Parduotos moterys teisėtvarkai nesiskundžia

Teisėtvarkos pareigūnai teigia, kad dauguma atvejų į užsienį teikti seksualinių paslaugų merginos nesikreipia į teisėsaugą, nes ne visada jos jaučiasi nukentėjusios.

"Anksčiau pasitaikydavo, kad gabenimas į užsienį dirbti prostitutėmis buvo labiau prievartinis, bet tai jau seni laikai, - sakė Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. - Dabar tokių dalykų praktiškai nebėra, o yra naudojamasi sunkia ekonomine padėtimi, merginoms žadami dideli pinigai, įkalbinėjama."

Anot jo, atsirado tendencija ieškoti merginų su lengvais protiniais sutrikimais, priklausomo tipo asmenybės sutrikimu, o psichikos problemos tik palengvina jas įtikinti.

"Nepasakyčiau, kad prekeivių tinklas yra labai platus. Tai anksčiau važinėdavo po kaimus ir ieškodavo patiklių, siūlė vos ne kiekvienai. Jie išgirsta vienas iš kito, kad mergaitė ieško darbo, neturi pinigų, ir pasiūlo. Yra ir interneto svetainės, - prokuroras sakė pastaraisiais metais negirdėjęs apie prievartinį išvežimą prekiauti kūnu. - Pasiūla gal ir ne per didelė, bet kam vežti prievarta, jeigu pačios sutinka?"

Be to, pasak R. Ušinsko, dingimas dingimui nelygu.

"Viena nepilnametė iš vaikų namų su tam tikrais vystymosi sutrikimais buvo išnaudojama prostitucijai. Globėjai kreipėsi kaip dėl dingusios be žinios. Prasidėjo paieška, nustatėme, kad ji seksualines paslaugas teikia Kauno stotyje. Sakė, kad tai daro savo noru, jai patinka. Parsivežė - ji vėl pabėgo. Negalima teigti, kad dingęs asmuo būtinai yra nusikaltimo auka", - tikina pareigūnas.

"Kita vertus, esu girdėjęs, kad ypač rajonuose yra populiaru nepradėti teisminio tyrimo dėl merginų gabenimo į užsienį. Vyrauja nuomonė, kad pačios žino, ko važiuoja - tai jų ir problemos", - sako prokuroras.

Bausmės per menkos

R. Ušinskas pripažįsta, kad dauguma merginų kur kas dažniau kreipiasi į moterų krizių centrą, į socialinius darbuotojus ar psichologus, o ne į teisėtvarkininkus.

"Jeigu joms užtenka tokios pagalbos, į teisėsaugą kreiptis jų nepriversi. Šiek tiek skiriasi, kaip tą dalyką supranta teisininkai, ir kaip supranta socialiniai darbuotojai bei visuomeninės organizacijos. Be to, jeigu jos pačios norės verstis tuo amatu, ir nebus prievartinės aukos, mes tų merginų nepaveiksime", - sako prokuroras.

Jis teigia, kad bausmės pas mus, palyginti su užsieniu, kardinaliai skiriasi, ten paprasčiau žiūrima į įrodymų rinkimą, netgi sąvadavimo bylose merginos gali duoti įslaptintus parodymus. Kitas svarbus dalykas - išvežimas į prievartinį darbą pas mus nelaikomas prekyba žmonėmis.

Taip pat, pasak R. Ušinsko, didelė problema yra Šengeno sutartis, nes dabar žmonės keliauja nestabdomi.

"Jų judėjimą galima kontroliuoti tik oro uostuose arba plaukiant keltais - neturime galimybių patikrinti visų automobilių", - teigia jis.

Ištakos - šeimoje

Vis dėlto visuomenininkai mano, kad pareigūnai šioje srityje galėtų nuveikti ir daugiau, ypač jei kalbama apie išvežamus verstis nelegalia veikla nepilnamečius.

Mes stengiamės, kad Vakarų Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos, globos namų darbuotojai siųstų pasieniečiams galimai išvežtų į užsienį vaikų nuotraukas, pavardes. Nors visų mašinų nestabdo, jie gali atpažinti matytą veidą, ir užkirsti kelią nusikaltimui, - sakė Lietuvos "Carito" Klaipėdos skyriaus socialinė darbuotoja Renata Karaliūnaitė.

"Jeigu tarpžinybinė veikla būtų aktyvesnė, būtų keičiamasi bent jau pradine informacija, prevencija būtų efektyvesnė", - pripažįsta ir R. Ušinskas.

R. Karaliūnaitės teigimu, reikia bendradarbiauti ne tada, kai yra krizinė situacija, bet pradėti prieš galimą įtraukimą. Pavyzdžiui, informuoti apie šeimą, kurioje mergaitė gali būti verbuojama, nes būtent nuo šeimos priklauso labai daug.

"Pasinaudojama nepilnamečių pažeidžiamumu, tuo, kad tėvai jų neprižiūri. Koks 90 procentų merginų, patekusių į mūsų projektą, vykdomą nuo 2004 metų, vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje yra patyrusios seksualinę prievartą, turi psichikos bei raidos sutrikimų. Kai analizuoji visas įsitraukimo į prostituciją priežastis, matai, kad prie tokio pasirinkimo pamažu privedė visos susiklosčiusios aplinkybės, meilės nebuvimas šeimoje", - teigia R. Karaliūnaitė, prisimenanti atvejus, kai dukrą už butelį pardavė mama ar patėvis - savo draugams.

Ištrūkti nelengva

Pokalbininkė sakė, kad išėjimas iš prostitucijos nėra lengvas, nes tai jau yra savotiška priklausomybė: "Kartais aukos net jaučiasi dėkingos suteneriams už globą, už dėmesį, už tai, kad nesumušė ar išvis paliko gyvas, už maisto kąsnį. Be to, merginoms sunku prisipažinti, kaip jos gyvena, nes visuomenė "stigmatizuoja", laiko žemiausio sluoksnio žmonėmis."

Susitikome su Angele, prieš penketą metų patyrusia smurtą ir prievartą. 33 metų moteris turėjo pažįstamų taksistų, ir jie sugundė dirbti konsumatore. Pasirodo, kad palydovė, su kuria neva galima linksmai praleisti laiką šnekučiuojantis ir flirtuojant - tik gražus mitas. Jeigu klientas pageidauja intymių santykių, nevalia atsisakyti. Angelė dirbo uostamiesčio baruose. Atlygis už paslaugą - 200 litų, tad jei būdavo penki klientai per parą, uždirbdavo neblogai. Ir tai tęsėsi dvejus metus.

"Stengiausi prisiplakti prie pagyvenusių vyrų, nes jauni - ciniški ir šiurkštūs, nesivaržantys, o kartais - be jausmų ir smegenų, - sakė Angelė. - Man dažniausiai paskambindavo ir iškviesdavo. Jaučiausi taip blogai, kad pradėjau svaigintis narkotikais. Kai norėjau pasitraukti, suteneris man grasino ir žiauriai mušė, net sulaužė kaulus. Jis taip sužvėrėdavo, kad neabejojau, jog turi psichikos problemų - įlipdavo per balkoną, įeidavo su visais langais. Baruose mane laikė tik baimė.

Angelė jau pusantro mėnesio yra prisiglaudusi socialinės ir psichologinės pagalbos centre, jos suteneris pakliuvo į kalėjimą - už narkotikų laikymą.

"Sau pavaldžių merginų jis turėjo ir daugiau, kurios beveik viską, ką uždirbdavo, atiduodavo jam. Kitoms reikėjo kvaišalų, kurių viena dozė - 300 litų. O dozės kai kurioms per dieną reikia ne vienos. Buvo ir taip, jog merginos buvo prisiviliojamos, uždaromos bute, palaužiama jų valia, ir buvo priverčiamos "dirbti". Iš mano bendražygių trijų nebėra gyvų", - kalbėjo Angelė, kurios sūnus šiuo metu gyvena vaikų globos namuose.

"Iš tikrųjų tokie dalykai tebevyksta, užfiksuojama tik ledkalnio viršūnė, niekas neįsivaizduoja, kiek merginų laikomos kaip gyvuliai aptvare, jos šantažuojamos. Tos merginos labai dažnai nenori kreiptis į teisėsaugą - dėl to, kad bijo. Pripratusios prie narkotikų, netekusios namų, nebeturi kur eiti", - konstatavo Lina Krasauskienė, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro darbuotoja.