Turime ir savų pabėgėlių, dalijamės svetimus

Ukrainiečių daugėja

Vyriausybė pateikė derinti nutarimo projektą, kuriuo siūloma pritarti lietuvių ir lietuvių kilmės šeimų perkėlimui iš Ukrainos „karštųjų“ taškų - Krymo autonominės respublikos, Sevastopolio miesto, Donecko ir Luhansko sričių. Sukrusti privertė sudėtinga saugumo ir humanitarinė padėtis minėtuose regionuose bei karo išvargintų šeimų prašymai.

Iš viso Ukrainoje yra apie 10 tūkst. lietuvių kilmės asmenų, iš jų apie 1,5 tūkst. turi Lietuvos pilietybę. Dalis jų, tikėtina, jau grįžo į Lietuvą savo jėgomis: Statistikos departamento duomenimis, imigrantų iš Ukrainos pernai buvo 1120, o iki Maidano, 2013 m., Lietuvoje apsigyveno tik 413 imigrantų iš Ukrainos.

Lietuvos ambasadai pageidavimus persikelti iš karo veiksmų apimtų Ukrainos vietovių į Lietuvą nuo pat konflikto pradžios pareiškė apie 30 šeimų, iš viso apie 150 žmonių. Toks perkėlimas, anot Vyriausybės, būtų įmanomas, jeigu būtų užtikrinta jų integracija į šalies gyvenimą - suteiktas laikinas būstas, mokamos socialinės pašalpos, užtikrinti lietuvių kalbos, profesiniai mokymai, perkelti asmenys būtų paskirstyti po Lietuvos teritoriją. Taip pat jie turi būti apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu, pasirūpinta jų vaikų ugdymu.

Kiek tai kainuotų, projekto iniciatoriai neskaičiavo, tikimasi, kad institucijos, atsakingos už šių asmenų perkėlimo koordinavimą ir jų integraciją, truksiančią ilgiausiai 12 mėnesių, tai padarys iš joms skirtų biudžeto lėšų, o jei neužteks, numatyta trūkstamų pinigų skirti iš Vyriausybės rezervo.

Šaknys - dar ne viskas

„Geriau vėliau, negu niekada“, - atsidūsta lietuvio tremtinio sūnus, Ukrainos Ivano-Frankivsko miesto meras Viktoras Anuškevičius. Pasak jo, Lenkija savo tautiečių perkėlimu iš konflikto zonų rūpinasi jau nuo pat karinių veiksmų pradžios.

„Lenkai aktyviai veikė per lenko kortą ir kitais kanalais, ten yra iš Ukrainos perkeltos net kelios rusų artilerijos sugriautos gamyklos. O Lietuvoje, ko gero, visus gerus ketinimus stabdo biurokratija“, - „Vakaro žinioms“ sakė V.Anuškevičius.

Jis teigė, kad Ukrainos žmonės labai vertina Lietuvos paramą - tiek politikų, tiek visuomeninių organizacijų, tiek kiekvieno žmogaus. Bet kartais į neviltį varo nesuvokiamos kliūtys.

„Mūsų miestas pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su Trakų rajonu ir buvom sutarę, kad vasarą Trakai priims grupę moksleivių, Rytų Ukrainos pabėgėlių vaikų. Bet tie mūsų vaikai niekaip negali į Lietuvą patekti, - stebėjosi pašnekovas. - Spėliojame, ar mokinių stovykla tapo neįmanoma dėl užsitęsusių savivaldos rinkimų, ar dėl kažkokių kitų biurokratinių trukdžių. Štai į Latviją Jelgavos savivaldybės kvietimu 30 moksleivių jau išvykę stovyklauti.“

Su lietuviška biurokratija teko susidurti ir V.Anuškevičiaus sūnui, drauge su žmona ir kūdikiu persikėlusiam į Vilnių dar praėjusių metų pavasarį. Nors jaunuolis turėjo visus dokumentus, kad jo senelis lietuvis, tremtinys, kilęs iš Marijampolės apskrities, giminės gyvena Lietuvoje, tačiau valdininkai ieškojo įvairių „kabliukų“, ir gauti leidimą gyventi jam užtruko visus metus.

„Jie neprašė valstybės pagalbos - sūnus pats susikūrė darbo vietą, įsteigė Ukrainos ir Lietuvos prekybos namus. Dabar jau ir lietuviškai gerai kalba, o marčiai sekasi dar geriau, nes ji labai gabi kalboms“, - apie artimųjų įveiktus sunkumus kalbėjo pašnekovas.

Kliūtis - lietuvių kalba

Vilniaus ukrainiečių bendruomenės pirmininkė Natalija Šertvytienė patvirtino, kad Ukrainos piliečių, kurių gyvenimus vienu mostu sugriovė karas, Lietuvoje pastaraisiais metais padaugėjo. Vieni atvyksta ir glaudžiasi pas gimines, gyvena iš savo santaupų, nes įsidarbinti nemokant lietuvių kalbos sudėtinga, kiti atvyksta mokytis, trečius tiesiog likimas atvedė į Lietuvą, o grįžti nebėra kur.

„Jeigu žmogus gali rasti dokumentą, patvirtinantį jo ryšį su Lietuva, jam paprasčiau, - įsitikinusi N.Šertvytienė. - Juk Lietuva turi atskirą repatriacijos programą, pagal kurią buvo kviečiami sugrįžti lietuviai iš Sibiro ir kitų tremties vietų, valstybė jiems net ir butus nuperka. Bet daug sudėtingiau čia įsitvirtinti tiems ukrainiečiams, kurie neturi kur gyventi, augina vaikus ir siekia tik vieno - kad jų vaikai gyventų taikoje.“

Pasak bendrijos pirmininkės, iš Ukrainos atvykstantys žmonės neturi jokių kėslų būti Lietuvos išlaikytiniais, jie nori dirbti pagal specialybę, bet didžiausia kliūtis jiems yra lietuvių kalba: „Be kalbos net ir su trim aukštaisiais žmonės neranda darbo. Jie stengiasi mokytis, daugelis lanko kursus, kad išlaikytų kalbos egzaminą ir įgautų galimybę čia įsidarbinti, nes dauguma pabėgėlių yra aukštos kvalifikacijos. Jie lojalūs valstybei ir būtų labai dėkingi už pagalbos ranką, ištiestą bėdoje.“

Interviu

Kaip ir visos Europos, taip ir Lietuvos politikai netyla diskutuodami apie pabėgėlių iš Rytų šalių priėmimą mūsų šalyje. Skaičiuojama ir dėliojama, kiek jų galime priimti, kiek turėtume, kiek pariklausytų iš mandagumo ir pan. Mažiausiai kalbama, koks planas yra parengtas, kad šie pabėgėliai ne tik kažkur prisiglaustų, bet ir integruotųsi mūsų visuomenėje.

- Kaip manote, kodėl nesigirdi diskusijų, kokia yra valstybės strategija priimant pabėgėlius ir užtikrinant jiems gyvenimo kokybę? - „Vakaro žinios“ paklausė Jonavos rajono mero Mindaugo Sinkevičiaus, kurio savivaldybėje yra Ruklos pabėgėlių priėmimo centras.

- Sunku pasakyti, gal niekas nenori imtis lyderystės šiuo ne itin populiariu klausimu. Pabėgėlių priėmimo klausimai susiję su keliomis žinybomis. Pirmiausia Vidaus reikalų ministerija, vėliau - Socialinių reikalų ir darbo ministerija bei kitomis institucijomis. Galbūt, nesant visiško aiškumo iš Europos Komisijos, nebuvo noro pasvarstyti šiek tiek toliau nei vien tik apie emigrantų skaičius...

- Jonavai pabėgėlių priėmimo klausimas ypač aktualus. Kokios galimybės pabėgėlius priimti Ruklos pabėgėlių priėmimo centre?

- Žinant įstaigos užimtumą, šiuo metu esamus pabėgėlius, taip pat ten gyvenančius neįgaliuosius, mano žiniomis, Ruklos pabėgėlių centras galėtų priimti dar iki 50 pabėgėlių. Kiek jų ir ar išvis jie būtų įkurdinami Rukloje, mes nežinome, nes nėra jokios oficialios informacijos.

- Į kokius dar klausimus iš institucijų atsakymų laukia savivaldybė?

- Mes norime žinoti gana elementarius dalykus. Pirmiausia - ar Ruklos pabėgėlių centre apskritai bus įkurdinti šaliai tenkantys pabėgėliai? Kiek jų bus? Kokių šalių - Afrikos, Vidurio Rytų valstybių atvykėliai? Ar pabėgėliai bus tik suaugę pavieniai asmenys, ar atvyks šeimos? Jei šeimose būtų mažų vaikų, ar jie lankys ikimokyklinio ugdymo įstaigas - darželius, o vėliau ir mokyklas? Ar pabėgėlių lietuvių kalbos pagrindų mokymu užsiims pats Ruklos pabėgėlių centras, ar tam reikės savivaldybės švietimo įstaigų pagalbos? Ar Ruklos miestelyje bus atkurtas policijos postas, siekiant užtikrinti tiek pabėgėlių, tiek miestelio gyventojų saugumą ir užkirsti kelią galimoms nusikalstamoms veikoms? Kokių priemonių pabėgėlius integruojant į darbo rinką ketina siūlyti darbo birža? Kuriam laikui pabėgėliai bus įkurdinami Rukloje ir kaip vėliau jie bus paskirstomi Lietuvoje? Į kokias pinigines ir ne pinigines socialinės paramos formas galės pretenduoti pabėgėliai? Ar, pabėgėliams išvykus į Vakarų Europos valstybes, Skandinavijos šalis, šioms pereis visi su pabėgėlių priėmimu susiję įsipareigojimai? Ir tai toli gražu ne visi klausimai, į kuriuos mes norėtume gauti atsakymą.

- Politikai iš tiesų apie visa tai negalvoja ar tik garsiai apie tai nekalba?

- Manyčiau, pabėgėlių tema politikų viešam kalbėjimui nėra itin populiari ar galinti suteikti politinių dividendų, juolab žinant prieštaringus visuomenės vertinimus pabėgėlių klausimais. Aš esu šalininkas nuomonės, kad visus klausimus galima išspręsti, tik reikia tartis. Neabejoju, kad yra svarstančiųjų, ką ir kaip darysime, tik greičiausiai niekas nerodo iniciatyvos diskutuoti.

Mes norime ir kviečiame tiek kalbėtis, tiek pateikti daugiau informacijos mums rūpimais klausimais. Nuoširdžiai tikiu, kad toks kvietimas bus išgirstas.

- Kokia Jonavos patirtis, kalbant apie pabėgėlių priėmimą?

- Dvipusė. Viena vertus - dalis ankstesnių pabėgėlių labai sėkmingai įsikūrė, pabaigė mokslus, įgijo kvalifikaciją, įsidarbino ar net sukūrė verslą. Tačiau yra ir kita medalio pusė - Jonavos ir Ruklos miestelio gyventojai prisimena neramumus ir įvairius konfliktus su ūmaus būdo pabėgėliais iš Rytų šalių.

- Kokių bėdų gali kilti? Kam reikėtų būti pasiruošus?

- Turbūt būtų naivu tikėtis, kad galime pasiruošti visoms galimoms situacijoms, bet kuo daugiau apie tai kalbėsime, tuo daugiau aiškumo bus tiek su tuo tiesiogiai dirbsiančioms institucijoms, tiek visuomenei. Manau, vienas iš didesnių iššūkių - saugumo užtikrinimas, kad neatsitiktų kokių nemalonių incidentų tiek dėl pabėgėlių elgesio, tiek dėl vietos gyventojų reakcijų.

- Ar pabėgėlių apgyvendinimą vienoje vietoje iš viso galima vadinti integracija?

- Jeigu, o mes to net nežinome, šaliai tenkantys pabėgėliai bus koncentruojami tik Pabradėje ir Rukloje, vargu ar tai bus integracija. Spaudoje yra teigta, kad pabėgėliai galės keltis į kitus miestus, bet kokiu pagrindu vyks pabėgėlių apgyvendinimas šalies viduje, neaišku.

- Ar savivaldybėje yra specialistų, pakankamai nusimanančių apie jų kultūrą?

- Sunku komentuoti, nes juk šiandien net nežinome, iš kokių šalių atvyks pabėgėliai. Suprantama, kad kalbiniai, kultūriniai skirtumai taip pat gali tapti vienu iš iššūkių.

- Ar Jonavoje pakankamai darbo vietų, galimybių pabėgėliams ne tik puoselėti savo, bet ir pažinti mūsų kultūrą?

- Nedarbo lygis Jonavoje didelis. Egzistuoja vidutinės ir žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Tačiau visiškai nėra žinoma ne tik pabėgėlių kvalifikacija, bet ir jų pasiryžimas dirbti.

Algirdas ŠEŠELGIS, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras:

Iš Ukrainos perkeliamoms šeimoms Tremtinių programa nebus taikoma - ji jau beveik baigiama, buvo paskirta papildomų lėšų sugrįžtančiųjų būstams pirkti. Kas norėjo, tas sugrįžo.

Dabar Užsienio reikalų ministerija pateikė informaciją, kiek lietuvių kilmės šeimų iš Ukrainos konfliktų zonų norėtų persikelti į Lietuvą, kokia jų sudėtis. Pagal dabartinį Vyriausybės planą perkeltiems asmenims galiotų paramos teikimas pagal užsieniečių, gavusių prieglobstį Lietuvoje, integracijos tvarką. Kai Vidaus reikalų ministerija juos atveš, jie turės pabėgėlio statusą ir pirmajame etape tikriausiai bus apgyvendinti Ruklos pabėgėlių centre, kur teikiamos visos integravimo paslaugos, mokoma lietuvių kalbos.

Manau, lietuvių kilmės žmonėms greičiausiai nebus visiškai svetima lietuvių kalba ir jie greitai susiorientuos. Ministerija savo ruožtu su savivaldybėmis rūpinsis perkeltų asmenų apgyvendinimu - rastume jiems išnuomoti būstus. Tai priklauso nuo konkrečių šeimų, jų sudėties, amžiaus, ar yra mažų vaikų ir pan. O gal kažkas turi giminių ir norės apsistoti arčiau jų. Šitie pabėgėliai mums tikrai nekels didelių problemų - gerai, kad Lietuva gali priglausti savos kilmės žmones, patekusius į bėdą. Čia visai kas kita negu tie pabėgėliai, svetimų kultūrų atstovai, kurie gali mus pasiekti iš Sirijos ar Eritrėjos.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“