Seime vyrus keičia žmonos

- Kokia buvo rinkimų naktis jūsų šeimoje - džiaugėtės ar labiau liūdėjote?

- Naktis po pirmojo rinkimų turo buvo liūdnesnė. Vyras tikėjosi patekti į antrą etapą, bet išėjo taip, kaip išėjo. Ir reikėjo su tuo susitaikyti.

O man pirmajame rate užteko to, kad žmonės mane pripažino ir reitinguodami iškėlė gerokai į priekį (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąraše V.Ačienė buvo 45-a, po reitingavimo - 32-a - red. past.). Tad jau tada buvau patenkinta.

- Kaip ponui Remigijui sekasi susitaikyti su pralaimėjimu?

- Mano vyras tris kadencijas buvo Seime, aš tą laiką buvau šalia jo, politiko, gyvenimo. Namuose dažnai diskutuodavome apie įstatymų projektus ir panašiai, ir mūsų nuomonės neretai susikirsdavo.

Dabar apsikeičiame vietomis. Kai paaiškėjo rezultatai, vyras pasakė tik tiek: aš esu laimingas, tu ten patekai - dabar galėsiu aš būti tavo opozicijoje. Neva dabar aš pamatysiu, kokia yra Seimo virtuvė, kurioje ne visada gali padaryti taip, kaip tau pačiam atrodo. Ir pridūrė, kad dabar pati galėsiu įsitikinti, koks didelis ir sunkus darbas būti Seimo nariu.

- Skamba piktdžiugiškai.

- Jis tai sakė tikrai linkėdamas gero, džiaugėsi, kad pasisekė bent vienam iš mūsų.

- Esate Nacionalinės mokėjimo agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento direktoriaus pavaduotoja - nebloga tarnyba. Galėjote džiaugtis ja, taip pat už Atlanto augančiu dukters Eglės ir jos vyro Jono Valančiūno sūneliu. Kam jums reikėjo tos politikos?

- Dabar mano toks amžius (V.Ačienei - 53-eji - red. past.), kai kažką gyvenime reikia keisti. Tas darbas, kurį turiu, pamažu tampa rutininis. Jėgų turiu, sveikatos taip pat, vaikai užaugę, tad galiu būti naudinga kitur.

- 2012-ųjų Seimo rinkimuose taip pat dalyvavote kartu su vyru. Tik tada jam pasisekė, jums - ne. Bet ir anąkart abu atstovavote skirtingoms ideologijoms - vyras priklausė „Tvarkos ir teisingumo“ partijai, jūs išsikėlėte savarankiš kai. Dabar jis kandidatavo pats, o jūs - su LVŽS vėliava. Taip labai nesutariate?

- Ir čia apsikeitėme vietomis. Prieš 2012 m. rinkimus sulaukiau pasiūlymo dalyvauti, nes įvairios apklausos rodė, kad Raseinių rajone žmonės negaili man simpatijų. Nutariau pabandyti kaip nepriklausoma kandidatė. Tai buvo kaip paruošiamasis etapas, kaip pasitikrinimas, kiek esu reikalinga žmonėms. Esu įsitikinusi, kad Seimo nariu gali tapti tik tada, kai turi visuomenės palaikymą. Tada nenusivyliau. Užėmiau garbingą trečiąją vietą, neblogai kaip startui. Tad šįkart ėjau ne vienmandatėje, o pagal partijos sąrašą.

- Skirtingos pažiūros nedrumsčia namų ramybės? Juk Lietuvoje įprasta ideologiniams oponentams kibti į gerkles, kiek anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad landsbergininkas ir brazauskininkas sėstų prie vieno stalo.

- Nėra taip, kad mano ir vyro požiūriai kardinaliai skirtųsi. Žinoma, abu esame laisvi rinktis, kiekvienas turime tvirtą nuomonę.

Remigijus yra pasakęs, kad politiniame gyvenime daugiau jokių partinių įsipareigojimų neturės, gana tų, kuriuos turėjo praeityje. Ir pasirinko nepriklausomo kandidato situaciją. Vis dėlto tam tikros mano vyro ir „valstiečių“, kuriems atstovauju, programos nuostatos sutampa. Mūsų programa jam nėra svetima, jis prisidėjo prie „valstiečių“ populiarinimo.

Ir namuose dėl esminių dalykų nesikirtome. Nebūdavo, kad sakyčiau, jog yra taip, o jis tvirtintų, kad priešingai.

- Ar padėjote vienas kitam ruošdamiesi rinkimų kovai, ar kiekvienas labiau rūpinosi savo reikalais?

- Aišku, agituodamas už save, kaip už vienmandatininką, Remigijus patardavo rinktis „valstiečių“ sąrašą. Šia prasme jis man tikrai padėjo, nes nesiūlė jokios kitos partijos, tik šeštą numerį.

Taip, jis turi daugiau patirties, žino, kada geriau ką pasakyti, o kada - patylėti, ir panašių niuansų. Aš to neturiu. Esu atvira, kaip galvoju, taip ir sakau. Jis tą dalyką yra labiau išlavinęs. Bet kiek vyras mane stebėjo, liaudiškai šnekant, aš niekada nenusišnekėdavau, tad ir pastabų iš jo negirdėjau.

O dėl aprangos kodų ir panašių dalykų aš jam daugiau patariu, o ne atvirkščiai.

- Kaip dabar keisis jūsų gyvenimas? Vyras paliks jus vieną Vilniuje ar glausitės sostinėje kartu?

- Pasiskirstymas reikalais tikrai atsiras. Mes gyvename Vilniuje, bet turime sodybą Raseiniuose. Kadangi vyras jau nebe Seime, natūralu, kad grįš į kaimą. Jis visą laiką sakydavo, kad jo širdis yra ten. Žinoma, nuo šiol Remigijui teks ir daugiau su sodyba susijusių buities darbų.

Neaišku, kaip toliau susiklostys vyro gyvenimas, koks bus jo užimtumas. Ne po mėnesio ir ne po dviejų paaiškės, kuo jis užpildys atsiradusią nišą. Aišku viena, kad darbingo amžiaus žmogus turi kažką veikti, nes kitaip bus negerai.

Aš lieku Vilniuje, ten, į Raseinius, galbūt grįšiu po ketverių metų. Ir iki šiol gyvenau kaip studentė - darbo dienos Vilniuje, savaitgalis kaime. Važinėdavau kiekvieną penktadienį ir sekmadienį. Tapus Seimo nare savaitgalis man pailgėja viena diena. Pirmadienis skirtas darbui su rinkėjais, dirbsiu su jais Raseiniuose. Tai mano gimtasis miestas, pažįstami žmonės. Nesvarbu, kad esu išrinkta daugiamandatėje apygardoje, pagrindiniai akcentai turbūt bus dedami ten.

- Nė neslepiate, kad ponas Remigijus turės imtis buities, kol jūs valdysite šalį. Ne kiekvienas vyras ramiai su tuo susitaikytų...

- Nežinau, galbūt jis tai yra labai gerai paslėpęs? Bet šiuo metu tikrai nejaučiu, kad pasikeitę mudviejų vaidmenys gadintų jam nuotaiką, nejaučiu, kad kažko pavydėtų. Remigijus vis dar džiaugiasi mano pergale, man, kaip naujokei, negaili visokių praktiškų patarimų. Nebent vėliau tas pasireikš?

- Gal rinkimų naktį net buvote jo pasveikinta?

- Žinoma, buvo sveikinimai, buvo gėlės. Remigijus prisipažino, kad nupirko jas iš anksto.

Aš pati esu daugiau realistė - džiaugiuosi tada, kai tam jau yra pagrindas. Net devintą valandą vakaro, pasirodžius pirmiesiems antrojo turo rezultatams, kurie vėliau ir nesikeitė, vis kartojau: palaukim, dar per anksti. O Remigijus jau buvo pasidaręs analizę, išstudijavęs žmones ir t.t. Paskui vis kartojo, kad nuo pat pradžių žinojo, jog laimėsiu, bet niekaip negalėjo manęs įtikinti. Mūsų šeimoje jis - pragmatikas, o aš - realistė.

- Ar permainomis šeimoje džiaugiasi jūsų sūnus Irmantas, duktė Eglė, žentas Jonas Valančiūnas?

- Eglė pasakė, kad esu verta būti Seimo nare. Ji puikiai žino, kad darboholikas mūsų šeimoje esu aš, tad ir dabar neturėsiu daugiau laiko nei dirbdama valstybės tarnyboje. Vaikai įsitikinę, kad aš turėsiu ką veikti, nes tiesiog noriu ką nors veikti.

- O savo garsiojo žento vardu naudojotės agituodama rinkėjus, kaip tai darė krepšinio kamuolius su Jono parašu dalijęs jūsų vyras?

- Esu įsitikinusi, kad aš pati turiu iškovoti vardą. O garsaus žento pavardė kartais padeda, kartais ir atvirkščiai. Tiesiog nenorėjau kišti vaikų į rinkimus. Remigijui gal buvo kitaip. Jis, kaip vietininkas, daugiau dalyvavo susitikimuose. Su vaikais ir Jonas buvo susitikęs, nes jam pačiam tai buvo įdomu. Taip ir tie kamuoliai atsirado, savaime.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“