- Pasižiūrėkim, nuo ko tada prasidėjo skandalas, - sako R.Paksas, - nuo saugumo pažymos, kuri irgi buvo nutekinta. Scenarijus panašus: abiem atvejais dalyvauja saugumas, dalyvauja pažymos, informacijos nutekinimas, abiem atvejais tai yra burbulas. Dešimties metų analogija, bet kadangi aš žinau, kad sistema niekad neįtempia smegenų naujam scenarijui sukurti, naudojasi šablonu. Makiavelis kadaise yra sakęs: nesvarbu kada, prieš tūkstantį metų ar prieš du, paveiki visuomenės procesą, rezultatus gausi tuos pačius.
- Kas galėtų būti taikinys pagal dabar vykdomą scenarijų?
- Nujaučiu, kas turėtų krist, bet neįvardysiu.
- Kyla pagunda pacituoti andainykščius jūsų žodžius: „Sistema kovoja dėl išlikimo ir bando perlaužti stuburą net prezidentui“. Taip ir įvyko. O kas nutiko, jūsų nuomone, sistemai?
- Vienintelis dalykas, su kuo nesutinku - stuburo man ji neperlaužė, nes esu dar stipresnis, daugiau suprantu, ką reikia daryti, kaip reikia daryti, su kuo reikia daryti. O sistema yra sutvirtėjusi. Ji yra įsigalėjusi, užčiuopusi kiekvieną struktūrą, sistemėlę, visur įleidusi savo čiuptuvus.
- Žinodamas tokių scenarijų tikimybę, jūs atkakliai kartojate dalyvausiąs prezidento rinkimuose jei ne 2014-aisiais, tai 2019 ir t.t. Tai noras revanšuotis? Žaidimas?
- Priimkite kaip norit. Nieko nebūna gyvenime šiaip sau, ir aš įsivaizduoju, kad gyvenimas yra pamokos, kurias svarbu išmokti norint, kad būtum perkeltas į aukštesnę klasę. Taip jau Dievulio surėdyta: tau mestas iššūkis, tau mestas stresas yra pamoka; arba tu išmoksti ir pereini į aukštesnę klasę, arba pasilieki kartoti kurso ir tau siunčiami dar sunkesni išbandymai. Manau, esu išmokęs daug pamokų, labai daug, ir esu perkeltas į kitą klasę.
- Žvelgiant iš šalies, atrodote susitaikęs. Štai vienąkart Seimas nubalsuoja dėl Konstitucijos pataisos, galinčios atverti jums duris kandidatuoti į prezidentus, sakote „gerai“. Ne, negerai, atsako, gali būti pažeista procedūra, dar reikia atsiklausti Kontitucinio Teismo nuomonės. „Gerai“, - vėl sakot jūs. Jūs nesipriešinat, ir, viena vertus, tai atrodo nenormalu, juk žmogui būdinga piktintis, jeigu yra dėl ko...
- Anksčiau siekdamas to paties tikslo ir nerimdavai, ir nervindavaisi, ir draskeisi, ir nervinai kitus, o per tas pamokas, išmoktas ar neišmoktas, randasi tikėjimas, kad bus taip, kaip bus, bus taip, kaip turi būti, o pasaulyje juk niekas ilgai negali tverti ir netveria ant neteisingumo pamatų. Dar vieną dalyką pasakysiu, kas man atrodo svarbu. Svarbu būti ir dirbti toje vietoje, kurią tuo momentu tau paskiria likimas. Seneka sakė: jei tave išmetė iš forumo, kaukis už respubliką už jo ribų, nukirto ranką, kaukis be rankos, nukirto koją, kaukis be kojos. Šiandien mane gyvenimas, mano poelgiai, pamokos padėjo į tą vietą - dirbu kaip parlamentinės partijos pirmininkas, dirbu kaip europarlamentaras, dirbu kaip žmogus, kuris mato Lietuvos problemas, ir aš galvoju, kad matau jas taip gerai kaip niekas kitas. O dėl Konstitucijos pataisos - man tinka visi keliai, kurie veda į teisybę. Noriu akcentuot, aš dar nekalbu apie politinę tų dešimties metų esmę, prasmę, istoriją, vertinimus, - tam dar neatėjo laikas, - nenoriu veltis, kiek ten pažeidimų buvo nebuvo, dabar kalbame apie teisinį dalyką; jam užtrukome daugiau kaip dvejus su puse metų, nors Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo sprendimus valstybė turi įgyvendinti per pusę metų. Bet, kaip matot, aš į tai žiūriu ramiai.
- Gal yra koks vaistas, kuris padeda išlikti ramiam, gal motociklai, lėktuvai, alkoholis?..
- Kiekvienas randa savo. Vieni lipa į kalnus, kiti leidžiasi po vandeniu, žaidžia šachmatais, groja pianinu. Šoka, skraido, bet jeigu savyje Paryžiaus nesurasi, tai jo nerasi ir nuvažiavęs į Paryžių. Neišgelbės tavęs nei lėktuvas, nei motociklas, - niekas. Galvoju, kad esu sukaupęs unikalią patirtį ir supratimą apie procesus, kurie vyksta valstybėje tiek iš išorės, tiek iš vidaus, tiek būdamas taikiniu, tiek nebūdamas taikiniu, tad nebežinau, kas dar turėtų įvykti, kad mane išgąsdintų.
- Manote, kad baisiausia jau įvyko?
- Niekada negali būti tikras, bet kaip sako lietuviai, suvalgęs pūdą druskos, turi teisę taip sakyt.
- Kaip pasikeitė per tą pūdą druskos Lietuva?
- Akivaizdu, kad valdžią ir paprastus žmones atskyrė praraja. Susvetimėjimo užuomazgų būta seniai; prisimenat tuos garsiuosius pasakymus „runkeliai“ ir kitus negražius kreipinius, kuriais imta skirstyti tautą į elitą ir jam neprilygstančius. Šiandien paprasti žmonės jaučia, kad jų balso visiškai niekas neklauso ir, žiūrėkit, nėra nei protesto akcijų, nei kitokių pasipriešinimų, - vien nebyli neapykanta ir, pasakyčiau, toks bejėgiškumo jausmas: na, negaliu aš jums įspirti, bet jei galėčiau, įspirčiau. Maždaug šitaip. Kartais girdisi patosiškų šnekų, kaip gerai Lietuvoj, kiek čia atvesta užsienio kapitalo, kiek pasiekta ir panašiai, o tam žmogui, aš įsivaizduoju, besiklausiančiam tokių žodžių, viena galvoje: pusė Lietuvos išvažiavo, pusė išsižudė, pusė išsigėrė, išsipjovė, kiti nežino, kaip galą su galu sudurti...
- Kurlink veda toji neapykanta?
- Į čemodanus, lėktuvą ir į užsienį...
- Prisimenu vieną rusų rašytojo pastebėjimą, kad sovietmečiu buvo dirbama pagal poreikius ir vagiama pagal sugebėjimus, ir tai buvo daroma iki generalinio sekretoriaus lygmens, tas pat vyksta ir dabar, ir visais lygiais jis mato šmėžuojant tuos pačius banditus, tik pasigražinus naujais vardais ir titulais. Gal, klausia jis, mes jau Aname pasaulyje - pasaulio pabaiga prasidėjo, o mes net nepastebėjome. Bet ne apie pasaulio pabaigą noriu klaust. Ar daug matote valdžioje tikro elito, žmonių, jeigu tebesilaikote nuostatos, kad padorumas yra viena esminių žmogaus savybių?
- Taip, padorumas yra viena svarbiausių savybių. Deja, nematau Lietuvoje veiksmų, kuriais būtų ieškoma elito, prisiimančio teisę šnekėti tautos vardu, ir likusios tautos dalies suartėjimo. Buvo kolosaliai gera proga žengti žingsnį šia linkme kompensuojant sumažintas pensijas ir atkuriant atlyginimus. Siūliau ir tebesiūlau (tai man atrodo protingiausia) išlaikyt kitąmet biudžeto deficitą tokį pat kaip šiemet ir iš to skirtumo, 1,2 milijardo litų, atkurti visiems atlyginimus, pensijas - tai būtų pirmas didelis šitos Vyriausybės žingsnis dviejų tautų suartėjimo link. Juk šiandien sakoma, kad Lietuvoje ne tik dvi emigracijos: viena į Vilnių, kita į Angliją, bet ir dvi tautos: vadinamasis elitas ir paprasti žmonės, kurie jo neapkenčia, bet iš to bejėgiškumo nežino net ką daryt.
- Būdamas valdžioje žinotumėt?
- Aš pristatysiu savo programą, kai tik bus nuimti visi suvaržymai ir kai tik būsiu iškeltas į prezidentus. Man labai patinka, rodos, rytiečių išskirti valstybės raidos etapai: sukurti valstybę, sustiprinti ekonomiką, puoselėti kultūrą. Vienas iš svarbiausių dalykų, be abejo, yra kultūra. Kaip mes galime turėti stiprią valstybę, neskirdami dėmesio kultūrai...
- Apie teisingumą nieko nepasakyta?
- Savaime suprantama, vienas iš žingsnių būtų teisingumo atkūrimas. Aš irgi noriu teisingumo savo atžvilgiu. Tokių žmonių kaip aš Lietuvoje yra labai daug, kurie yra pajautę neteisingumą, gal ne taip masiškai nušviestą, aprašytą. Su juo susidūrusi kone kas antra šeima: vieni policijoje, kiti savivaldybėje, ministerijoje, teisme ir panašiai. Visi eina kryžiaus kelius ieškodami teisybės, bet jos neranda. Norėčiau savo pavyzdžiu parodyti: mielieji, nenuleiskit rankų, kovokit kiek tik galit už save, savo šeimą, savo interesus.
- Prisimenu jus sakius, kad žmonėms reikia atleisti viską.
- Aš ir dabar sakau, kad atleisti galima viską, bet mielieji, mes visi turime gyvent pagal įstatymus. Aš matau, ką reikėtų padaryt šiandien, ką reikėtų padaryti už savaitės, metų, kad nebūtų gaila, kad galėjai ir nepadarei. Praeis kiek laiko ir anūkas arba proanūkis tars: „klausyk, bočiau, tu buvai tuo metu prie reikalo, ką tu padarei?“ Reikia turėt atsakymą.
- O jei paklaus, ką, bočiau, padarei, būdamas europarlamentaras dėl tautos...
- Manau, kad Lietuvoje dar nesuvokiama, kokie svarbūs mūsų valstybei bus 2014 metų rinkimai į Europos Parlamentą. Čia vis dar galvojama, kad Europos Parlamentas yra kažkoks „atstoinikas (vieta kur pilamas panaudotas kuras - red.past.) politikos drambliams“. Šiandien ES vyksta didelė kova ne tarp kairiųjų ir dešiniųjų, ne tarp konservatorių ir socialistų, - vyksta tarp tų, kurie yra už nacionalinę valstybę, ir tarp tų, kurie nori padaryt vieną valstybę, vieną Briuselį, vieną prezidentą. Tarp tų, kurie nori išsaugoti nacionalinę savastį, kalbą, ir tarp tų, kurie linkę niveliuoti kalbas. Kokio velnio lietuviui kalbėt ta kosmopolitine kalba, kuri būtų pragaištinga nacionalinėms vertybėms? Tą Europos Parlamente suprantu ne vien tik aš, einantis už sveiką nacionalinę valstybę ir sveiką nacionalinių valstybių sąjungą.
- Į Briuselį skraidote lėktuvu?
- Kartais. Juk sakiau, skraidysiu, kol kvėpuosiu. Tarp veikiančių licencijų atsirado net naujų įrašų - skridimui su sklandytuvu, licencija instrumentiniam skridimui (naktį pagal instrumentus). Turiu mažą keturvietį lėktuvą, birbyne jį vadinu, ir su ja skraidau kartais į Strasbūrą, kartais į Briuselį. Paprastai aš susirašau, ką per metus norėčiau pasiekti, ir vienas iš įrašų buvo - Ikarijos sala, iš kur kilęs legendinis Ikaras, su savo birbyne iš Bulgarijos ją pasiekiau per devynias valandas. Dalyvavau keturiose penkiose aviacijos šventėse grupinės akrobatikos pasirodyme. Šiandien, pavyzdžiui, turėjau būti Kinijoje, buvau kviestas kaip pilotas į aviacijos šou į solo akrobatiką, perėjau visą treniruočių kursą, bet viename uoste nebuvo laiku perkrautas mūsų lėktuvas, laivas vėlavo ir numeris buvo atšauktas. Taigi dėl aviacijos viskas gerai.
- O dėl būrėjų?
- Nebendrauju. Jei pastebėjote, vienas iš esminių aspektų, kas pasikeitė mūsų valstybėje, yra tas, kad būrėjos tapo televizijos žvaigždėmis.
- Astrologė Angelina Zalatorienė prieš dešimtmetį žurnalistams sakė, kad R.Paksą minės septynios kartos. Darkart būsite Lietuvos prezidentu?
- Vakar, kai irgi lijo ir pūtė kaip šiandien vėjas, važiuodamas į tarnybą prisiminiau vieną iš skridimų, kai buvom priversti nusileisti už Šiaurės rato kažkur ties Aliaska (2006 m. skrendant aplink Žemės rutulį vienmotoriu lėktuvu - red. past.) Ant uolos stovi keletas namelių; vienas takas, vienas taksi, vienas priplėkęs viešbutis visam miestelyje ir kiaurus metus - vėjas, audros. Tada pagalvojau, kokie mes laimingi, kad turime tokią gamtą, tokius metų laikus, tokį nuostabų rudenį ir tokią Lietuvą... Sieksiu jos prezidento posto. Žinau, kaip reikia keisti valstybę, ir žinau, kad aš tai galiu padaryti. Kada tai įvyks, 2014, 2019 ar 2024 metais, ar tarp jų, aš nežinau, bet tai įvyks.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą