Signataras Mečys Laurinkus: su socialine atskirtimi uždėrėjo ir žiaurių nusikaltimų serijos

Žvelgiant į nueitą atkurtos valstybės kelią signataras Mečys Laurinkus sako, kad buvo ir tebėra daug pačių mūsų sukurtų barjerų visuomenės kūrybinės energijos sklaidai. 

Šeštadienį kalbėdamas iš Kovo 11-osios Akto salės tribūnos jis paminėjo tris etapus, reikšmingus praeičiai ir ateičiai.

Signataro vertinimu, atsisveikinimo su praeitimi dalis, pavadinta liustracija, neatnešė visuomenei nei vidinės satisfakcijos, nei atvėrė kelią į praeities šešėlių nepersekiojamą valstybės kūrybą. „Sąjūdžio laikais pasikvietėme „buvusius", tiesiogiai su teroru nesusijusius, kurti kitokią Lietuvą ir tuo pačiu, vos ne iki šiandien, norėjosi ir norisi pasikviestuosius demaskuoti, remti prie sienos. Labai keistas vienyti visuomenę bendram ir dar kūrybiškam darbui metodas", - pastebėjo signataras M. Laurinkus.

Jo teigimu, antras ryžtingų ir reikalingų sprendimų etapas, tačiau labai greitai nukreipęs susikaupusią energiją anaiptol ne dėl tos Lietuvos, buvo iš visų blogų pasirinktas pats blogiausias privatizavimo modelis. 

„Grubus, mechaniškas, agresyvus be „atsiprašau" trumpu laiku Sąjūdžio programinius idealistinius ketinimus pavertė į kovą už būvį. Įvyko vos ne pagal marksizmą: kas valdė gamybos priemones, tas ir laimėjo. Kas mokslo vagą arė, ravėjo, prie staklių ar prieš mokinius klasėje stovėjo, tas iki šios dienos gyvena linkėjimais iš vyriausybių ir Seimo. Į pomidorų auginimą reikia žiūrėti kūrybiškai - kartodavo plantacijos savininkas Almerijoje jauniems filologams iš Lietuvos. Daug talentų persiviliojo gudresnės ir turtingesnės valstybės. Galima tik pritarti generaliniam komisarui Linui Pernavui - su socialine atskirtimi užderėjo ir žiaurių nusikaltimų serijos", - iš istorinės tribūnos sakė M. Laurinkus. 

Dar vieni spąstai valstybės kūrimui, jo nuomone, kyla ne tiek iš blogų sprendimų, kiek iš klaidingo savo vietos suvokimo pasaulyje. 

„Vis dar gyvas įsitikinimas, jog narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO yra ir Lietuvos istorijos pabaiga, nebesą ko siekti, išskyrus finansinės ar kitokios ES paramos, tvirtesnių saugumo garantijų ir pasivyti kurią nors Skandinavijos valstybę. Kas yra Lietuva, koks jos vaidmuo, kad ir toje pačioje ES, kokia Lietuvos misija, pagaliau, kuo mūsų valstybė, kultūra įdomi, o gal ir naudinga, kitoms kultūroms ir valstybėms - klausimai, kurie, nenorint įžeisti klausėjo, laikomi romantine atgyvena. Nemanau, jog Lietuvos istorijos trajektorija turi pradingti globaliame pasaulyje", - mano M. Laurinkus. 

Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje intelektualai kėlė diskusijas apie Lietuvos vaidmenį tarp savo kaimynių. „Vienas iš variantų buvo naujiems laikams pritaikyta tilto tarp Vakarų ir Rytų idėja. Teisinga ar ne, bet tai skatino giliau ir atidžiau tyrinėti savo istoriją. Lietuvai tapus NATO nare, ėmė plisti kitoks savo vaidmens suvokimas, vaizdžiai tariant, vos ne Vakarų Europos pasienio tvirtovė, fortas. Šiuo pamatu daug samprotavimų ir žodžiu, ir raštu apie įvairias priešų sulaikymo formas. Taip, Lietuvos istorijoje būta labai karingų laikotarpių. Ir vis dėlto, mano manymu Lietuva artimesnė yra dialogo kultūrų tipui, su unikalia tolerancijos nuo viduramžių tradicija. Įsivaizduočiau Lietuvą kaip tvirtovę su nuleidžiamais, ne bet kada, dialogo tiltais. Savu būdu atgrasyti gali ir diplomatija, o visų svarbiausia, kad mes patys, o ne kas nors iš šalies, kad ir protingų žmonių kompanija, kurtume savo valstybės ateities variantus", - šeštadienį iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime sakė M. Laurinkus.