Teisininkas Rimas Andrikis: Jei ieškosi tiesos, ją rasi teisiamųjų suole

Nagrinėjant sausio 16-osios riaušių bylas kaltinamaisiais buvo pripažinta keliasdešimt žmonių. Dalis jų prie Seimo atėjo išties pasismaginti, elgėsi chuliganiškai, tačiau kiti - jokių nusikaltimų nepadarę piliečiai.

Bet nuteisti realiomis, lygtinėmis laisvės atėmimo ar apribojimo bausmėmis, piniginėmis baudomis buvo net tie, kuriuos sužalojo policininkų paleistos guminės kulkos. Deja, teisiamųjų suole neatsidūrė nė vienas pareigūnas, šaudęs į žmones iš mažo atstumo, nors to daryti neleidžia jokie įstatymai. Už protestų išprovokavimą (naktine mokesčių reforma, už kurią atsakingi tuomečiai premjeras Andrius Kubilius, finansų ministras Algirdas Šemeta, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas) nepradėtas nė vienas tyrimas.

Vienas iš teisiamų Seimo riaušininkų gynėjų buvo advokatas Rimas Andrikis. Žinomas teisininkas jau per pirmąsias sausio 16-osios įvykių metines viešai pareiškė, kad bus rastas pretekstas numarinti bylą pareigūnų atžvilgiu. Advokato žodžiai išsipildė.

- O kitaip ir būti negalėjo! - pokalbį su „Respublika“ pradėjo žinomas teisininkas R.ANDRIKIS. - Visiems patarčiau net į vienetinius įvykius žiūrėti kaip į visumos įvykių dalį. Tuomet mes suprasime kodėl, praėjus kone ketveriems metams po neramumų prie Seimo, už nesankcionuotus mitingus jau traukiami atsakomybėn ir Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai.

Jeigu vieną kartą leidome policinės valstybės vertinimo kriterijams diktuoti valią 2009-ųjų sausį, visa tai toleravome, vadinasi, taip bus ir toliau. Po tų riaušių pateisinimo represinės struktūros įgavo sparnus.

Kodėl tie valstybės pareigūnai apskritai stojo prieš žmones, juos ėmė tramdyti su kaukėmis? Todėl, kad jų neatpažintų. Vadinasi, visas valstybės aparatas sutelktas tam, kad traiškytų piliečius kaip sliekus.

Kaip vienas buvęs mūsų valstybės vadovas sakė: piliečiai yra musmirės, sliekai ir tarakonai. Šis traiškymas jau vyksta Lietuvoje ir vyksta gana sėkmingai.

Aš visada įdėmiau klausau, kai Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, kad ji gyvena teisinėje demokratinėje valstybėje. Net negirdėjau, kad sakytų priešingai. Aš pavydžiu I.Degutienei, nes negyvenu teisinėje demokratinėje valstybėje. Gyvenu tik Lietuvoje. Jeigu tokia tvarka Seimo pirmininkei, kurios net giminaičių pokalbių klausomasi slapta, yra demokratinės teisinės valstybės požymis, tai I.Degutienei galiu tik palinkėti sėkmės.

- Kodėl neramumais virtęs mitingas tapo riaušėmis?

- Man, kaip valstybės teisę šiek tiek išmanančiam žmogui, yra gėda, kad tie neramumai prie Seimo buvo prilyginti riaušėms. Aš suprantu, kad riaušės vyksta tuomet, kai masiškai niokojamos parduotuvių vitrinos, gatvėse deginami automobiliai, tvyro chaosas, vyksta masiniai streikai, nevažiuoja traukiniai, neskraido lėktuvai, o policija nieko negali.

Bet išdaužti keli Seimo langai buvo prilyginti riaušėms ne šiaip sau. Kitaip nebūtų galimybės pateisinti pareigūnų vykdyto nepamatuoto, neteisėto smurto prieš piliečius, kurie toje akcijoje iš esmės juk nieko nedarė.

Jei ne mitingo pripažinimas riaušėmis, nebūtų galima pateisinti ir šaudymo į žmones guminėmis kulkomis, o jų šiandien jau tarsi niekas ir neatsimena. Iš kai kurių pareigūnų net tą pačią sausio 16-ąją girdėjome, kad jokių kulkų apskritai nebuvo.

Jeigu ne riaušės, ar valdžia būtų galėjusi kalbėti apie vandens patrankų, naujų ginklų bei ekipuotės specialiosios paskirties daliniams įsigijimą.

- Ar tai yra kryptinga taktika, kad tautai pranyktų bet koks noras prieštarauti valdžios sprendimams?

- Taip. Tačiau pirmiausia man akis bado Susirinkimų įstatymas, kuris įpareigoja piliečius, ketinančius organizuoti mitingą, pateikti daugybę dokumentų, įsipareigojimų ir žinių apie planuojamą renginį, tikrą jo dalyvių skaičių.

Jokioje demokratinėje šalyje nėra tokio įstatymo ir tiek reikalavimų piliečiams, norintiems pasinaudoti savo žodžio laisve. Demokratinėse šalyse akcijos sumanytojams privalu tik informuoti valdžią, kurią dieną ir kur jie rinksis mitinguoti. Civilizuotoje šalyje piliečiai neprivalo valdžios prašyti, maldauti, kad būtų leista jiems susirinkti. Dar daugiau - ten valdžia turi nuolankiai sutikti su piliečių norais, pasirūpinti jų saugumu, o ne diktuoti, kur ir kiek žmonių gali susirinkti.

Mūsų Konstitucijoje numatytos žodžio laisvės įgyvendinimo nuostatos taikymas dabartinėje Lietuvoje nė nedvelkia SSRS Konstitucija ir tuometiniais įstatymais, o juos gerokai pralenkia. Prisimenu, kad net paskutiniais niūraus sovietmečio metais prie Arkikatedros palapinėse badavo Petras Cidzikas, Algimantas Andreika. Prieš šiuos žmones, atvirai protestavusius prieš sovietinę sistemą, nebuvo taikomos tokios represijos, kaip yra šių laikų Lietuvoje. Net tie sovietiniai teismai šiuos disidentus tuomet išteisino, o dabar teismai iškart tik baudžia.

- Kas konkrečiai nusprendė, kad neramumus prie Seimo reikia įvardyti riaušėmis?

- Riaušėmis tai pavadino prokurorai ir teismas, kuris ir vykdo teisingumą. O aš visada sakiau, kad jokių riaušių ten nebuvo, nes esu įsitikinęs, kad prie Seimo buvo daugiausia chuliganizmas. Pripažįstu, kad toje minioje buvo ir chuliganų, kurie atėjo tik pasismaginti.

Tačiau tokius asmenis policija galėjo lengvai sutramdyti kitomis priemonėmis.

Teisminė praktika yra tokia, kad sunkesnio nusikaltimo pritaikymas leidžia nepateikti daugelio atsakymų į tam tikrus nepatogius klausimus. Valdžiai visada yra geriau, kai jai nereikia atsakyti į tokius klausimus, todėl riaušių pavadinimas toje situacijoje ypač tiko.

Štai atvejis, kurį „Respublika“ aprašė praėjusį šeštadienį, - pilietis tik paklausė, kodėl pareigūnai muša paauglį, tačiau iškart iš kelių metrų atstumo gavo guminę kulką į koją.

Kas tai yra? Tai reikia įvardyti tik elementariu teisėsaugos pareigūnų nusikaltimu? Į beginklį žmogų buvo šauta, sužalota jo sveikata. Jeigu būtų šovęs mitingo dalyvis į policininką, jis jau seniai būtų gavęs kokius aštuonerius metus kalėjimo. Kai šauna pareigūnas su kauke, kalto nėra.

Lietuvoje dažnai nekreipiame dėmesio į įstatymus, juos apeiname. Tikrai, pasenusios kulkos turėjo būti sunaikintos dar 2001 metais, tačiau jomis šaudyta į žmones 2009-aisiais. Kas už tai atsakė, kur kaltas asmuo? Nėra.

- Kai kurie per sausio 16-osios neramumus prie Seimo sužaloti žmonės tapo įtariamaisiais riaušininkais tik tuomet, kai ėmė ieškoti teisybės ir kaltų pareigūnų.

- Nereikia kaip pavyzdžio imti tik tų neramumų. Visoje mūsų teisėsaugos veiklos grandinėje vyksta tas pats procesas: jeigu paprastas žmogus ims ieškoti tiesos, jis ją ras teisiamųjų suole. Jeigu nusileisi sistemai ir neieškosi tiesos, apeisi tą suolą.

Bet kartais žmogus padaro net protu sunkiai suvokiamą nusikaltimą, tačiau staiga nutaręs bendradarbiauti su teisėsauga nurodo, kad nusikalto kitas asmuo, tad atleidžiamas nuo bet kokios atsakomybės ir tampa laisvas, net valstybės saugomas.

Tai yra tokios baisios grimasos, su kuriomis nesusidūrę žmonės dar daug kuo tiki. Bet užtenka vieną kartą atsidurti baudžiamojo persekiojimo rate ir žmogaus psichologija, požiūris į mūsų demokratiją, teisinę valstybę, iškart numiršta.

Lietuvoje taip jau yra - nekaltumo prezumpcija veikia tik pareigūnams ir valdžios atstovams, kai jie pakliūva su negerais dalykais. Tuomet jie būna nekalti, kol to teismas nenustato, o galiausiai istorija tyliai nugęsta.

Paprastam piliečiui dėl kokio nors paprasto įžeidimo, smulkios vagystės nekaltumo prezumpcijos nėra - jis sodinamas iškart ir vėliau turi pats įrodinėti savo nekaltumą. Sausio 16-osios byla puikiai atspindi mūsų teisėsaugos institucijų - represinių institucijų požiūrį į savo žmones: mes žinome, ką darome, o jūs esate niekas.

Aš stebiu, kaip Europos valstybės, net ta pati Amerika, sprendžia šiek tiek susikompromitavusių savo vadovų likimus. Ir matau, kaip koks nors Berluskonis, po daugelio metų premjeravimo Italijoje, šiandien vis dar yra laisvėje. Tai yra puikus pavyzdys, kad įstatymai visada gina tik valstybių veikėjų neliečiamybę.

- Kas pasikeitė po sausio 16-osios?

- Tam tikrų žmogaus teisių, kurias gina Konstitucija, suvaržymas tik didėja ir Lietuva jau dideliais žingsniais žengia nuolatinių represijų link. Jau beveik visiškai apribota susirinkimų, žodžio laisvė, nebesaugomas privatus gyvenimas, į jį gali kištis kas tik nori, slapta klausytis pokalbių ir t.t.

Jau greitai apskritai mūsų valstybėje sunkiai surasime neteistų, nepabuvusių įkalinimo vietoje, nebaustų administracine tvarka, laikinai nesulaikytų žmonių. Represinis traukinys važiuoja nepaisydamas jokių taisyklių. Paprastas žmogus jau negali savo jėgomis apsiginti nuo tokio aparato, kuris turi daug priemonių bet kokiems žmogaus norams ar geriems ketinimams pažaboti.

Visada bandau suvokti, kodėl tai vyksta. 

Bet juk galima būtų tiems, kurie supranta, kad nusikaltimai yra tik pasekmė, o ne kokio nors reiškinio priežastis, pasakyti, jog vietoj naujų kalėjimų reikėtų pastatyti naujų mokyklų, kultūros įstaigų. Pinigai, skirti įkalinimo įstaigų prižiūrėtojams, galėtų būti skirti kaimo mokykloms atnaujinti, išlaikyti. Auklėjimo procesas yra ilgalaikis, bet jeigu valdžia valstybės ateitį sieja tik su naujais kalėjimais, tai tokia ji ir valdžia. Valstybė be kultūros ir švietimo yra valstybė be ateities.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"