Šiurpaus nusikaltimo gijos - ekspertų rankose

Apie nusikaltimo anatomiją "Vakarų ekspresas" kalbėjosi su tais, kurie dažniausiai lieka kitų pareigūnų šešėlyje, bet yra svarbiausi tiriant nužudymų motyvus ir aplinkybes.

Žmonių likimų dėlionė

Anot Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus vadovo Vidmanto Armono, išradingi nusikaltėliai bando klastoti įvykio aplinkybes, pavyzdžiui, pakorimą ar kitą smurtinę traumą inscenizuoja kaip savižudybę. Kartais drastiškomis ir visuomenei pavojingomis priemonėmis - gaisrais, sprogdinimais - bando panaikinti įkalčius.

"Kartą Kretingos rajono vienkiemyje gaisrininkai gesino namą ir tvartą. Pumpuojant vandenį iš tvenkinio nustojo veikti siurbliai, nes užkabino skenduolį su už nugaros surištomis rankomis. Reikėjo nustatyti, ar žmogus mirė dėl uždusimo per gaisrą, ar užduso vandenyje. Tokių mirties priežasčių identifikavimas gali pakeisti nusikaltimo eigos atstatymą", - sako specialistas, savo darbą pavadinęs duomenų analizės ir faktų sinteze.

Jis teigia, jog kiekvienas atvejis - unikalus, tad teismo medicinos ekspertams reikia atrinkti ir kaip dėlionėje sudėlioti detales, remiantis ne vidiniu įsitikinimu ir ilgamete praktika, o mokslinį pagrindą turinčiais faktais, nes taip būna sprendžiami žmonių likimai.

Mirties laikas - ne svarbiausia

Ar galima atkurti nusikaltimo anatomiją radus suirusį kūną, užfiksuoti jo pomirtinius pokyčius? Specialistas sako, jog tokios retrospektyvos atkūrimas medicinoje yra kaip aisbergo viršūnėlė. Bendrą mozaiką sudėlioti padeda įvykio vietoje kriminalistų bei operatyvinių darbuotojų surinkti duomenys.

TYRIMAI. Teismo medicinos ekspertai, naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, remiasi DNR, mėginių iš raumenų, įvairių kūno audinių, organizmo skysčių tyrimais.

"Tiriant nužudyto žmogaus kūną negalima spręsti, kada jis neteko sąmonės, nes smegenų veiklos nebėra. Tačiau yra kai kurie dalykai, galintys apytiksliai tai nurodyti. Mirties laikas nėra taip svarbu, kaip manoma; teisiniu požiūriu bylai, nekaltumo prezumpcijai įrodyti svarbiau yra nustatyti, kokiu laiku buvo patirta trauma. 95 procentais atvejų mirties ir traumos laikas skiriasi, nes žmogus miršta ne iškart, nebent būtų kliuvęs fatališkas, tikslus smūgis į širdį", - sako V. Armonas.

Mirties laikas nustatomas iš vadinamųjų pomirtinių žmogaus kūno reakcijų, tam yra įvairių cheminių-medicininių metodų, kurie leidžia apskaičiavimo paklaidą susiaurinti iki minimumo. Atskirai kvalifikuojamas smurtinis poveikis į kiekvieną kūno vietą, išaiškėja, kad ne vienas asmuo dalyvavo nusikaltime, ir paaiškėja, kurio smūgis buvo neesminis, kurio - lemtingas. Iš savo praktikos ekspertas pasakytų, jog kuo vyresnis įtariamojo amžius, tuo didesnė tikimybė, jog jis veikė vienas; jaunuoliai dažniausiai veikia grupėmis.

"Velionis" - gyvas

Asmens tapatybės nustatymas yra teisėsaugininkų kompetencijos klausimas. Teismo medicinos ekspertai, naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis, remiasi DNR, mėginių iš raumenų, įvairių kūno audinių, organizmo skysčių tyrimais. Asmens tapatybę nustatyti sunkiau, jeigu žmogus prieš savo mirtį nepalaikė ryšių su artimaisiais, patyrė socialinę atskirtį. Apsirinkama nebūtinai tada, kai yra sudarkytas mirusiojo veidas. Buvo atvejų, kai kūnas pašarvojamas, apraudomas giminių, o prieš pat laidotuves "velionis" pasirodo gyvas ir sveikas.

"Mes net negalime prieiti prie asmens duomenų bazės, policija dirba XIX amžiaus metodais, kaip Šerlokas Holmsas. Kad paimtų pirštų antspaudus, juos tepa suodžiais, nors kitose šalyse biometriniams duomenims nustatyti naudojami skaitmeniniai skaitytuvai. Tuomet nereikia mėnesius kūnui gulėti morge, kol žmogus bus atpažintas", - ironizavo V. Armonas.

Be obdukcijos

Kiekvienas ekspertas laisvas apsispręsti, kokios apimties tyrimo jam užtenka. Klysta galvojantieji, kad būtinai reikia obdukcijos arba skrodimo, tai daroma išskirtiniais atvejais, kai kyla abejonių. Kompiuterinis tomografas skenuoja sužeidimus, ir pjūvio neprireikia. Kartais pakanka išorinės kūno apžiūros, kitais atvejais kūno mėginiai keliauja į laboratorijas, ir eksperto pateikta išvada gali iš esmės keisti pirminę nuomonę.

PAGALBININKAS. Kompiuterinio tomografo pagalba milimetro tikslumu nustatomos traumų aplinkybės.

Tapatybė skaitmeninėmis technologijomis nustatoma iš dantų formulės. Šios technologijos leidžia sužinoti kaulų lūžių ir poodinių kraujosrūvų pobūdį ir netgi specialia programa atkurti traumos poveikį atgaline tvarka.

V. Armonas prisiminė atvejį, kai į reanimaciją pateko jaunuolis, sužalotas neaiškiomis aplinkybėmis, ir kai mirė, buvo nustatyta, jog jį nužudė. Tai paaiškėjo po skenavimo, nes poodinės kraujosrūvos per pusantros savaitės paprasčiausiai buvo užgijusios. Kitą kartą įtariamasis teigė, jog žmogus mirė ne nuo jo smūgio plaktuku, o nuo anksčiau patirtos galvos traumos. Pasinaudojus 3D kompiuteriniu tomografu milimetro tikslumu buvo nustatyta antroji, lemtingoji trauma, smogus į tą pačią vietą ir padarius tokį pat sužalojimą.

Kartą ekspertai spėliojo, kas galėjo nutikti, jog nušauto vaikino kūne buvo dvi skylės: viena nugaros apačioje, kita - aukštai krūtinėje, o rasta tik viena kulka. Išsiaiškinta, kad kulka, atskėlusi šonkaulį, sužeidė minkštuosius audinius, suskaldė kitus kaulus, tad dviejų kulkų neverta ieškoti. Ir kad žmogus sužalojimą patyrė iš nugaros, vadinasi, pažino užpuoliką, matė ginklą, ir nuo jo bėgo.

Tenka ir atkasti

"Ekshumacija yra kūno atkasimas iš žemės: kai jis atrandamas nelaidojimo vietoje, slepiant nusikaltimą. Radus nužudytos moters suirusius palaikus, jos tapatybė buvo nustatyta pagal krūtų implantų numerius. Paradoksas, tačiau pasirūpiname identifikaciniais implantais šuneliams, bet - ne žmonėms, - stebisi ekspertas.

- Ekshumuojamos ir, pavyzdžiui, karo aukos, po sprogimo užverstos žeme. Štai Neringoje prieš keletą dešimtmečių buvo rasti karo laikų palaikai, kurių tapatybė nustatyta iš specialių karių numerių."

Mažiausia vertybė - žmogus

V. Armonas turi savo nuomonę apie nusikaltimo priežastis. Jis sako, jog labai retai kada žudoma siekiant patirti seksualinį malonumą. Tokia mirtis paprastai ištinka netyčia, žmogui bandant jį patirti, veržiant kaklą kilpą, o koja paslysta, ir...

BEJE. "Kasmet Lietuvoje miršta apie 40 tūkstančių žmonių, o rajonų ligoninės neturi patanatominių skyrių, ir į mūsų tarnybą patenka nesmurtine mirtimi mirusiųjų kūnai, kurie turėtų patekti į kitas sveikatos apsaugos jurisdikcijos tarnybas. Tai kenkia mūsų darbo kokybei", - sako Vidmantas Armonas.

O kalbant apie savižudybę, vaistai, šaunamieji ginklai yra brangūs, tad pigiausi parankiniai tam naudojami įrankiai - peilis, virvė. Dažniausia priežastis - kivirčas, spontaniškumas žmogaus, kuris neturi vidinių stabdžių.

"Smurtinių nusikaltimų Vilniuje per mėnesį įvykdoma daugiau nei per metus Suomijoje. Nesąmonė, kad tai lemia genai, tautos mentalitetas. Nors pas mus bausmės - vienos iš griežčiausių, bet žmonės jų nebijo, nes jie nebrangina laisvės dėl socialinio skurdo; kaliniui išlaikyti skiriama daugiau lėšų nei laisvėje esančiam žmogui. Vakarų Europos žmonės brangina žodžio, asmenybės, judėjimo, pasireiškimo laisvę, kitoks ir valstybės institucijų požiūris. Pas mus mažiausia vertybė - žmogus", - mano ekspertas.

Žudo ir be polinkio žudyti

O ar nusikaltėliai pakaltinami, kokie nužudymų motyvai, tiria teismo psichiatrijos specialistai. Šiems neretai priekaištaujama, jog per anksti paleido iš ligoninės neišgydytą psichikos sutrikimų turintį nusikaltėlį, nors iš tiesų į savo globą jį perimti turėtų psichosocialinės reabilitacijos tarnybos, kurių mūsų šalyje nėra.

Kaip nustatyti, ar nusikaltimą padaręs žmogus pakaltinamas, ar simuliuoja psichikos ligą, paklausėme gydytojo psichiatro Mindaugo Šablevičiaus.

"Tai nėra paprasta. Vertinama pagal keletą kriterijų, nustatant, koks žmogaus, atlikusio nusikalstamą veiką, asmenybės tipas, ar jis nusikaltimo metu turėjo psichikos sutrikimų (jeigu nesilankė pas psichiatrą, iš kitų aplinkybių), kokia jo socialinė aplinka, kurioje jis augo bei gyveno, ir - ar nusikaltimo aplinkybės buvo provokuojančios, ar ne", - sakė psichiatras.

Teismo medicinos psichiatrai tiria, ar žmogus linkęs į antisocialų elgesį, ar kritiškas savo poelgiams, ar suvokia, kaip jo elgesys veikia kitus žmones.

Pasak pokalbininko, impulsyviai nužudoma, kai žmogų ištinka stiprus sukrėtimas ir šokas. Taip gali pasielgti net neturintis polinkio į nusikalstamą veiką žmogus, būdamas afekto būsenos.

Nori valdyti kitus

Į klausimą, ar yra psichikos ligų ar laikinų sutrikimų, kurie tarsi užprogramuoja žmogų žudyti, M. Šablevičius atsakė, jog neįvardintų sutrikimų, paskatinančių pakelti ranką prieš kitus žmones, būna, tačiau kartais žmogus nužudo gindamasis, kai jam atrodo, kad kitas jį persekioja, nori pakenkti. Dažniausiai nužudoma buitinių konfliktų metu, agresiją paskatina neblaivumo būsena, bet tik tada, kai ji žmogui būdinga.

Anot psichiatro, žudo psichopatinių asmenybės bruožų turintys asmenys: antisocialūs, emociškai nestabilūs. Jie nejaučia, kad kitiems žmonėms sukelia skausmą, nes neturi empatijos, kitus žmones naudoja kaip priemonę savo tikslui pasiekti. Narcisistinėms asmenybėms būdingas didelis savo svarbos ir galios kontroliuoti kitus pojūtis.

Mato tėvų elgesį...

Paklaustas, kas sąlygoja smurtinį elgesį: smegenų struktūra, genetika, psichologiniai, socialiniai faktoriai, psichiatras atsakė: "Yra tam tikras įgimtas polinkis smurtauti, tam tikros paveldimos problemos yra įrašytos žmogaus genuose - polinkis pulti. Jeigu vaikas nuo mažens iš tėvų mato pavyzdį, kad pasiekti savo tikslus efektyviausia - necivilizuotas elgesys."

Jis sutiko su prielaida, jog psichinių sutrikimų turintys asmenys, benamiai, iš tiesų neretai tampa smurto aukomis dėl savo bejėgiškos būklės. Kaip ir su V. Armono nuomone, jog mums žmogaus gyvybė nėra didžiausia vertybė.

"Vairuojame girti, kitaip rizikuojame, o kai nebranginame savo gyvybės, tai nesvarbi ir kito. Kad mumyse neįskiepyta, jog gyvybė - Dievo dovana, galbūt sąlygojo istoriniai perversmai, trėmimai, taip įpratom gyventi su mintimi, kad gyvastis trapi, galime netrukus išnykti, kad nebus šviesiau gyventi ateityje, - ir persiimame ta dvasia. Nors aiškaus atsakymo nėra", - sakė M. Šablevičius.

Serijinės žmogžudystės

Anot socialinių mokslų daktarės profesorės Ritos Žukauskienės, parašiusios knygą "Kriminalinio elgesio psichologija", atskirus nusikaltimus galima sieti į vieną seriją remiantis duomenimis apie nusikaltimo darymo būdą, ritualą ir nusikaltėlio braižą. Serijinis žudikas turi ne mažiau trijų aukų.

"Kai kurie nusikaltėliai tikisi nusikaltimo sėkmės, tikisi nuslėpti savo asmenybę ir užsitikrinti saugų pabėgimo būdą. Tai išmoktas elgesys, kuriame atsispindi patirtis, išsilavinimas, branda.

Ritualu vadinamas nusikaltėlio elgesys, kai priežastys nusikaltimui padaryti yra jo fantazijos bei psichologiniai poreikiai. Dažniausiai savo auką jis įkalina, verčia vergauti, o prieš nužudydamas padaro daugybę sužalojimų. Toks žmogus linkęs atskirti mirusios aukos kūno dalis", - teigė profesorė.