Savi piliečiai verčiami pabėgėliais

Savam krašte pranašu nebūsi, sako lietuvių liaudies išmintis. Ir būtent Lietuvoje ši taisyklė visuomet suveikia. Galbūt todėl politikai visuomet neriasi iš kailio, kad svetimiems mūsų šalyje būtų šilta, o apie savus piliečius pamiršta.

Pažadėjo ir neištesėjo

Taip atsitiko ir lietuviui Valdui Ladavičiui su šeima. Daugiau kaip 20 metų Ukrainoje gyvenantis vyras, susikūręs ne tik ramų gyvenimą, bet ir pelningą verslą, pakviestas grįžti į Tėvynę, liko apgautas valstybės.

„Gyvenome Donecke, paskui nuo karo bėgome į Dniepropetrovską, Ternopolį. Čia aš dirbau, mokiausi. Čia sužinojome, kad 15 lietuvių vaikų buvo išvežti mokytis į Lietuvą, į lietuvių namus. Tai sužinojęs, susisiekiau su ambasada ir lietuvių namais, kad mano aštuntokė dukra taip pat gautų tokią galimybę. Liepos mėnesį sužinojome, kad premjeras kviečia grįžti lietuvius iš karo zonų į Lietuvą. Lenkai jau buvo prieš 2 metus visas šeimas išsivežę iš Ukrainos... Kai ėmėme domėtis galimybe prisijungti prie šios programos, mums buvo sakoma, kad Lietuva mums skirs butus, suteiks patogias sąlygas gyventi, užsiimti komercine veikla nemokant mokesčių. Toks pasiūlymas labai sudomino. Tikrai neketinau vykti sėdėti kaip išlaikytinis, norėjau kurti verslą, įsitvirtinti su šeima“, - istoriją pradeda V.Ladavičius.

Grįžęs į Lietuvą, Valdas planavo tęsti veiklą, būti ne išlaikytiniu, o mokesčių mokėtoju, darbo vietų kūrėju. Ukrainoje lietuvis daug metų nesėdėjo rankų sudėjęs, vykdė ir plėtė šakočių gamybos verslą, turėjo Vilniaus centrinei universalinei dydžiu prilygstantį prekybos centrą. Ukrainoje Valdas visuomet puoselėjo lietuviškas šaknis, buvo Donecko lietuvių bendruomenės pirmininkas. Nelengvai gyvenęs ir dirbęs Valdas sako visuomet norėjęs grįžti į Lietuvą, tačiau ekonominės ar darbinės sąlygos vis pakišdavo koją.

Spalio mėnesį perkeltas į Lietuvą Valdas gyveno Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kur daugiausia apgyvendintų pabėgėlių iš Irako ir Afganistano. Žadėto buto negavo, bet buvo surašyta integracijos sutartis, pagal kurią priklausė 1140 eurų vienkartinė įsikūrimo pašalpa ir 489,6 euro mėnesinė priemoka šeimai visus metus.

Netrukus į Vilnių išsikrausčiusi šeima išsinuomojo butą. Valdas įsidarbino restoranų tinkle vyriausiuoju virėju, Ukrainoje daktaro laipsnį gavusi žmona ėmė lauktis, mokytis lietuvių kalbos, gavo leidimą gyventi. Tačiau greitai žadėtos palankios sąlygos pasikeitė ir šeimos biudžetą pasiekė ne tik mažesnė žadėta išmoka, bet ir nauja integracijos sutartis. Pasak Valdo, „Caritas“ gruodžio 23 d. sukvietė pagal integracijos sutartį perkeltus asmenis bei kitus imigrantus ir pasiūlė pasirašyti naują sutartį gerokai prastesnėmis sąlygomis. Tokia, kuri taikoma pabėgėliams. Trijų asmenų Valdo šeimai pagal naują sutartį būtų pusę metų mokama 408 eurų mėnesinė išmoka, o po pusės metų 204 eurai.

„Tai spalio mėnesį, kai mus kvietė grįžti, buvome lietuviai, o dabar, kai pakeistas įstatymas, mes jau sulyginti su pabėgėliais iš trečiųjų šalių? Bet mes juk ne pabėgėliai, aš Lietuvos pilietis iš karo zonos. Gerai, kad aš moku kalbą, Lietuvoje dar turėjau tėvus, giminių, kurie padėjo. Bet yra ir daugiau grįžusių šeimų, kurių sąlygos gerokai prastesnės ir nėra kaip net už butą susimokėti“, - svarsto Valdas.

Jei būtų iš anksto žinoję, kad Tėvynėje laukia tokia situacija, Valdas sako, ko gero, nebūtų atsiliepęs į kvietimą sugrįžti, mat šeimą išlaikyti tik valdžios pažadais vargiai išeis. „Lietuvoje darbas nėra taip jau gerai apmokamas, verslą čia sukurti irgi gana sudėtinga, kiek teko sužinoti pastaruoju metu. O juk gyventi reikia, nelauksi, kol valstybė ką nors duos. Už nuomojamą butą reikia mokėti 340 eurų nuomos ir dar 100 eurų kainuoja komunalinės paslaugos. Laukiame šeimos pagausėjimo, mažyliui taip pat reikės priežiūros, įvairių naujų daiktų, o dar juk yra ir paauglė dukra. Dirbu po 13 valandų, bet man jau 50 metų, ne 20. Ir sveikata nebe ta, vienas tiek pinigų neuždirbsiu, kad galėčiau visavertiškai išlaikyti šeimą“, - nuogąstauja lietuvis.

Mažesnės išmokos motyvuoja

Kaip paaiškinti iš karo zonų perkeltiems lietuviams situaciją ir kodėl jie lyginami su pabėgėliais, nemokančiais mūsų kalbos ir greičiausiai nė nenorinčiais integruotis mūsų šalyje, „Vakaro žinios“ pasiteiravo už šią sferą atsakingos Socialinių reikalų ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėjos Eglės Čaplikienės. „Nuo lapkričio 19 d. įsigaliojo nauja išmokų mokėjimo tvarka. Išmokos yra labiau pritrauktos prie to, ką gauna nepasiturintys Lietuvos gyventojai. Ypač kai kalbame apie išmokas, mokamas po 6 gyvenimo mėnesių šalyje. Po 6 mėnesių išmoka susilygina ir mokama asmeniui vienas valstybės remiamų pajamų dydis - 102 eurai. Buvo nutarta sumažinti išmokas, kad šie asmenys būtų sulyginti su Lietuvos gyventojais. Be to, viena iš priežasčių buvo ir tai, kad išmoka veiktų kaip motyvatorius. Nes šie pinigai turi būti ne kaip atlyginimas žmogui už tai, kad jis Lietuvoje, tai yra parama jam integruotis. Pragyventi žmogus turėtų iš savo darbinių pajamų“, - situaciją aiškina specialistė.

Bet ar sąžininga, kad naujai priimtas įstatymas veikia atgaline tvarka ir prie naujų kriterijų lyginami tie, kurie buvo į Lietuvą pakviesti visai kitomis sąlygomis, - kitas klausimas. Pasak E.Čaplikienės, suprantama, kad žmonės nepatenkinti pasikeitusiomis sąlygomis, bet gali būti, kad teks su tuo susitaikyti. „Mes labai džiaugiamės, kad atsiliepė tiek daug piliečių, norinčių atvykti, ir mes suteikiame jiems visas sąlygas integruotis, kurias suteikiame ir kitiems užsienio piliečiams. Sutartį pasirašyti siūloma bendru sutarimu. Jie nėra verčiami per prievartą. Jei žmonės nesutiks su sąlygomis, bus svarstoma, kaip spręsti problemą. Tam yra Civilinis kodeksas, teismo sprendimai. Manau, per 2 savaites situacija turėtų būti išspręsta. Tikrai nebus žmonės nuskriaudžiami taip, kaip jiems nepriklauso. Viskas bus išspręsta pagal teisės aktus. Teisės aktai nuolat keičiasi. Kai gerėja tvarka, problemų nekyla, bet kai prastėja, tuomet kyla“, - teigia specialistė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“