Pimpis, Šikaitė ir Vagina nesigėdi savo pavardžių.

"Bandant įsidarbinti hidroelektrinėje tokia mergiščia iš administracijos paklausė mano pavardės. Aplink stovi žmonės. Aš jai pakuždomis ir sakau: "Pimpis". Ji išpūčia akis. Nurausta. Apsidairo. Atsilošia. "Aš klausiu rimtai!" - mesteli. Supratęs, ką ji pamanė, imu raportuoti: "Pimpis gi esu. Alfonsas. Pimpis Alfonsas". Ji manim nepatikėjo. Pareikalavo dokumentų..." Ir tai ne anekdotas!
Į šį pasaulį ateidami nesirenkame nei pavardžių, nei vardų. Vieni jas paveldėjom iš tėvų ar prosenelių, kiti, sumainę aukso žiedus, gaunam iš savo antrųjų pusių. Negražiai skambančias pavardes įstatymas leidžia ir net skatina pasikeisti. Bet tokie klientai civilinės metrikacijos skyriuose - reti svečiai. Pavyzdžiui, kalbinti pikantiškų pavardžių savininkai nė nemano jų atsisakyti! Tuo tarpu aplinkiniams tokios pavardės atrodo tarsi gėdos stulpas - esi nuolat varstomas pašaipių žvilgsnių ir plakamas aštrių liežuvių.

Pipis - blogiau nei Pimpis?

Kauno telefonų knygoje aptikę Pimpio pavardę ir paskambinę nurodytu numeriu kviesti pašnekovą pavarde nedrįsome. Gal galima poną Alfonsą? Septyniasdešimtmetis kaunietis, sužinojęs, apie ką norime šnekėti, mielai pasiūlė apsilankyti jo namuose.
"O kuo čia šita mano pavardė jus stebina?" - gūžteli pečiais senyvas vyriškis. Nejaugi net vaikystėje niekas nebandė tyčiotis, per dantį traukti? "Ne, tikrai ne. Nieko panašaus vaikystėje nebuvo, - tvirtina ponas Pimpis ir paaiškina: -Esu kilęs iš Širvintų rajono. Ten, kur gyveno mūsų šeima, buvo dešimt sodybų. Iš tų dešimties Sakaliūnų kaimo sodybų net aštuoniose gyveno šeimos, turinčios Pimpių pavardę, o likę buvo Mažeikos ir Miliukai. Tie Pimpiai, žinoma, turėjo vaikų, su kuriais bendravau. Todėl mums visiems atrodė normali ta pavardė. Matyt jau tuomet pripratau prie jos ir niekuomet galvos neskaudėjo..."
Paskui ponas Alfonsas išėjo tarnauti į kariuomenę. Anto jo, ir ten nieko smerktina ir pašaipaus dėl savo pavardės nėra patyręs. Tik iš jos grįžęs bei bandydamas įsidarbinti Kauno hidroelektrinėje sulaukė pirmojo ir, pasak jo, vienintelio kuriozo.
"Bandant įsidarbinti hidroelektrinėje tokia mergiščia iš administracijos paklausė mano pavardės. Aplink stovi žmonės. Aš jai pakuždomis ir sakau: "Pimpis". Ji išpūčia akis. Nurausta. Apsidairo. Atsilošia. "Aš klausiu rimtai!" - mesteli. Supratęs, ką ji pamanė, imu raportuoti: "Pimpis gi esu. Alfonsas. Pimpis Alfonsas". Ji manim nepatikėjo. Pareikalavo dokumentų..." - kikena seniokas.
Ponas Alfonsas tada ir pasidomėjo savo pavardės šaknimis. Tačiau lietuviškame žodyne jokių pikantiškų užuominų nerado. "Tiesa, sužinojau, kad latviškai "pipis" - tai... organas, - tyliai paaiškina jis bei priduria: - "Bet mano pavardėje yra raidė "m" ir tai jau kas kita".
Vėliau Pimpiui yra tekę net 28 metus dirbti sukirpėju "Madoje". "Ir kad kas būtų nors kartą pasijuokęs. Nieko!" - tvirtina jis.
Paklaustas, kaip būsimoji žmona reagavo į tokią vyro pavardę, vyriškis dar labiau nustemba. "Nieko... Net jokių kalbų dėl to nebuvo. Ji pasirinko mano pavardę ir tapo Pimpiene, - paaiškina ponas Alfonsas ir priduria: - Susilaukėme dukters. Gal jai ir nelabai smagu būti Pimpyte, bet problemos išnyko, nes ji ištekėjo ir pakeitė pavardę".
Pats ponas Pimpis sako, kad jam niekada į galvą nešovė mintis keisti pavardę. "O jei kam ji ir skamba keistai, tai kodėl turėčiau dėl to jaudintis, imti į galvą?" - gūžteli pečiais vyriškis ir pažvelgia į žmoną, laikančią rankoje telefonų knygą. "Štai, pasižiūrėkit, nesam tokie vieninteliai - čia yra dar du Pimpiai, o mums - ne giminės!"- pažymi ponia Pimpienė.

Pamaskvėje - Vagincų kaimas

Vartome telefonų knygą toliau. Ponia Bibelienė - tokia vienintelė. Skambiname. "Babelienė!", - pataiso griežtokas moters balsas kitame laido gale. Regis, yra du variantai - moteris gėdijasi savo pavardės ir prisistato kita, šiek tiek pakoreguota, arba kažkas, rinkęs telefonų knygos duomenis, turėjo juodoką humoro jausmą... Ieškome toliau. Paršeliai, Kiaušiai, Kugeliai... Visai netikėtai aptinkame: "V. Vagina". Tokia pavardė irgi vienintelė. Suabejojome dėl lyties, tačiau surinkus telefono numerį pasigirsta moteriškas balsas.
"Taip, tai aš", - drąsiai taria kaunietė, o sužinojusi, kodėl skambiname, garsiai nusikvatoja. "Ai, dėl tos pavardės man tai nepasisekė - ištekėjau, ją gavau ir nė nenutuokiau, ką ji gali reikšti..." - telefonu atviravo ponia Vidmanta. O užsukę į moters namus išgirdome ir visą šios pavardės atsiradimo Lietuvoje istoriją.
"Tai rusiška pavardė. Mano vyras buvo Vagin. Kaip vėliau man papasakojo anyta, jų giminės šaknys - už Maskvos. Ten buvo kaimas, kuriame daugybė šeimų tokiomis pavardėmis gyveno. Net tas kaimas vadinosi Vagincais!" - pasakojo ponia Vidmanta. Ponia Vagina neabejoja, kad ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje ji tokia - vienintelė. Tačiau ponia Vidmanta klysta.
Moteris prisipažįsta, jog sutikusi savo išrinktąjį net nepagalvojusi, kad šis žodis lietuvių kalboje apskritai gali ką nors reikšti. "Jei būčiau žinojusi, tikrai būčiau bent sulietuvinusi į Vaginienę, vis geriau skambėtų!" - svarsto ji papasakodama, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą sužinojo fiziologinę pavardės reikšmę.

Šikaitė

Maloniai besišypsanti moteris, paklausta apie mergautinę pavardę Šikaitė, tik nusijuokia: "Labai ja didžiuojuosi, kaip ir mano tėvas. Iš pradžių lenkiškai skambėjusi jo pavardė Šyk išvertus reiškia "prabanga". Tik sovietiniais metais ji buvo sulietuvinta - Šikas".
Genė Juodišienė mergautinę pavardę į vyro pakeitė prieš 33 metus. Tačiau iš telefonų knygos, kurioje užregistruota kaip Šikaitė, jos neišbraukė: "Šiai pavardei jaučiu didžiulę nostalgiją".
Ponia Genė prisimena, kad vyrui buvo juokinga, kai išgirdo būsimos nuotakos pavardę. Greitai apie Šikaitę motinai pranešė ir būsimo vyro brolis - žinok, ką į marčias gausi. Žinoma, be juokų ir ji neapsiėjo, tik marčiai apie tai papasakojo po kelerių metų.
Kliukų kaime (Molėtų rajone), iš kurio kilusi ponia Genė, gyvena labai daug Šikų. Senais laikais į kaimą užsukantiems felčeriams buvo gana sudėtinga tarp jų visų orientuotis.
Ponios Genės tėvo Edmundo Šiko dokumentuose iš pradžių buvo lenkiška pavardė ir nurodyta lenkiška tautybė. Jis net mėgdavo pasigirti prabangia pavarde. Žinoma, nieko nenutuokdamas, kad kada nors sulietuvinta ji skambės toli gražu neprabangiai.
Kažkada penkeriais metais jaunesnės Genės sesers, taip pat Šikaitės, klasėje mokėsi dar ir Šikas. Tačiau jis mokydamasis mokykloje pavardę pasikeitė. "Galvoju, kaip jaučiasi tėvai, kai sūnus keičia pavardę? Juk visa dinastija ją turėjo, - stebisi buvusi Šikaitė. Ypač apie tai pradedi galvoti gyvenimui einant vakarop - norisi po savęs kažką palikti".
Jai pačiai irgi žmonės sakydavo, kad galėtų pavardę keistis, tačiau ponia Genė jos laikėsi iki 25 metų, kol ištekėjo.
Ji prisimena, kaip vaikai iš jos juokdavosi. Mokykloje net pravardės neprilipdė - vadino pavarde. O iš jos mamos Šikienės šaipydamiesi iš pavardė vidurio išmesdavo raidę "e".
"Bet pavardė juk žmogaus nekeičia, - sako dėl patyčių niekada nepykusi ponia Genė. - Pastebėjau, kad kartais labai savotiškas vardas taip prilimpa prie žmogaus, jog atrodo kaip čia buvęs, paardė - irgi taip pat".
Jai juokinga klausytis ir anūkės, pavarde Granataitė, skundų, esą vaikai mokykloje ją ir granata, ir bomba pavadina. "Iš visko juokiuosi - prisipažįsta ponia Genė. - Man ir kiti sako, kad taip senatvę tolinu".

Įstatymas - už negražių pavardžių keitimą

"Aš asmeniškai tokias pavardes keisčiau šimtu procentų! Juk įstatymas tai leidžia ir net skatina daryti", - teigė Kauno civilinės metrikacijos biuro vedėjo pavaduotojas Gediminas Lukoševičius. Atsivertęs praeitais metais Teisingumo ministerijos patvirtintas pavardžių ir vardų keitimo taisykles, jis rodo, kad vienas pirmųjų punktų ir kalba apie tai, jog kitą vardą ir pavardę galima keisti, kai ji negražiai skamba, sukelia tam tikrų asociacijų ir neigiamų emocijų. "Tačiau dėl pastarosios priežasties į mūsų įstaigą kreipiasi tik viena dešimtoji klientų dalis", - teigia Lukoševičius.
Pareigūnas paima pastarųjų metų pavardžių keitimo bylų registracijos knygas ir, versdamas puslapį po puslapio, pažymi, kad per tą laiką savo pavardžių atsikratė Gaidys, Grafkė, Žydelis, Lopeta. Pastarasis, pasak Lukoševičiaus, labiausiai jaudinosi, kad jo trys vaikai mokykloje nebūtų pravardžiuojami "šiūpeliais". "Na, mano manymu, pati negražiausia tarp visų pakeistų negražių pavardžių - Mėšlydis!" - aptinka Lukoševičius.
Anot jo, negražiai skambančios pavardės savininkas turi galimybę rinktis tik senelio pavardę, t. y. mamos mergautinę. Norint atlikti šią procedūrą, reikia ateiti į vietos Civilinės metrikacijos biuro skyriaus pavardžių keitimo padalinį ir užpildyti tam tikros formos prašymą, nurodant pavardės keitimo priežastį ir savo anketinius duomenis. Vardo, pavardės ir net tautybės pakeitimo standartinis mokestis vienam žmogui yra 36 litai. Norint šią procedūrą pradėti, reikia į biurą atnešti vieną fotografiją, paso kopiją, metrikus. Jei esi nevedęs - tik gimimo liudijimą, jei vedęs - gimimo ir santuokos liudijimą, jei išsiskyręs - gimimo, santuokos ir ištuokos liudijimus. O jei turite vaikų, tai jų gimimo liudijimus. Porai keičiant savo pavardes automatiškai keičiasi ir jų vaikų pavardės. Jei vienas sutuoktinių nori keisti pavardę, tai vaikų pavardės keičiamos abipusiu tėvų susitarimu.
Lukoševičius pastebi ateinančią naują madą ir dėl to kone dvigubai padidėjusį savo klientų skaičių. "Bemaž keturi penktadaliai klientų - dažnai tai būna jauni nevedę vyrai - ateina pageidaudami savo pavardę, nors ji ir normaliai skamba, pakeisti į mamos mergautinę. Įstatymas tai leidžia daryti ir priežastis formuluojama taip: "Pavardė keičiama, siekiant išsaugoti senolių pavardę ir atminimą", - pažymi Lukoševičius.