Rolandas Paksas: "Karas žmones veja iš Lietuvos"

- Kaip nutiko, kad Rusijos klausimu atsidūrėte vienoje gretoje su Prancūzijos nacionalinio fronto lydere Marina Le Pen (Marine Le Pen), Didžiosios Britanijos, Italijos radikaliomis dešiniosiomis partijomis? - „Vakaro žinios“ teiravosi Rolando Pakso.

- Kiekvienais metais prieš rinkimus yra surandamas koks nors X institutas, dirbantis viename kambaryje, pusantro darbuotojo, jam suformuluojama užduotis, kaip ir ką reikia surikiuoti į lentynėles. Ir minima publikacija kaip tik ir buvo rengta prieš 2014 m. EP rinkimus, o „išmesta“ vos prieš kelias dienas.

ES valstybėse jau per kraštus veržiasi proglobalizmas, procentralizavimas, probriuseliškumas - nebereikia žmonių nuomonės, nebereikia atsiklausti valstybių nuomonės, ypač mažesnių. Tačiau tai kelia ir kitą bangą - nacionalinių valstybių išsilaisvinimo. Žmonės jau nebenori, kad jiems diktuotų niekieno nerinkti pareigūnai. Ar tai būtų tikrieji suomiai, ar ta pati M.Le Pen Prancūzijoje, Viktoras Orbanas Vengrijoje ar „Tvarka ir teisingumas“ Lietuvoje.

Mes stojome į ES kaip į lygių valstybių Europą. Nesvarbu, kokio dydžio valstybė, kad į jos balsą Europoje būtų įsiklausoma. Būdamas prezidentu aš irgi agitavau stoti į ES, bet jokiu būdu neagitavau už tai, kad susėstų dvi supervalstybės, pavyzdžiui, vokiečiai su prancūzais, ir sutartų, ką privalo įgyvendinti Graikija.

Yra daug gerų dalykų Europoje, bet dabar ji linksta ne tuo keliu, kurį pasirinko Lietuva, o link unitarinės globalistinės institucijos. Pagrindinė vertybė tampa superoligarchinis valdymas, kurio viena iš kelrodžių žvaigždžių yra pinigai. Ir jeigu mes to proceso nesustabdysime, mūsų tauta išnyks kaip dūmas danguje.

- Žmonės politinių užkulisių dažnai nesupranta, jie vertina pro savo prizmę. Pastaroji naujienų agentūros ELTA užsakymu atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad tik 35 proc. džiaugiasi gyvenimu, o 64 proc. mano, kad viskas blogėja. Gal jie tiesiog nepataiko į koją su dabartinėmis europietiškomis vertybėmis?

- Manau, kad yra didžiulis atotrūkis tarp valdžios ir tautos, ir ši praraja tolydžio vis gilėja. „Valdžios“ sakau plačiąja prasme - ne vien Vyriausybės ar Seimo. Yra būriai biurokratų, įstaigų tarnautojų, kuriems perrašyti ES taisykles lietuvių kalba ir jas aklai įgyvendinti, negalvojant, ar jos Lietuvai tinka ar netinka, turbūt nėra jau taip sunku. Už tų taisyklių pritaikymą ateina pinigai, ganėtinai dideli, tai galbūt jiems gyvenimas ir gerėja.

Bet mane jaudina kitas dalykas - vėl didėjantis išvažiuojančiųjų iš Lietuvos lietuvių srautas. Regis, niekas čia nepasikeitė į blogąją pusę nei ekonomiškai, nei geopolitiškai, bet šįmet emigravo 5 tūkst. daugiau negu pernai. Ilgai galvojau, kokia priežastis gena žmones iš Lietuvos, ir priėjau išvadą, kad tai - didžiulės karo propagandos rezultatas.

Nuo ryto iki vakaro girdime, kad turime kautis, rengtis „komufliažais“ ir bėgti į miškus, tapti šauliais, ruoštis maisto atsargas, nes jau netrukus galime būti užpulti. Mes matome savo vadovus ne posėdžiuose, o tankuose, laivuose, su šautuvais tarsi Korėjoje, girdime, kad esame priešakinėse linijose.

- Gąsdinimais karu su Rusija maskuojami tikrieji karai dėl valdžios?

- Kai žmogus jau turi ilgalaikę politinę patirtį, jis aiškiai suvokia, dėl ko visa tai daroma. Bet jeigu tos patirties nėra, žmogus jaunas, turi šeimą, vaikų, jam natūraliai kyla klausimas: „Niekas manimi čia nesirūpina, tai kodėl gi dar turėčiau tapti ir patrankų mėsa?“

Jeigu visa šita isterija, kad kas ne su mumis, tas yra rusas, susijusi su būsimais 2016 m. Seimo rinkimais, siekiant suakumuliuoti savo elektoratą, - tai tikrai netoliaregis tikslas. O valstybei tai yra didžiulė žala. Politikai, valstybės pareigūnai turi suvokti, kad mūsų stiprumas yra lankstumas, mobilumas. Mes galime bendrauti ir su Briuseliu, ir su Vašingtonu, ir su Maskva - ir visur siekti savo interesų. Sugebėti apginti tuos interesus - toks turi būti mūsų siekis, ir tokių politikų Lietuvoje reikia.

- Bet dėl tokių siekių jūsų partija viešai nevadinama draugiška Vašingtonui ar Briuseliui, bet vadinama draugiška Maskvai. Kodėl?

- Lietuvoje norima padaryti dvipartinę sistemą: pavaldo konservatoriai, paskui juos pakeičia socialdemokratai, ir ratas vėl sukasi. Ir kad niekas nekištų jokių kitų idėjų - nei tautinių, nei patriotinių, nei idealistinių... Aš neslepiu, kad mūsų partija yra sveikai nacionalinė, ginanti tautines krikščioniškąsias vertybes, mūsų kultūrą, tradicijas, kalbą, mūsų valstybę ir mūsų interesus Lietuvoje ar už Lietuvos ribų, kur mes bebūtume. Už tuos interesus reikia kautis nepaisant, kad Briuselis siekia primesti vienas taisykles, o Vašingtonas kitas. Bet jeigu tu, pavyzdžiui, pasakai Lietuvoje, kad mums euro nereikia - tau iš karto užklijuoja etiketę „palankus Rusijai“. Jeigu palaikai idėjos, kad neturėtume leisti parduoti savo žemę užsieniečiams, iniciatorius - vėl gauni tokią pačią etiketę. Jeigu nepalaikai konservatorių, šiuo atveju Gabrieliaus Landsbergio karo propagandinės rezoliucijos Europos Parlamente, - dar kartą esi padaromas prorusiškas.

Kitaip sakant, žingsnis į kairę reiškia rusas, žingsnis į dešinę - nacis. Tačiau aš, kaip lakūnas, skraidantis jau daugiau kaip 40 metų, nepriimu už gryną pinigą tokių propagandinių triukų. Visada ir viską reikia vertinti blaiviai.

- Kaip lakūnas praėjusį savaitgalį dalyvavote gražioje šventėje Kauno S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome. Kokių asociacijų jums kelia faktas, kad Lietuva turi 100 metų sulaukusį aerodromą, kažkada turėjo ir neprastą aviaciją?

- Labai norėtųsi, kad šis aerodromas, nepaisant, kokia brangi ten bebūtų žemė, nepaisant miesto intencijų, kurios laikui bėgant gali kisti, išliktų. Lietuva turi įspūdingą aviacijos istoriją. Vienas iš lietuvių genijų buvo aviakonstruktorius Antanas Gustaitis. Jo lėktuvai gražiu pavadinimu ANBO - Antanas nori būti danguje - buvo vieni iš geriausių, apskridę Europą.

Galų gale Lietuvą užėmę sovietai čia rado daugiau kaip 140 modernių to laikmečio lėktuvų. Tai buvo didžiulės pajėgos, palyginti su tuo, ką turime dabar. Atsiprašau, bet pasakysiu, ką galvoju - su papiepusiu mokomuoju naikintuvu ir keletu transportinių lėktuvų. Man asmeniškai ir daugeliui kitų lakūnų apmaudu, kad NATO mums yra priskyrusi tik priešlėktuvinės gynybos funkciją, ir mūsų kariai ginkluojasi raketomis bei priešlėktuvinėmis gynybos sistemomis. Bet mes turime „skraidančias“ tradicijas nuo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, nuo Felikso Vaitkaus. Apie mus net buvo nerašytas posakis: „Lietuviai pirmiau išmoksta skraidyti, o paskui - vaikščioti.“