Pabėgėliai atskuba, ar kas jų laukia?

Viduržemio jūros kronika labai monotoniška: šiandien atplaukė 3000 pabėgėlių, vakar atplaukė 2000 nelegalių migrantų, užvakar išgelbėta ir į Europos žemyną atplukdyta 4000 nelegalų. Niekas nežino rytdienos kronikos skaičiaus, bet, tikėtina, jis bus panašus. Kiek pabėgėlių bus Europoje sausio 1-ąją? Praėjusio mėnesio skaičiavimais, kai šiųmečių migrantų buvo susikaupę ketvirtis milijono, Lietuvai teko kvota priimti 325 naujuosius europiečius. Ar nepasikeis kvotos? Ir apskritai, kas laukia mūsų, Europos?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo europarlamentaras Valentinas MAZURONIS, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas BUDNIKAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Mečys LAURINKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Europos šalims skiriamos kvotos, kiek iš Graikijos, Italijos reikia priimti pabėgėlių. Latvijoje net tarybiniais laikais, palyginti su mumis, etninių gyventojų buvo nedaug. Kai dabar latviams paskyrė kvotą, žmonės išėjo į gatves. Latvijos prezidentas iš karto pareiškė, kad jie atsirinks pabėgėlius, tikrins. Lietuvoje mes taip nereaguojame? Mums viskas bus gerai?

M.LAURINKUS: Nežinau, kodėl nereaguojame. Vyriausybė priima sprendimus. A.Butkevičius aiškiai pasakė savo poziciją. Tai, ko gero, yra ir koalicijos pozicija, nors dar neaišku. Mane, kaip apžvalgininką, domina opozicija, kaip ji reaguoja.

Kol kas opozicija, atrodo, pritaria Vyriausybei. Tiek konservatoriai, tiek liberalai. O liberalai netgi daugiau. Taigi iš esmės nėra nuomonių skirtumo.

Pačioje koalicijoje, ko gero, vienintelis V.Mazuronis turi savo poziciją. Nežinau, ar tai yra jo, ar partijos pozicija.

Į istoriją, ko gero, neverta gilintis. Bet, vertinant platesniu mastu, per 500 metų, nėra didesnių ekspansionistų pasaulyje, kaip europiečiai. Bet čia atskira tema.

Europiečiai reikalauja savo teisių, bažnyčių, tikėjimo, kad juos gerbtų ir pan. Anksčiau to reikalavimo formos buvo aštrios, kitaip sakant, „su peiliu prie gerklės“. Dabar tos formos yra švelnios, demokratinės, bet jie vis tiek reikalauja.

Europiečiai labai nedaug kur integruojasi. Indonezijoje ar kur nors. Ir kolonijos, ir mokyklos, ir šventyklos, ir kas tik nori.

Mačiau, kas vyksta Ispanijoje, Fuerteventūroje, kur yra vienas iš pačių aštriausių migracijos punktų. Pats ten buvau. Vyksta anaiptol ne tai, ką perskaitai laikraščiuose, susidarydamas teorinį vaizdą. Praktika labai žiauri. Santykiai labai įtempti. Niekas nenori nieko pagelbėti, niekas nenori nieko daryti. Iš esmės vieni kitiems numeta.

Aišku, kad tai didelė Pietų valstybių problema. Bet Ispanija įvairiems imigracijos klausimams turi atskirą ministeriją. Ji tai bando spręsti kompleksiškai, nes kaip Europos Sąjungos valstybė ji negali nespręsti.

Ispanai nuolat dirba šiuo klausimu. Jie turi gerų specialistų, renka informaciją, turi socialinę politiką, įvairias psichologines programas. Jiems tai neišvengiama, nes šalia yra Marokas ir kitos šalys.

Vyks mainai. Tiktai klausimas, kaip valstybės tam bus pasiruošusios. Kito klausimo nėra. Niekada nebus taip, kad procesas sustotų, kad kas nors jį sustabdytų.

Reikia žiūrėti praktiškai, kad pas mus nepatektų pabėgėlių iš teroristinių grupuočių - tiek iš „Al Qaedos“, tiek iš dabar kuriamos „Islamo valstybės“, kurios pasaulėžiūra yra apokaliptinė ir kuri nieko bendro su musulmonais neturi.

Lietuva negalėjo priimti kitokio sprendimo, kokį priėmė dabar. Ji derasi dėl mažesnės kvotos, tai čia diplomatijos darbas. Proceso ji nesustabdys. Ir niekada nepavyks pasiekti tokio sprendimo, kad nieko nevyktų. Tai tik pasiruošimo klausimas.

G.JAKAVONIS: O kaip dėl kultūrinių skirtumų? Turime čigonų taborą, su vienu nesusitvarkome Vilniuje. Tokį patį turėsime sau ant galvos.

V.BUDNIKAS: Ar kas nors nori tai stabdyti? Vienareikšmiškai galima atsakyti, kad niekas to stabdyti ir nenori. Atvirkščiai, jūs paskaitykite Europos Komisijos dokumentus. Ten sakoma, kad imigracija yra teigiamas dalykas.

Jeigu sustabdytume šitą imigraciją į Europos Sąjungą, tai ji netektų apie 33 mln. darbingo amžiaus piliečių. O senų ir jaunų žmonių santykis pasikeistų nuo 28 iki 44 proc. Jaunos darbo jėgos sumažėtų 25 proc.

Kiti sako, kad atvykėlių į Europą skaičiaus nepakanka. Nes ne visi ten yra darbingi, yra moterų, vaikų ir t.t. Vadinasi, reikia ne 33 mln., o net 100 mln. žmonių, kad būtų kompensuotos proporcijos.

Moterys vidutiniškai gimdo pusantro vaiko. Europoje yra didžiulė depopuliacija. Ir visi tai supranta. Darbo jėgos mažėja. Iš kur ją papildyti?

Europos Komisijos dokumentuose vienareikšmiškai sakoma, kad būtų blogai, jeigu nebūtų imigracijos.

Panašu būtų, jei koks verslininkas dejuotų, kad jis turi pelno. Taigi jis to ir siekia, jis to nori.

Norima, kad imigracija būtų kaip nors kontroliuojama, kad čia nepatektų teroristų, nusikaltėlių. Žinoma, tai šventas noras. Bet jeigu jau priimi patį procesą, tai priimi jį su visomis pasekmėmis. Nelegaliai pateks ir visokių kitokių asmenų.

Mes esame sudėtinė viso šio proceso dalis. Atsisakyti mums būtų lyg ir nelogiška. Turbūt neįmanoma ir net nereikia kelti tokių reikalavimų.

Niekas nesiruošia šito proceso stabdyti. Bus tik daroma atranka, kad imigrantai nepatektų be kontrolės. Turėsime prie to prisitaikyti.

Matau tik vieną išeitį. Visuomenė turi suteikti valdžiai didesnes galias, kad ji darytų spaudimą. Diplomatinėmis priemonėmis turi būti išsiderėtos kuo palankesnės sąlygos.

G.JAKAVONIS: Mes niekuo neprisidėjome prie Libijos sunaikinimo, ten lindo didieji - britai, prancūzai. Libija Afrikoje atliko lyg ir stabilizatorės vaidmenį. O dabar turime prisiimti dalį atsakomybės už visus tuos procesus.

V.MAZURONIS: Galime ar negalime mes ką nors pakeisti Europos Komisijoje? Galime, jeigu norime. Šventajame Rašte parašyta, kad pirma buvo žodis, o paskui veiksmas. Jeigu mes, nepradėję daryti, jau sakome, kad nieko negalime, kaip tiktai plaukti, tai jau bloga pozicija. Arba man atrodo nepriimtina.

Dėl imigracijos. Visiškai sutinku su Vokietijos kanclerės nuomone, kad per daugelį metų tai yra pats didžiausias iššūkis Europoje. Ji palygino, kad Graikijos krizė yra mažesnis iššūkis nei imigrantai.

Jeigu mes esame Europos Sąjungoje, tai visi kartu turime spręsti šį klausimą. Bet manau, kad, eidama šiuo keliu, Europos Komisija daro didžiulę klaidą. Pirmiausia todėl, kad taip problema yra nesprendžiama. Priešingai, ji yra didinama.

Pažiūrėkite, kas dabar pradėjo darytis su imigrantais. Jie pajuto, kad jeigu kaip nors pasieks Europos Sąjungos sienas, jais bus pasirūpinta, jie bus išskirstyti, gaus maisto ir viso kito, ko siekia. Tokia priėmimo ir skirstymo politika problemą tiktai didina. Manau, kad tokia imigracija mums nereikalinga.

Pažiūrėkite, kas darosi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, kai tūkstančiai šturmuoja tunelį. Pažiūrėkite, kas darosi kitose valstybėse.

Mūsų valstybė turi išsakyti savo nuomonę, kad tai yra klaida. Beje, yra valstybių, kurios atsisakė priimti pabėgėlių. Tai Didžioji Britanija, dar keletas. O kitos? Tai yra savo nuomonės neturėjimas. Ir giluminių bombų padėjimas po visomis valstybėmis. Po Lietuva taip pat.

Britai, prancūzai tai mato. Žinome, kaip jiems atsiliepė tokia imigracija. Tai yra atskiri rajonai, atskiros bendruomenės, nevaldomi procesai. Kodėl turėtume tai kartoti?

Atidarome Pandoros skrynią, ir skaičiai čia nesvarbu. Todėl, kad 350 pabėgėlių Lietuvoje yra tik pirmas žingsnis. Paskui bus kitas žingsnis. Jeigu mes manome, kad visą Afriką galime priimti Europoje, tai pirmyn. Bet manau, kad tai klaidinga.

Pasižiūrėkime, kaip tas problemas sprendžia Australija. Jie imigrantams paskyrė vieną salą ir juos visus ten apgyvendino. Australai duoda maisto, kad žmonės nemirtų iš bado, nuo ligų, visų kitų dalykų. Ir po truputį juos skirsto atgal grąžindami.

Padėkime tose valstybėse pakeisti situaciją, kad ten neprievartautų, nežudytų. Mūsų politikai bijo arba nenori pripažinti, kad tai yra klaida.

M.LAURINKUS: Kad ir kaip būtų, čia atvykstančiųjų skaičius niekada neviršys, kiek yra europiečių pačioje Afrikoje. Taigi šito proceso niekas niekada nepasvers. Procesas yra toks, koks jau pripažintas visame pasaulyje. Niekas to proceso ne tik nesustabdys, bet ir nenori stabdyti.

V.MAZURONIS: Bet mes patys jį inicijuojame ir patys jį didiname. Jau nekalbu apie tai, kad mes esame absoliučiai nepasiruošę. Neturime šiandien tiems žmonėms nė vertėjų. Dar nežinome, kokiomis kalbomis jie kalbės.

M.LAURINKUS: Visi angliškai.

V.MAZURONIS: Tada gerai.

G.JAKAVONIS: Dabar keliami reikalavimai. Bet ar tie žmonės čia integruosis, ar gyvens atskirai? Ar jie čia gyvens tiktai laikinai? Gal jie tiktai pabus Lietuvoje ir bėgs kur į Angliją?

M.LAURINKUS: Jie gyvens lygiai taip pat, kaip europiečiai gyvena visose šalyse - Indonezijoje ar kur kitur. Jie ten irgi atskirai gyvena. Niekur jie nesiintegravo. Juos atveš kaip besiintegruojančius europiečius. Toje pačioje Afrikoje jie gyvena grupėmis.

G.JAKAVONIS: Vis dėlto ar jie čia atsineš savo kultūrą, papročius ir bandys diktuoti? Ar čia mes žiūrime Lietuvos žmogaus teisių, ar tai, kas primesta Europos?

V.BUDNIKAS: Yra pasirašytas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas. Mes esame šitos teisinės sistemos dalis. Pagal ją kiekvienas pilietis, kiekvienas asmuo turi teisę į religiją, įsitikinimų laisvę. Su tam tikromis išlygomis - jeigu netrukdo kitiems visuomenės nariams. Tas pats surašyta mūsų Konstitucijos 26 straipsnyje.

Kaip pabėgėliai integruosis, ar nesiintegruos, sunku spėlioti. Turime taboro problemą. Bendruomenė gyvena uždarai ir sunku ją labai paveikti. Galbūt jie gyvens bendruomenėmis arba iš čia išvyks.

Pabėgėliai turės tam tikras teises ir religinius įsitikinimus, to iš jų neatimsime. Jeigu bendruomenių diasporos didės, didės ir jų reikalavimai mūsų visuomenei.

Mes kalbame apie pasekmes ir kaip jas spręsti. Bet niekas nenori paliesti priežasčių. O priežastys yra demografinės.

Europos Komisija, parengusi dokumentą, teigia taip skatinanti imigraciją, bet ji tikrai skatina ne tokiu būdu, kokiu derėtų. Mes nenorime, kad imigracija dingtų, nenorime, kad tas procesas sustotų. Mes tik norime, kad jis būtų kitoks.

Kaip spręsti pačią problemą? Reikėtų stiprinti šeimą, didinti gimstamumą. Kad mūsų europiečiai turėtų daugiau vaikų šeimose, ne tik atvykstančios Afrikos šeimos.

Turėtų būti bendra Europoje Sąjungos politika stiprinti ir keisti demografinę situaciją. Lietuvoje labai mažas gimstamumas. Ką jau kalbėti apie Vokietiją, Švediją, tai tragiška situacija. Pasirinkome patį lengviausią būdą. Tegu pas mus atvažiuoja pigi nekvalifikuota darbo jėga.

Mums stinga žmonių. Vienokiu ar kitokiu būdu susitvarkysime, gal atsirinksime. Bet patį procesą taip remia, netgi sveikina. Štai kur visa problema.

Tiesa yra tokia, kad mūsų mažėja ir mes turime kažką daryti, o mes nieko nedarome ir nenorime daryti.

Lietuvos politika yra tokia pati. Ar mes remiame šeimas? Tiktai deklaracijomis. Daugiavaikes šeimas skatiname irgi deklaracijomis, yra kažkokių mažyčių lengvatų. Valstybė turėtų sveikinti gausias šeimas, kad jų būtų kuo daugiau, kad kuo daugiau gimtų, kad čia norėtų gyventi, nepabėgtų ir neišvažiuotų. Mes to nedarome, o kovojame su imigracija. Tuščia vieta nebūna.

G.JAKAVONIS: Sakoma, grįžkite tie lietuviai, kurie iš čia emigravo. Bet jeigu dabar visi išvažiavę čia sugrįžtų, turbūt prasidėtų tvanas. Darbų nėra, gyventi kur nėra. Vis kalbame apie užsienio investicijas, apie aukštos kvalifikacijos darbo jėgą ir verslininkus. Niekas čia taip ypatingai pas mus nesiveržia. Bet tik Europoje pasakė, kad yra problemų su pabėgėliais, ir iškart pas save visus juos priimame. Iškyla problemų dėl kalbos, dėl religijos, jiems reikalingų lėšų, būsto.

V.MAZURONIS: Mes dabar lyg ir skaičiuojame, daug ar mažai bus pabėgėlių. Bet ne skaičiai esmė. Jeigu kas nors pasakytų, kad bus atvežti 325 pabėgėliai ir problema tuo baigsis, tai aš manau, kad nereikėtų čia diskutuoti.

Pažiūrėkime, kas šiandien vyksta Europos Sąjungos valstybėse. Visose pagrindinėse šalyse, pradedant Didžiąja Britanija (Nepriklausomybės partija), Prancūzija (Marin Le Pen Nacionalinis frontas), ateina radikalios jėgos. Tos jėgos ateina remiamos daugumos žmonių, kurie nepatenkinti tokios emigracijos rezultatais. Tas pats vyksta Italijoje (Penkių žvaigždučių judėjimas) ir kitose valstybėse.

Iškyla grėsmė Europai, Europos Sąjungai. Jau keliamos idėjos, kad pagrindiniai klausimai šiandien yra būtent šitie ir jie neišsprendžiami. Atvažiuoja žmonės, kurie neįsilieja į visuomenę.

Jūs klausiate, ar tie žmonės įsilieja. O kas susprogdino Londono metro? Antros kartos emigrantai, kurie čia gyveno, ir atrodė, kad jau viskas bus gerai. Netgi ateinančios kartos nelaiko šio krašto savo žeme, savo gimtine, savo gyvenamąja vieta.

Matydami visas tas problemas, kurios iškilusios kitose Europos valstybėse, mes sakome: Lietuvoje mes nieko negalime padaryti, tik ausis suglausti ir daryti tas klaidas, kurių vaisius jau šiandien akivaizdžiai matome.

M.LAURINKUS: O turtingi europiečių šeimų vaikai važiuoja į „Islamo valstybės“ kuriamas gretas ir absoliučiai neturi nieko bendro. Ko gero, jie net ne musulmonai, paprasčiausiai jie laikosi tokios pasaulėžiūros.

V.MAZURONIS: Dėl turtingų europiečių vaikų. Žinote, kaip skleidžiami tie dalykai. Yra atidaromos mečetės, prie mečečių atidaromos atitinkamos mokyklos. Jos ir „apdirba“ tų valstybių jaunus žmones, kuriems revoliucija ir visi tie dalykai atrodo patrauklūs. Tai po to tas pats bus ir Lietuvoje.

M.LAURINKUS: Lietuvoje šiandien aš išgirdau skaičių - yra 6 tūkst. musulmonų. Pagal surašymą tiksliai yra 3 tūkst., o pagal jų skaičiavimą yra 6 tūkst.

G.JAKAVONIS: O kur bėgs kariaujantys ukrainiečiai? Yra Lenkija, Lietuva, na, Rusija - jau kita pusė. Su ukrainiečiais turėjome vieną religiją, gyvenome vienoje valstybėje. Ir jiems ta politika labai palanki, kad jie čia atsirastų.

M.LAURINKUS: Lietuvos Vyriausybė kviečia ukrainiečius, o ne palanki politika.

G.JAKAVONIS: Kaip vertinate mūsų poziciją, kad, be musulmonų, turėsime dar ir ukrainiečių?

M.LAURINKUS: Ukrainoje vykstantis karas sukels milžiniškas socialines problemas. Po dvejų metų labai ryškiai bus matomos pasekmės. Kas patirs šitas pasekmes, aš nežinau. Ar Lenkija, ar Lietuva.

V.MAZURONIS: Pasižiūrėkime Lietuvos istoriją, tą patį sovietmetį ir kitus istorinius periodus. Lietuva išsilaikė, ir daugiausia ji buvo apgyvendinta lietuvių tautybės žmonių. Šiandien mes turime kur kas mažiau problemų negu Latvija, Estija, kur sovietmečiu iš Rusijos buvo vežami žmonės. Ką tai rodo?

Tai rodo, kad tautinės valstybės saugojimas arba stiprinimas yra naudingas Lietuvos valstybei.

V.BUDNIKAS: Dėl Ukrainos šis atvejis nelabai tinka. Pabėgėlio statusą apibrėžia Ženevos konvencija. Pagal ją pabėgėlis turi būti persekiojamas, bijoti grįžti į savo valstybę. Pietų Ukrainoje žmogus gali gyventi. Todėl negalime pritaikyti pabėgėlio statuso. Mes galime ukrainiečius priimti savo noru, bet jie negali būti pabėgėliai.

G.JAKAVONIS: Bet mūsų valstybė kviečia ukrainiečius atvažiuoti čia. Visa politika į tai orientuota.

V.BUDNIKAS: Mes kovojame su pasekmėmis. Kodėl valstybė kviečia? Jau trūksta kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos, o mūsų verslo struktūros ir apskritai kapitalas jokiam tautiškumui sentimentų neturi. Kad tik būtų pigu, jis prisikvies, iš kur tik nori.

Globalusis kapitalas lygiai taip pat vertina emigracijos problemą - jiems nesvarbu, iš kur kas atvyks, jiems svarbu pigi darbo jėga, o kad tautų katilas maišysis, nelabai kam rūpi.

V.BUDNIKAS: Lietuvos valdžia ir politinės partijos pirmiausia turi norėti išsaugoti mūsų valstybę. Kalbame apie gerovę, kada mūsų pragyvenimo lygis susitapatins su Europos. Bet jeigu mes savo valstybės neturėsime, vargu ar tai bus mūsų didžiausias laimėjimas. Nes mes dar nežinome, ką reiškia ją prarasti.

Mūsų politinės jėgos po truputį tai ima vertinti atlaidžiai. Linkstama paaukoti mūsų kalbą, jau nekalbu apie šeimas ir visa kita. Politinės partijos pasirašė susitarimą dėl emigracijos. Tai įsivaizduokite, kiek laiko mūsų valstybė, valdžia neturi jokios programos. Kitaip tariant, ji neturi jokios vizijos. O kodėl neturi? Kad jos nėra.

Daugelis Lietuvos intelektualų siūlė surengti konferenciją, nemokamai Vyriausybei parengti programą, kad ji turėtų. Niekam to nereikia. Matyt, paprasta vykdyti kažkieno nurodymus iš Briuselio ir per daug negalvoti.

Linkėčiau mūsų valdžiai turėti truputį daugiau patriotizmo, kad ji norėtų išsaugoti mūsų valstybę, kad kurtų tokias programas. Reikėtų įsteigti departamentą ar dar ką nors, kad būtų profesionaliai rūpinamasi tais dalykais. O kol niekas nesirūpina, viskas vyksta stichiškai. Tikrai turiu pagrindo tai vertinti pesimistiškai.

G.JAKAVONIS: Mūsų aukščiausi pareigūnai, linkčiodami galvas, su viskuo sutinka. O latvių prezidentas pasakė: „Mes atsirinksime, tikrinsime, ieškosime, žiūrėsime.“

V.MAZURONIS: Dėl mitų apie atsirinkinėjimą. Man tai atrodo kaip koks bandymas pamojuoti vėduokle gaisro metu. Yra nustatytas aiškus skaičius pabėgėlių - 40 tūkst. Jie yra padalinti visoms valstybėms.

Hipotetiškai sakykime, kad 5 ar 6 proc. pabėgėlių gali būti įtariami. Šitas skaičius pabėgėlių jau bus išdalintas. Tai kuri valstybė sakys, kad ji nori priimti galimus teroristus? Paskirtos kvotos, ir niekas neleis rinktis. Visoms valstybėms bus padalinta pagal vienokius ar kitokius principus. O kam liks tie galimi, sakykime, blogiukai? Jie jau išdalinti.

M.LAURINKUS: Nesutikčiau su tuo. Yra informacinė bazė, labai skrupulingai dirbama sprendžiant tą klausimą. Tikrai daug skiriama tam lėšų, reikia tik mainais gyventi su ta pačia Ispanija, Italija ir t.t.

V.MAZURONIS: Tokius žmones iš viso reikia išbraukti iš to sąrašo, nes nė viena valstybė nenori jų priimti.

M.LAURINKUS: Kartais nėra teisinio pagrindo. Kaip daro švedai? Jie priima ir tą, ir aną žmogų, bet apie tai žino. Žmonės yra stebimi, labai smulkmeniškai, detaliai yra fiksuojama saugumo tarnybų ataskaitose.

G.JAKAVONIS: Ko galima tikėtis, kai tokių žmonių atsiras mūsų terpėje?

V.BUDNIKAS: Mūsų institucijų konstitucinė pareiga yra apginti mūsų saugumą, saugoti mus. Negalima žiūrėti į tai pro pirštus.

Jeigu pas mus pateks nusikaltėlių, tai ar mūsų institucijos nieko nedarys? Turbūt darys. Kvotos kvotomis, o kas su tomis kvotomis paklius, tai, ko gero, jau atskiras darbas.

Vyriausybė turi turėti programą. Nes jeigu ji tik iš žiniasklaidos pasiskaitys, ką darys, tai bus absoliučiai nieko nedaroma.

M.LAURINKUS: Dar yra sakoma, kad tie pabėgėlių srautai susidaro iš organizatorių anapus, pačioje Afrikoje. Kad tai yra tam tikras verslas. Manau, ne vien tiktai tai yra. Esu įsitikinęs, kad ten dirba „Islamo valstybė“. Tai yra jos objektas. Jie su šitais srautais dirba.

Esu tikras, kad ten yra dirbama gana plačiu mastu. Esu tikras, kad Europos saugumo tarnybos tai neblogai žino ir analizuoja. Reikia keistis informacija su savo partneriais.

V.BUDNIKAS: Yra Europos prieglobsčio paramos biuras, kuris teikia visą informaciją. Gal pas mus kažkas ir dirba. Gal mes to nežinome.

M.LAURINKUS: Turėtų dirbti. Bet Lietuvoje nėra šiais klausimais atsakingos institucijos, kokia turėtų būti įvykus bokštų dvynių tragedijai. Nėra konkrečios institucijos, kuri kovotų su terorizmu. Dalį informacijos turi policija, dalį - saugumas, dalį - dar kažkas. Ir išeina kaip su dviem aviatoriais jūroje.

G.JAKAVONIS: Tai turime uždelsto veikimo bombą?

M.LAURINKUS: Kol nieko neatsitiko, galima kalbėti, ką tik nori. Kai kas nors atsitiks, pamatysite, kokių bus problemų dėl koordinavimo.

Daugiau informacijos rasite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“