Paskui poetą Justiną Marcinkevičių į Anapus išėjo ir jo žmona Genutė

Vakar užkalbintas artimas Justino Marcinkevičiaus bičiulis poetas Algimantas Baltakis sakė, kad Genutės ir Justino pora - viena darniausių porų, matytų jo gyvenime. „Juk visi galėjome įsitikinti - poeto žmonos vaidmenį pagarbiai ir sąžiningai ji atliko iki galo - net ir po Justino mirties, - jautriai kalbėjo jis. - Argi ne ji sutvarkė visus Justino žemiškuosius reikalus (turiu omeny - pasirūpino ir laidotuvėmis, ir jo atminimo įamžinimu), ar gi ne jos rūpesčiu buvo kruopščiai peržiūrėta, sukataloginta ir Justino gimtinei padovanota jo asmeninė biblioteka, argi ne jos dėka sulaukėme net kelių jau po Justino mirties išėjusių jo knygų?.. Ji viskuo spėjo pasirūpinti, niekam nesiskųsdama savo sveikata. Nors ir žinojau, kad ji serga - paklausta apie sveikatą, visada atsakydavo vienu žodžiu: „Gerai“.

Keturių vaikų šeimoje užaugusi G.Marcinkevičienė (mergautine pavarde Kalvaitytė) yra kilusi iš Kėdainių (gim. 1934). Su būsimu vyru, jau gana žinomu poetu, susipažino atvažiavusi į sostinę - kadaise visai atsitiktinai pasirinko gamtos mokslus. Keleriais metais vyresnis poetas pirmas atkreipė dėmesį į užburiančių akių studentę.

„Mano abu geriausi draugai - ir Justinas, ir Alfa (Alfonsas Maldonis) žmonas išsirinko iš VU Gamtos fakulteto studenčių, - prašomas prisiminimais dalijosi A.Baltakis. - Beje, abu mėgdavo apie tai juokauti: „Mes nelaukiame iš gamtos dovanų - mes jas pasiimame patys“... Genutė Justinui išties buvo tikra dovana - subtili, išmintinga... Taip ir ėjo jiedu visą gyvenimą petys į petį - visada vienas kitą stengdamiesi suprasti, palaikyti... Genutė labai gerai suprato, kokio kalibro poeto ir asmenybės antrąja puse jai skirta būti, ir galiu patvirtinti, kad Genutė jam buvo pats svarbiausias ramstis ir džiaugsme, ir varge. Nežinau, ar Justinas skaitydavo jai savuosius eilėraščius, ar klausdavo nuomonės, tačiau galima buvo justi, kad visais kitais svarbiais gyvenimo klausimais Justinui Genutės nuomonė buvo labai svarbi“.

Šią porą artimiau pažinoję žmonės juokaudavo, kad jiems būdingas „dvynių sindromas“ - ilgesnį laiką praleidę skyrium jie pastebimai apsiniaukdavo ir pasiduodavo liūdesiui.

„Artimo žmogaus netektis sustabdo gyvenimą“, - sakė G.Marcinkevičienė „Respublikai“ po vyro mirties, vis žlugdydama žurnalistų planus susitikti, pasikalbėti apie Poeto žmonai kliuvusią dalią. Kukli natūra trukdė kalbėti apie save, nors padėkoti, sakė, turėtų kam - „Dievui, likimui, gyvenimui, dukroms. Justinui...“ Gynėsi, kad skaudu leistis į prisiminimus, kad jai svarbiausias dalykas pasirūpinti vyro palikimu. „Mano pareiga gerų žmonių dėka ir pastangomis sutvarkyti ir išsaugoti rankraštyną, daugybę nuotraukų, laiškų ir kt.“, - nedvejojo poeto našlė, įsileidusi žurnalistus praėjusį sausį. „Labai tuščia namie“, - guodėsi.

G.Marcinkevičienei skambinome ir šiemet, pirmosiomis sausio dienomis, ką tik praūžus naujametiniui šurmuliui (jau kuris laikas planuota drauge aplankyti Justino kapą, daugiau pasakyti apie jųdviejų bendrą gyvenimą). Moters balsas pasirodė sunkus, prislopęs, bet ji išsigynė neserganti, tik dar nespėjusi „išmiklinti kalbos aparato“.

Toliau jau tęsė su juntama džiaugsmo gaidele: „Pagaliau surūšiavau Justino kabinete rastus „popierius“, sudatavau nuotraukas - jų čia pluoštas ir beveik visos be datų; teko kaip reikiant pasukti galvą. Nors darbo buvo labai daug, bet džiaugiuosi, kad tuoj tuoj galėsime susitikti, pasikalbėti...“

Šiam susitikimui, deja, nebuvo lemta išsipildyti. Marcinkevičių bute Vilniuje, Antakalnio gatvėje, tapo dar tuščiau. Nuoširdžiai užjaučiame Genutės ir Justino Marcinkevičių dukras Ramunę ir Jurgą, artimuosius ir draugus.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“