Politikai ir prieš karą gyveno gerai

Auksinės algos

Tie, kurie mano, kad tik dabar Seimo nariams lengva prasigyventi, klysta. „Vakaro žinių“ atlikta analizė parodė, kad privilegijomis Seimo nariai buvo „apdovanoti“ dar tarpukariu.

1920 metais, kai buvo išrinktas Steigiamasis Seimas, priimtas ir Steigiamojo Seimo narių atlyginimo įstatymas. Juo deputatams nustatytas 2000 auksinų siekiantis mėnesinis atlygis. Verta paminėti, kad maždaug 1921 metų viduryje 100 auksinų sudarė vieną amerikietišką dolerį, taigi Seimo nariai uždirbo maždaug 20 dolerių per mėnesį.

Beje, eilinio kareivio mėnesio alga tuo metu siekė 120 auksinų, leitenanto - 800 auksinų.

Dėl didelės infliacijos 1922 metų rugpjūtį Lietuvoje buvo įvesta nauja nacionalinė valiuta - litas. Tiesa, dar prieš tai deputatai spėjo atlyginimus sau pasididinti - nuo 1922 metų sausio 1 dienos kiekvienas jų per mėnesį jau uždirbdavo po 4000 auksinų.

Matyt, ir tarpukario Seime pasitaikydavo pravaikštininkų, todėl numatyta, kad už kiekvieną praleistą posėdį iš atlyginimo išskaitoma po 100 auksinų.

Tuometinio Parlamento nariai išties nesikuklino - sau gyvenimą gerino beveik kas ketvirtį. 1922 metų rugpjūtį Steigiamojo Seimo nario atlyginimas jau siekė 6000 auksinų, tų pačių metų spalį jis kilstelėtas iki 9000 auksinų.

1923 metų kovą įsigaliojo Seimo atstovų atlyginimo įstatymas, jame Tautos išrinktųjų atlyginimai jau buvo nurodomi litais. Seimo nario mėnesinis atlyginimas siekė 400 litų, už kiekvieną praleistą posėdį iš atlyginimo buvo išskaičiuojama po 10 litų.

Nuo 1924 metų gegužės 1 dienos Seimo nario atlyginimas padidėjo iki 900 litų. Beje, parlamentarai jau tuomet būdavo „apdovanoti“ neeilinėmis privilegijomis. Pavyzdžiui, Seimo pirmininkui priklausė 200 proc. atlyginimo dydžio priedas reprezentacijai. Nemokamas butas, kuras ir šviesa.

Seimo vicepirmininkų ir sekretorių reprezentacinės išlaidos siekė pusę pagrindinio mėnesinio atlyginimo. Visi Seimo nariai turėjo teisę nemokamai važinėti visais Lietuvos geležinkeliais, taip pat dar aštuonias dienas paeiliui kadencijai pasibaigus.

Gydėsi be eilės

Atkūrus Nepriklausomybę Tautos išrinktieji taip pat neatsisakė privilegijų. Štai 1991 metais Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutarimu, kurį pasirašė jo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Seimo nariams buvo suteikta teisė be eilės gauti kambarį viešbutyje ir medicinos pagalbą bet kurioje gydymo įstaigoje. Taip pat buvo galima naudotis visų rūšių valstybiniu keleiviniu transportu.

Seimo nariui per kadenciją kartu su šeima būdavo suteikiama nemokama gyvenamoji patalpa. Be to, jis išsaugodavo teisę naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

Neregėtas augimas

Per 25-erius Nepriklausomybės metus gyvenimas Lietuvoje gerėjo, atlyginimai didėjo. Tačiau eiliniams gyventojams lieka tik pavydėti tokio spartaus jų augimo kaip Seimo narių.

Štai 1993 metais Seimo pirmininko Česlovo Juršėno mėnesinis atlyginimas vidutiniškai siekė apie 936 litus, o dabartinė Seimo vadovė Loreta Graužinienė, be priedų už stažą, per mėnesį uždirba 11 625 litus, arba 3366 eurus.

Eilinis Seimo narys 1993 metais uždirbdavo 499 litus per mėnesį, o šiandien gauna 8741 litą, arba 2531 eurą. Taigi per kelis dešimtmečius Seimo vadovo alga padidėjo daugiau nei 12 kartų, eilinio parlamentaro - 17,5 karto.

O vidutinė mėnesinė alga nuo 1993 metų padidėjo beveik 15 kartų.

Česlovas JURŠĖNAS, buvęs ilgametis Seimo narys, signataras:

Pirmiausia norėčiau akcentuoti, kad pagal mano supratimą darbo sąlygų užtikrinimas Tautos atstovams - nėra privilegija. Jei jis yra Tautos atstovas, deputatas ir turi atlikti ypač svarbias valstybės funkcijas, jis turi turėti tam galimybes.

Žinoma, šiandien Seimo narių darbo sąlygos yra pagerėjusios. Ypač kalbant apie darbo vietą. Seimo narys juk neturėtų blaškytis po posėdžių salę ir tik suradęs vietelę kažkur pakampėje skaityti dokumentą. Jis turi turėti didesnį ar mažesnį kabinetą.

Prisimenu, Aukščiausioje Taryboje (AT) daugelis deputatų net neturėdavo savo kampo. Aš, pavyzdžiui, turėjau savo stalčių viename kabinete, kitas turėjo kabinete tik stalą ir tik retas deputatas - Seimo komitetų, komisijų pirmininkai - turėdavo visą kabinetą. Šiandien, be abejo, darbo sąlygos yra kur kas geresnės - kiekvienas Seimo narys turi didesnį ar mažesnį kabinetą. Darbo vieta, kur yra telefonas, kompiuteris, lentynos knygoms susidėti, yra ne privilegija, o būtinybė.

Antra būtinybė yra susisiekimas su rinkėjais. Juk su jais bendrauja ne tik vienmandatininkai, bet ir daugiamandatininkai. Kai kurie Seimo nariai yra iš labai tolimų apygardų. Todėl normalu, kad jiems yra užtikrinamas transportas. Žinoma, kai reikia reguliariai susitikti, galima važiuoti autobusu ar traukiniu, bet kiek tai užims laiko? Vadinasi, transportas būtinas. Anksčiau juo pasirūpindavo AT kanceliarija. Eiliniams Seimo nariams buvo galima užsisakyti automobilį. Šiandien yra visai kitaip - kiekvienas Seimo narys lizingo, nuomos būdu gali užsitikrinti geresnį ar blogesnį transportą. Kurui taip pat skiriami atitinkami pinigai.

Trečia - tai gyvenamosios patalpos suteikimas tiems, kurie yra ne vilniečiai. Privalo būti ar viešbutis, ar specialus bendrabutis. Atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje iš pradžių buvo mažiau tų patalpų, vėliau tas klausimas išspręstas. Mano nuomone, tai irgi ne privilegija, o būtinybė.

Tai, ką dar žmonės mėgsta vadinti privilegija, yra padėjėjai. Taip, per 25-erius Nepriklausomybės metus jų skaičius išaugo, bet manau, atsižvelgiant į kiekvieno parlamentaro darbų problematikos sudėtingumą, padėjėjų skaičius dar nepakankamas. Juk Parlamento narys turi išmanyti ir vidaus klausimus, ir tarptautinę problematiką, tai, kas susiję su ES, NATO ir kitais teisės aktais. Tarp 141 Seimo nario gal tik keletas yra tokių, kurie išmanytų visas sritis. Reikia suprasti, kad jiems reikia pagalbininkų, kurie galėtų pateikti reikiamą medžiagą, paruošti išvadas, peržiūrėti projektus.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“