Tiek tarnautojų greitai neberas, kam tarnauti

Atrodo, kas tie 3,8 proc. Tačiau jie reiškia, kad, Valstybės tarnybos departamento duomenimis, šiuo metu yra net 59 742 pareigybės, išlaikomos iš biudžeto. Tiesa, užimtų etatų kiek mažiau - 54 830. Bet neviešinami duomenys apie valstybės pareigūnus, kurių duomenys įslaptinti Lietuvos Respublikos valstybinių ir tarnybos paslapčių įstatymu.

Popieriuko panešiojimo privilegija

Kas neviešinama, tai ir neviešinama. Latvija tokių duomenų irgi neviešina. Tačiau vis vien sugeba mažinti šalies biurokratinį aparatą. O mes? Atkūrus nepriklausomybę, didžiuma gyventojų ketino tapti verslininkais. Veržėsi pro banditų, tikrintojų, absurdiškų mokesčių užtvaras. Jei nenušovė, mokesčiai nepalaužė - išliko. O dabar, jei gyventojai neemigruoja, mieliau nori tapti valstybės tarnautojais. Rizika, įskaitant gyvybę, - minimali. O socialiai - daug saugiau. Ir statusas visuomenėje garbingas. Esi ne bet kas, o valdininkas. Turi galios svertų. Esi galingas bent savo „kontoroje“. Bent savo kuruojamoje srityje. O koks žmogus nori būti visiškai negalingas? Monarchai savo pavaldiniams, jei norėdavo ypač pagerbti, prigalvodavo karališko šuniuko vedžiojimo, batraiščio ar puoduko nešiojimo etatų. Tik tokius etatus vadindavo privilegijomis. O dabartinė šalies biurokratija prigalvoja popieriuko nešiojimo etatų. Ir tuščių popieriuko nešiojimo vakansijų. Nes vien šios savaitės pirmadienį Valstybės tarnybos departamento svetainėje buvo įdėta 10 skelbimų apie konkursus užimti tuščius valstybės tarnautojų etatus. Keturi skelbimai buvo įdėti net sekmadienį. Vadinasi, tokia biurokratijos paklausa, kad vos spėjama suformuoti pasiūlą.

Pasirink tinkamą - nereikės tobulinti

Tiesa, būsimas valstybės tarnautojas turi pademonstruoti savo bendruosius gebėjimus, taip pat vadovavimo įgūdžius ir mokėti užsienio kalbų. Tad įsivaizduokime utopiją, kad visi 54 830 Lietuvos valstybės tarnautojai, šiuo metu užimantys etatus, yra puikūs vadovai. O angliškai, vokiškai, prancūziškai šneka kaip filologijos fakultetų profesoriai. Juk utopijose viskas įmanoma. Tačiau kam tada organizuojami valstybės tarnautojų mokymai? Pvz., viešojo kalbėjimo. Kurso trukmė - 8 akademinės valandos. Arba įpročių programavimo ir valdymo. Vėlgi 8 val. Ar gyvulių skerdenos vertinimo. Irgi 8 val. Finansiniai nusikaltimai ir korupcija  - irgi! Vadinasi, per tas mistines 8 val. žmogus išmoksta ne tik mėsą patikrinti, bet ir gali tapti oratoriumi. Netgi įveikti savo ydingus įpročius. Tiesiog dramatiškas, bet itin džiugus perversmas tradicinėje pedagogikoje. Tobulą šalies valdininką galima sukonstruoti per kelis 8 val. ciklus. Aišku, kodėl delsiama sumažinti biurokratų. Gaila su tokiomis tobulybėmis skirtis. Kita vertus, jei tarnautojai atrenkami konkursuose, kam tarnautoją dar papildomai tobulinti. Jei laimėjo konkretų konkursą, vadinasi, tiko. Negi tik priėmus į tarnybą referentė išsiaiškina, kad naujasis tarnautojas nemoka viešai kalbėti? Klausi, ar gersite kavos, o valstybės tarnautojas ima keistai mykti. Na, ką gi. Pagerinsime kursuose. Biudžetas ir už tai užmokės. Nors atrodo taip paprasta - konkurse pasirinkti tokį profesionalą, kurio nereikėtų tobulinti. Bet Lietuvos valstybė kažkodėl eina sudėtingesniu keliu. Nors šalia - plentas, būtinai važinėja per brūzgynus. Nors į specialistą jau investuota aukštojoje mokykloje, valstybė pasirenka tokius, į kuriuos reikia dar papildomai investuoti. Ir dar apstatyti patarėjais.

Trys piemenys vieną avį gano

Biurokratija, kad daugintųsi, prisigalvoja keisčiausių etatų. Pavyzdžiui, tokia iš tikrųjų egzistuojančio skyriaus sudėtis - vedėjas, pavaduotojas, patarėjas ir 6 vyriausieji specialistai. Arba kitas pavyzdys - vedėja, patarėja, 4 vyriausieji specialistai. Arba trečias pavyzdys - seniūnas, seniūno pavaduotojas, darbininkas. Sprendžiant iš pirmojo ir antrojo pavyzdžio, patarėjas jau tampa itin vertinga figūra. Jų reikia ne tik prezidentams, premjerams, ministrams, bet ir nediduko skyriaus vedėjui. Gal užimamam postui netinkamas? Aiman, negi žmonės Lietuvoje jau pamiršta galvoti savo galva? Reikia guvernančių? Kad seilinukus užrištų? Na, ir kaip turėtų būti organizuojamas tokio skyriaus darbas? Vedėjas ir pavaduotojas kas rytą dumia pas patarėją ir prašo - „Būk geras, patark, pamiršau daugybos lentelę. Pašnibždėk ką nors protingo į ausį. Vakar blogai patarei. Per tave atsidūriau pas šefą ant kilimo“. O jei patarėjas susirgs gripu? Matyt, skyriaus darbas iškart būtų paralyžiuotas.

Kitas tokių skyrių požymis - dirba tik vyriausieji specialistai. Aukščiausias būdvardžio laipsnis. Visai išnykę šiaip specialistai ar vyresnieji specialistai. Taip pat keistokai atrodo, kai vedėjas ir jo pavaduotojas kartu gano tik vieną pavaldinį. Kaip ta seniūnija - vieną darbininką. Pvz., vienoje nekaimiškoje savivaldybėje aptikau Strateginio planavimo ir investicijų skyrių. Pavadinimas solidus. O skyriaus sudėtis - menkutė. Vedėjas, pavaduotojas ir vyriausioji specialistė. Du viršininkai ir pavaldinė. Kad ir kaip būtų, visų pavyzdžių slinktys - kuo daugiau vedėjų, patarėjų, pavaduotojų. Slinktis - į didesnių asmeninių galių pusę. Į didesnį atlyginimą. O apie didesnę asmeninę atsakomybę kažin ar verta kalbėti. Atsakomybės nevengiantis žmogus juk neapsistatytų pertekliniais patarėjais.

Dabartiniai šalies valdantieji lyg ir ketina mažinti biudžetininkų skaičių. Aštuonios ministerijos jau sujungtos į bendrą interneto tinklą. Bet niekas, skirtingai nei latviai, nepraneša skaičių, kiek valstybės tarnautojų per 3 metus sumažės. Gal nenori išgąsdinti? Bet neišgąsdins. Lietuvoje net ir panaikinus apskričių administracijas valstybės tarnautojų nesumažėjo. Tik pakeitė iškabas prie durų ir ant durų. Tad, jei vieną skyrių panaikinsi, jis gali būti vėl įsteigtas. Pakeitus pavadinimą. Tad simboliškai kalbant, ant Lietuvos mokesčių mokėtojo galvos visada sėdi per sunkus vedėjas, jo pavaduotojas ir patarėjas. Kasmet vis sunkesni.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“