Premjeras: referendumo dėl atominės elektrinės statybų iniciatyva yra tuščias politikavimas

Ministro pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Viena dienos aktualijų – Seimo sprendimas dėl patariamojo referendumo: statyti ar ne Lietuvoje naują atominę elektrinę. Premjere, Jūsų matymu, kaip tai paveiks derybų su regiono partneriais ir strateginiu investuotoju eigą?

Prieš rinkimus visada pagausėja partijų ir politikų, kurie nėra užtikrinti sėkme rinkimuose, įvairiausių iniciatyvų rengti referendumus. Šiuo atveju lygiai taip pat traktuoju, kad tokia referendumo iniciatyva yra tuščias politikavimas. Reikia atkreipti dėmesį, kad šis referendumas yra patariamasis ne dėl šio projekto, kurį rengia Vyriausybė, o apskritai dėl branduolinės energetikos politikos tęstinumo, nes yra keliamas klausimas, ar pritariate naujos atominės elektrinės statybai Lietuvoje. Tie, kurie buvo labai dideli referendumo entuziastai – partijų vadovai A.Butkevičius, V.Uspaskichas, net ir R.Paksas – savo įvairiuose pareiškimuose ir partijų rinkimų programose pasisakantys dėl branduolinės energetikos tęstinumo, turės progą įrodyti rinkėjams savo rinkiminių nuostatų svarumą ir patikimumą.

Politikai kartu sako, kad gyventojų pasirinkimas dėl atominės elektrinės nebus lemiantis. Jūsų vertinimu, kokia tokio referendumo prasmė, kiek ir kam gyventojų nuomonės tokiu atveju bus naudingos.

Seime priėmus tokį sprendimą opozicijos balsais, vertinčiau referendumo perspektyvą kaip galimybę rinkimų kampanijos metu pagrindinį dėmesį skirti esminėms energetinės nepriklausomybės temoms. Mums kaip partijai tokia perspektyva diskutuoti ir labai aiškiai parodyti, kad atominė elektrinė yra vienas iš esminių energetinės nepriklausomybės strateginių projektų, atrodo visai patraukli. Tai yra geriausias sprendimas Lietuvai nebūti priklausomai nuo elektros importo iš Rusijos ir patiems gaminti bei eksportuoti. Taip pat būtina parodyti ir tuos, kas tokiam projektui labiausiai priešinasi. Nereikia bėgti nuo tiesos, nes yra visiškai akivaizdu, kad ypatingai įvairios Rusijos energetinės kompanijos nėra suinteresuotos Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto plėtra, ir turime apie tai labai atvirai kalbėti.

Energetikos ekspertas J.Vilimas sako pasigendąs daugiau duomenų apie statybą ir pasekmes, kaip antai, kas būtų daroma, jeigu įvyktų avarija. Premjere, ar pakanka visuomenei tokios informacijos ir informacijos apie projekto privalumus ir naudą valstybei? Ką apie tai manote?

Mane kartais linksmina, kartais turiu kraipyti galvą, kai skaitau tokių patyrusių ir vyresnio amžiaus ekspertų pasisakymus. Gal tai yra paveldėtos tam tikros nuostatos iš ankstesnių laikų, kai, priklausomai nuo to, kokioje pozicijoje yra akademikas J.Vilimas, jo nuomonė dėl atominės energetikos darosi visiškai priešinga. 2008 metais, Gedimino Kirkilo Vyriausybės laikais, gerbiamas Jurgis Vilimas buvo vienas iš LEO LT stebėtojų tarybos narių, „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas ir labai  aktyviai pasisakė už LEO LT projektą ir už atominės energetikos plėtrą Lietuvoje. Kodėl dabar staiga atsirado tiek daug abejonių ir tiek skepsio? Jeigu paskaitytume gerbiamos socialdemokratės Birutės Vėsaitės žodžius, pasakytus Seimo posėdžiuose 2008 metais, pamatytume, kad ji kalbėjo, labai dramatiškai agituodama už atominės elektrinės įstatymą, už atominės projektą, įvardindama, kad tai – esminis Lietuvos konkurencingumo ateities klausimas, kad reikia skubėti, nes partneriai latviai ir estai nerimauja. Mano įsitikinimu, referendumas yra gera proga visiems pamatyti, kas yra kas, ir kiek galim pasitikėti partijomis, politikos lyderiais ar netgi ekspertais, kurie kaip kokie vėjarodžiai keičia savo nuomonę priklausomai nuo to, koks tuo metu pučia vėjas.

Premjere, rytoj vykstate į Lenkiją, kur susitiksite su kolega Donaldu Tusku. Ar tarp pokalbio temų bus siūlymas Lenkijai prisijungti prie atominės elektrinės projekto įgyvendinimo?

Džiaugiuosi šia galimybe. Jau prieš gerą mėnesį ar pusantro tarėmės, kad reikia susitikti neformaliai ir aptarti visą spektrą klausimų: kaip vertiname tai, kas vyksta Europos Sąjungoje (ES), svarbiausius dvišalius, ekonominius, strateginius projektus, įskaitant ir energetiką. Energetikoje turime tikrai labai svarbių projektų: statoma jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, vyksta diskusijos ir parengti projektai dėl dar vienos linijos statybos, svarstoma dujų sistemų sujungimo, dujų vamzdžio perspektyva. Taip pat ne kartą esame kartoję, kad VAE projektas lieka atviras Lenkijos, Lenkijos energetikos kompanijų dalyvavimui. Apie tai yra kalbamasi. Apie tai kalbėsimės ir su premjeru. Lenkija planuoja tapti branduolinės energetikos valstybe – iki 2025 – 2030 metų planuoja pasistatyti net tris naujas atomines elektrines. Šiuo atžvilgiu mūsų patirtis jiems galėtų būti įdomi, vertinga. Mes jiems ir siūlome ja pasinaudoti. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad tuo metu, kai  Lietuvoje kai kurie tariami ekspertai ir politikai kalba apie tai, kad atominė energetika neturi aiškios perspektyvos pasaulyje, yra lenkų, kurie planuoja statytis atomines elektrines, pavyzdys. Vakar buvo paskelbta, kad vengrai 2030 metais planuoja turėti dar bent kelias atomines elektrines ir iki 60 proc. elektros energijos gamintis branduolinėse jėgainėse. Mūsų kaimynai, racionalieji suomiai, kurie dabar turi keturias jėgaines, stato penktą. Iki 2020 metų planuoja pasistatyti dar dvi ir virš 60 proc. elektros energijos taip pat gamintis branduolinėse jėgainėse. Visiem abejojantiems turiu labai aiškų paraginimą – įsižiūrėti į kitų šalių patirtį. Yra šalių, kurios atsisako branduolinės energetikos, bet yra šalių mūsų kaimynystėje, kurios neturi nei dujų, nei naftos, ir kurios labai aiškiai mato, kad branduolinė energetika išties yra strategiškai labai svarbi valstybei, siekiančiai turėti nepriklausomą, pakankamą ir kiek įmanoma pigesnę elektros energijos generaciją.

Kalbant apie Jūsų kelionę į Varšuvą, galbūt tai bus tam tikras santykių atšilimas? Ko Jūs asmeniškai tikitės iš šio vizito?

Mano ir premjero Tusko santykiai niekada nebuvo tiek atšalę, kad juos reikėtų kaip nors ypatingai atšildyti. Tai gera proga dvišalio pokalbio metu labai neformaliai aptarti svarbiausius klausimus, svarbiausius dalykus. Tokie pokalbiai yra svarbūs siekiant išsiaiškinti tai, kas kartais sukelia emocijas ar nesusikalbėjimus. Džiaugiuosi kiekviena tokia galimybe ir jomis naudojuosi.

Vakar ministrų kabineto pasitarime pritarta kelių savivaldybių pasiūlytam naujam daugiabučių renovavimo modeliui, kuris leistų gyventojams neprisiimti banko paskolų namo atnaujinimui. Premjere, kodėl Vyriausybė pritarė tokiam bandomajam modeliui? Kuo jis pasirodė įdomus ir patrauklus?

Šis modelis aktyviai buvo rengtas pusantrų metų dalyvaujant ir Vyriausybės atstovams, ypač Finansų, Energetikos, Aplinkos ministerijų  atstovams. Tikslas – pasiūlyti alternatyvų daugiabučių namų renovacijos principą pradiniam.  Noriu priminti, kad pradinis principas remiasi kiekvieno buto savininko apsisprendimu. Kiekvieno buto savininkas turi imti lengvatinę paskolą, kuri vėliau grąžinama iš sutaupytos šilumos. Naujasis modelis išvaduotų žmones nuo tokių sprendimų, nes visą rūpestį ir visą naštą pasirūpinti daugiabučio namo  renovacija prisiimtų savivaldybė arba šiam tikslui jos įkurta įmonė ar daugiabučio namo administratoriai. Atrodo, kad naujas modelis gali būti patrauklesnis. Įgyvendindami  pradinį modelį pamatėme, kad pagrindinis trūkumas yra tai, kad jis remiasi individualių žmonių, individualių butų savininkų asmeniniu apsisprendimu, reikalaujančiu prisiimti kreditinius įsipareigojimus. Tai labai dažnai tapdavo tokiu psichologiniu, sunkiai įveikiamu barjeru. 

Premjere, tačiau ar tas renovacijai paskolas paėmusios įmonės neįklampins gyventojų į dar didesnes įmokas, įskaitant administracinius kaštus? Kas tas bendroves kontroliuos, kaip veiks mechanizmas?

Mechanizmas yra aprašytas visuose programiniuose dokumentuose. Tokias įmones prižiūrės pirmiausiai savivaldybės. Aš manau, kad tai yra pliusas, kad atsakomybę ir iniciatyvą prisiima savivaldybės, kurios yra arti tų daugiabučių namų ir arti žmonių, ir gali žymiai atidžiau prižiūrėti ir žymiai lanksčiau siekti visos programos įgyvendinimo. Tikslas išlieka tas pats – kad daugiabučiai namai būtų renovuoti tokiu būdu, jog sutaupomos šilumos energijos, jos mažiau išleidžiant į orą, skirtumo pakaktų tam, kad būtų padengiamos renovacijai reikalingos paimtos paskolos. Tokiu būdu pakankamai ženkliai taupytume ir šilumos energiją, dešimtimis procentų mokėtume mažiau už importuojamas ir importuotume mažiau dujų, galiausiai turėtume pagražintus namus, kurių vertė taip pat pakankamai ženkliai po tokios renovacijos išauga.

Vyriausybė šiandien nukėlė svarstyti ekspertų komisijos parengtus siūlymus dėl Sovietų Sąjungos okupacijos žalos atlyginimo. Premjere, kokia pagrindinė šių pasiūlymų mintis, dabar kaip jie skamba?

Tai yra tarpinės išvados, peržvelgus visus darbų, kuriuos reikia atlikti, barus, pagrindinis siūlymas yra pratęsti komisijos darbą toliau, rūpinantis tuo, kad ir individualiai okupacijos metu patirta žala būtų atlyginama, sukuriant tokį mechanizmą, kuris padėtų tokios žalos išsireikalauti ir per teisminius procesus toje pačioje Rusijoje. Iš kitos pusės siekiant, kad iš tiesų dialogas dėl okupacijos žalos atlyginimo tarp Lietuvos ir Rusijos nebūtų vien tiktai Lietuvos ir Rusijos reikalas, bet kad tai vis labiau virstų ir Europos Sąjungos ir Rusijos dialogo viena iš sudėtinių dalių.

Tačiau ši tema Tėvynės sąjungos programoje, jei gerai prisimenu, dominavo kaip prioritetinė. Premjere, kodėl tik baigiantis kadencijai minimas klausimas aptariamas iš esmės?

Pabrėžčiau, kad jis nuolatos buvo mūsų dėmesio centre ir ne vieną kartą išnaudojant egzistuojančius derybų ar diskusijų su Rusija formatus, apie tai buvo kalbama. Aš pats apie tai gerą pusvalandį kalbėjausi su tuo metu Rusijos Ministru Pirmininku Vladimiru Putinu 2010 metais, taigi negalima teigi, kad tik kadencijos pabaigoje mes kažką pradedame tuo klausimu kalbėti. Reikia labai aiškiai suvokti ir suprasti, kad toks dialogas su Rusija dėl okupacijos pripažinimo, dėl okupacijos žalos įvertinimo, dėl vienokio ar kitokio okupacijos žalos atlyginimo tikrai užtruks dar ne vienerius metus. Tai yra testas, kiek Rusijai pavyksta tapti tikra europietiška demokratine valstybe.

Tačiau Rusija ne kartą yra išreiškusi savo neigiamą nuomonę dėl Lietuvos siekio atlyginti okupacijos žalą. Ar Rusijoje apskritai liko ir dar yra su kuo kalbėtis šiuo klausimu?

Mes esam kantrūs žmonės ir aš manau, kad Rusijai ilgainiui neišvengiamai tampant demokratiška ir europietiška valstybe, bus taip pat labai gerai suvokta, kad ir pačios Rusijos naudai, pačiai Rusijai yra svarbu rasti tinkamą europietišką santykį su savo praeitimi.