporto varžybų organizavimas.

R. Ulevičiui Klaipėda tapo sava. O joje gyvenantiems tūkstančiams klaipėdiečių Ulia tapo toks savas, kad moksleiviai S. Dacho mokykloje sekiojo būriais, skautų stovyklose jis būdavo vienas populiariausių vadovų ir autoritetų, o ką tik įsigytas butas Ligoninės gatvėje tapo tarsi antrasis sąjūdiečių štabas ar skautų užeigos namai, kuriuose neužsiverdavo durys.

"Toji bendrabučio Vilniaus Saulėtekio alėjoje dvasia persikėlė į Klaipėdą. Čia būriais traukdavo žmonės pasitarti, atsigerti kavos, užkąsti sumuštinio. Ir tokį gyvenimo būdą Ulia vertino. Jis tiesiog nemokėjo gyventi užvertomis durimis ir užverta siela", - tvirtino G. Tomkus.

O V. Ulevičienė pastebėjo, kad Rimas, tarsi jausdamas, kad jam nedaug teskirta laiko, labai godžiai sugerdavo visus įvykius, pats tapdamas jų epicentru.

Bus daugiau. Kitą ketvirtadienį apie išskirtinius R. Ulevičiaus bruožus pasakos jo geriausi draugai ir bendražygiai.

R. Ulevičiaus atminimui skirti renginiai

Liepos 5 d. 13 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose (Aukštoji g. 3) bus atidaryta Rimanto tėvo Vytauto Ulevičiaus skulptūrų paroda ir pristatomas fotoalbumas.

Liepos 5 d. 17.30 val. Sąjūdžio tarybos ir Sąjūdžio grupių įgaliotinių susirinkimas Sąjūdžio būstinės kiemelyje, kuriame įspausta R. Ulevičiaus pėda.

Liepos 6 d. 15 val. tradiciškai renkamasi R. Ulevičiaus žūties vietoje. Kviečiami visi Rimanto bičiuliai. Čia broliai pranciškonai laikys mišias.

Renginiai, skirti Sąjūdžio 20-mečiui

Liepos 5 d.
17 val. ceremonija prie Sąjūdžio ąžuolo Tiltų g. 2.
17.30 val. parodos "Kelias į laisvę" atidarymas Kultūrų komunikacijų centro kiemelyje (Daržų g. 10/Bažnyčių g. 4).
18 val. Sąjūdžio tarybos ir Sąjūdžio grupių įgaliotinių susirinkimas (Vežėjų g. 4).

Liepos 6 d.
13 val. paminklo (skulptorius S. Mišeikis, architektas R. Marčius), skirto Lietuvos atgimimo 20-mečiui paminėti, atidengimas Sąjūdžio parke.
18.30 val. parodos "20 Sąjūdžio žingsnių" atidarymas Teatro aikštėje.
19 val. Sąjūdžio 20-mečio minėjimo koncertas Teatro aikštėje. Dalyvauja legendinė grupė "Antis".

Internete - unikalūs kadrai

Likus kelioms dienoms iki Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės susibūrimo 20-mečio, "Vakarų ekspreso" internetinėje svetainėje www.ve.lt kviečiame pasižiūrėti klaipėdiečio Liudo Dambrausko nufilmuotas akimirkas iš 1988 spalio 20 d. trispalvės iškėlimo ant Klaipėdos muzikinio teatro bokšto iškilmių.

Kartu kviečiame klaipėdiečius ar kitų miestų gyventojus, turinčius filmuotos medžiagos apie istorinius uostamiesčio įvykius, pasidalinti ja su visais interneto svetainės www.ve.lt lankytojais. Skambinkite tel. 411305 (Gediminas Gudavičius, Martynas Vainorius) arba 8 610 02085 (Vilius Mačiulaitis).

Gražina JUODYTĖ