Parama verslui iššvaistyta, o darbo nėra

Europos Sąjungos institucijos rimtai susirūpinusios darbo vietų kūrimu Bendrijoje. Vien jaunimo užimtumo problemoms spręsti 2014-2020 m. laikotarpiu turėtų atsirasti apie milijardą eurų. Tokių žinių iš Briuselyje vykusios konferencijos „Darbas Europai“ parvežė Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas SYSAS.

Interviu „Respublikai“ jis teigė, kad Lietuva iki šiol valstybės paramą verslui skirstė negalvodama, kaip išsaugoti ir sukurti kuo daugiau darbo vietų, todėl dabar nedarbas didžiulis, o kvalifikuotų darbuotojų trūksta.

- Lietuviai nuo nedarbo gimtinėje bėga į ES, bet ir ten, atrodo, ši problema vis opėja?

- Apie jos svarbą galima spręsti jau iš to, kad konferencijoje dalyvavo visų svarbiausių ES institucijų vadovai - ir Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy), ir Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso), ir Martinas Šulcas (Martin Schulz). Visi ypač akcentavo jaunimo nedarbą.

Šiandien jaunimas, turintis po du ar net po tris diplomus, laukia sprendimų ir svarsto: bankams gelbėti Europa rado 500 mln. eurų, o kiek jų suras gelbėti žmones, kurie šiandien be darbo? H.van Rompėjus informavo, kad rudenį turi atsirasti milijardas eurų 2014-2020 m. finansiniam periodui specialiai jaunimo užimtumui didinti.

Apie tai kalbėta gana aptakiai, bet visiems aišku, kad kelias tik vienas - pinigų perskirstymas. Daugelis kalbėtojų akcentavo, kad krizės metu laimėjo turtingieji, nes jie tapo dar turtingesni. Tačiau tiesiai pasakyti apie perskirstymą neišdrįso niekas.

- Lietuvoje verslui skatinti skirti šimtai milijonų litų, taip pat ir iš ES paramos, bet nedarbo tai nesumažino. Kodėl?

- Europa skatino tik tą verslą, kuris išsaugojo darbo vietas arba kūrė naujas. O pas mus pinigai buvo švaistomi į kairę ir į dešinę. Ypač per patį krizės įkarštį milijonai buvo skiriami modernizuoti įmonėms, kurios ne tik nesukūrė naujų darbo vietų, o po modernizavimo atsisakė dalies darbuotojų. Šito šalis sau neturi leisti krizės laikotarpiu.

- O ką reikia daryti?

- Krizės metu reikia išnaudoti pigesnę darbo jėgą tuose projektuose, kur jos reikia daug. Konservatorių taip ir nepradėtas daugiabučių renovavimas, specialistų skaičiavimais, būtų davęs darbo vietas 100 tūkst. žmonių. Manau, buvo padaryta esminė klaida pakeičiant įstatymą, kai žmonėms padidino įnašą dalyvauti projekte ir kartu sumažino pensijas, išmokas ir atlyginimus.

Antra klaida - biokuro nenaudojimas. Tiek miškų, laukai nešienauti, pilna krūmų - tai žaliava biokuro masei, kurios ruošimas sukurtų tūkstančius darbo vietų. Vietoj to sugalvota pinigus skirti atominei elektrinei, kuri neaišku kada bus.

Dar viena neišnaudota sritis darbo vietoms kurti yra struktūriniai projektai - kelių priežiūra, remontas. Šiais metais Lietuvoje beveik nevyksta kelio darbai. O teko pervažiuoti Europą, ten visur remontuojama, Lenkijoje nauji keliai tiesiami. Vėl šimtai darbo vietų.

- Bet verslas tvirtina, kad nėra taip lengva darbo vietas kurti, tiesiog nėra už ką, o bankai vangiai skolina.

- Reikia realų verslą kurti, tiksliau, grįžti prie gamybos. Vien su paslaugų sektoriumi neišsiversime, nes paslaugų ne tiek daug tereikia, ypač komunikacijos amžiuje. O gamyba yra tai, kas sukurs pridėtinę vertę ir realias darbo vietas.

- Ką čia galėtume gaminti - savų žaliavų neką teturime?

- Teko būti Ukmergėje, ten norvegai nusipirkę pramoninį parką. Penkios fantastiškos įmonės, dirba 400 žmonių, stovi didžiausias Šiaurės Europoje presas ir štampuoja detales automobiliams, įvairių markių, dar gamina mechanines dalis elektroninėms spintoms - presuoja, dažo, lanksto.

- Norvegai investicijoms pinigų turi, o mūsų verslininkai?

- Jeigu valstybė remtų mūsų verslininkus, kurie atgaivintų gamybą, atsirastų ir lietuvių. Valstybės paramą reikia nukreipti ten, kur realiai kuriamos darbo vietos, tada nereikės sudarinėti fiktyvių sutarčių: „Aš tave įdarbinsiu, 3 metus palaikysiu, o paskui dėl bankroto užsidarysiu“.

Galime gaminti, ir yra ką.

Mokame gaminti ir elektroniką, metalą perdirbinėti, turėjome lengvosios pramonės įmones. Tiesa, yra koks trejetas stiprių įmonių ir dabar, ir užsakymų pakankamai daug, bet „Hugo Boss“ už kostiumą lietuviams sumoka 17 eurų, o aš, pirkdamas kostiumą, turiu sumokėti 2 tūkst. litų. Ar ne per didelė pridėtinė vertė vien tik už vardą?