Nusprendę dalinti meilę svetimiems vaikams

Lietuvoje yra įtvirtinta trijų formų globa - šeimoje (kai globojama ne daugiau kaip penki vaikai), šeimynoje (kai globojama 6-12 vaikų) ir institucijoje. Šeimoje globojamam vaikui kas mėnesį valstybė skiria 520 litų, šeimynose - 1040 litų išmoką. Vaiko išlaikymas vaikų globos namuose per mėnesį kainuoja nuo 2,5 iki 6 tūkst. litų.

Seime įregistruota Išmokų vaikams įstatymo pataisa. Ja siūloma padidinti globos išmokas šeimoms, kurios priglaudžia svetimus vaikus, nuo 250 iki 780 litų. Taip pat siūloma svarstyti galimybę globėjams mokėti ir atlyginimą. Tikimasi, kad, padidinus globos išmokas, galbūt atsirastų daugiau vaikus norinčių globoti šeimų.

Tavo vaikai - tavo problemos

„Nemanau, kad išmokos padidinimas paskatintų žmones imti globoti svetimus vaikus. Tiesą sakant, tuo vaiku tinkamai pasirūpinti kainuoja gerokai daugiau nei 500 ar 700 litų - vien gydytojams ir visokiems specialistams tikrai išleisi daugiau“, - „Respublikai“ sakė Povilas Sikorskis, kartu su žmona Vaiva globojantis vieną ketverių ir dvi penkerių metų mergaites.

Penkių asmenų šeimos pajamos - po 520 litų kas mėnesį kiekvienai mergaitei išlaikyti ir maždaug 2,5 tūkst. litų P. Sikorskio atlyginimas. Iš tų pačių pinigų tenka susimokėti už buto nuomą, komunalines paslaugas, prasimaitinti, apsirengti, pasirūpinti, kad mergaitėms nieko netrūktų.

Kaip šeima pragyvena gaudama tokias pajamas? Maistą perka didesniais kiekiais bazėse: maišą bulvių, maišą morkų, maišą burokėlių... Tada galima nusipirkti pigiau, net įvairių egzotinių vaisių mergaitėms pasmaguriauti. Mergaitės pusryčius, priešpiečius ir pietus valgo darželyje, namie laukia V. Sikorskienės pagamintas naminis maistas. Nebadauja, bet ir lengva nėra, nes išlaidos vaikams tikrai didelės - visos trys mergaitės turi specialiųjų poreikių. Vieną iš mergaičių jau ketvirti metai tenka vežioti pas psichoterapeutą, visoms trims reikia logopedo, ortopedinių batų ir kt.

„Pagal įstatymus mergaitėms priklauso reabilitacija. Rašėme, prašėme. Atsako: taip, jums priklauso sanatorija, užrašėme į eilę, laukite. Vis dar laukiame“, - pasakojo tėtis.

Norint gauti leidimą globoti vaiką, šeimai tenka nueiti nelengvą kelią. Vertinami šeimos motyvai ir gebėjimas rūpintis vaiku. Be to, globėjai turi turėti darbus, gyvenamąjį plotą. O jei globoti vaiką nori ne giminaitis, jam dar reikia ir specialius kursus išklausyti. Tą kelią nuėjusi pora teigia labai smarkiai jaučianti nuolatinį „kvėpavimą į nugarą“, ir toli gražu ne visada geranorišką.

„Iš bobučių kieme sulaukiame klausimų: ar čia alkoholikų vaikai? Arba - ar čia jūsų verslas? Ką darysi, tokia mūsų visuomenė, tokie žmonės, - apgailestavo V. Sikorskienė. - Bet skaudžiausia, kad ir institucijose, kurios turėtų ginti tuos vaikus, dirbančių žmonių požiūris toli gražu ne toks, koks turėtų būti. Jeigu kreipiesi dėl kokios problemos, iškart klausia: o tai kam tu juos ėmei? Niekas jūsų nevertė, patys dabar ir kapstykitės“.

Vietoj vienos - trys

Ir, atrodytų, iš tikrųjų - kam visi tie rūpesčiai keturis savo vaikus jau išauginusiai, normalų gyvenimą susikūrusiai sutuoktinių porai?

„Viskas prasidėjo, kai per vienerius metus iš namų išėjo trys suaugę vaikai. Tiesiog pasidarė labai liūdna. O aš visada žinojau, kad užauginsiu bent vieną svetimą vaiką. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad jau auginame tris ir norėtume auginti dar du ar tris“, - pasakojo mama.

V. Sikorskienė - lietuvių kalbos mokytoja ir socialinė darbuotoja. Tačiau ji nusprendė, kad būdama mama tėvų netekusiems vaikams nuveiks daugiau. Anot jos, labai skaudu žinoti, kad globos manuose auga tūkstančiai vaikų, kurie neturės supratimo, kas yra šeima ir kaip joje reikia gyventi.

„Man tai visai nebuvo liūdna. Mane tiesiog informavo, kad tuoj pradėsime lankyti kažkokius kursus, o paskui mūsų šeimoje atsiras naujas vaikas“, - juokavo P. Sikorskis.

Šeima iš pradžių ruošėsi pasiimti vieną vaiką ir jį įsivaikinti. Tačiau kai jų atsirado net 3, o gal bus dar ir daugiau, visų įsivaikinti nebegali, mat jei svetimą vaiką globoji, tau valstybė bent kažkiek finansiškai padeda, o jei įsivaikini - ne.

Pirmoji šeimoje atsirado metų ir dviejų mėnesių Agnė (vaikų vardai pakeisti - red. past.). Ji pavergė P. Sikorskio širdį, vos šis ją išvydo. Po poros savaičių mergaitė jau apsigyveno jų namuose, o dar po kelių savaičių ji jau buvo čia „šeimininkė“.

Belankydama Agnę V. Sikorskienė kūdikių namuose pamatė mergaitę labai liūdnomis akimis, sėdinčią kamputyje ir su niekuo nebendraujančią. Dvejų metų ir dviejų mėnesių Laimai buvo įtariamas kurtumas. Tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad mergaitė nekurčia - tiesiog siauros jos ausų landos, todėl labai greitai užsikemša, o tada ji prasčiau ir girdi. Po trijų mėnesių šeimoje jau gyveno dvi mergaitės.

Naujausia narė Vaiva šeimą papildė vos prieš pusmetį. Su ja šiuo metu tėvams tenka ypač daug dirbti, nes ketverius metus ji nesulaukė pakankamai dėmesio, negana to, kartą jau buvo drauge su vyresne sesute paimta globoti, tačiau globėjai jos atsisakė - tai taip pat paliko mergaitės sąmonėje randus. Ji buvo vyriausia kūdikių namuose, tad adaptuotis naujoje šeimoje Vaivai nėra lengva.

Reikia ypatingo dėmesio

Visos trys mergaitės, patekusios į Sikorskių šeimą, turėjo raidos sutrikimų. Pasak tėvų, tai nestebina - kūdikių namuose jų visi vaikai turi, nes su jais niekas pakankamai neužsiima.

„Tarkime, Agnė buvo nė karto nebuvusi lauke. Kai ji dangų pamatė, tai visai sutriko - staiga lubų nėra, - prisimena P. Sikorskis. - Į parduotuvę nuėjome, tai jai vos akys iš nuostabos nesprogo. Net ir vyriausioji nuolat viskuo stebisi, viskas jai įdomu, visur nori“.

Dabar mergaitės eina į kiną, į parduotuvę, į teatrą, į cirką, lanko darželį. Jos paragauja maisto produktų, kurių gyvenime nematė. Nors Vaiva jau beveik penkerių, daugybės dalykų, net kai kurių žodžių nežino, mat kūdikių namuose niekas per daug su jais nekalba - tiesiog tam trūksta laiko.

„Sakau Vaivai: čia balandis. Klausia - tai čia toks didelis žvirblis?“ - pasakoja V. Sikorskienė.

Laima, kadangi buvo įtariama, jog yra kurčia, mokėjo ištarti tik kelis skiemenis, nemokėjo kramtyti, maistą rydavo arba tiesiog laikydavo burnoje, labai prastai vaikščiojo.

„Su Agne dvejus metus užsiiminėjome, kol ji pasivijo ir kai kuriuos bendraamžius net pralenkė. Su Laima šiek tiek sunkiau, bet tikimės, kad irgi išaugs, - sako mama. - Joms tiesiog reikia dėmesio. Kai vaikui šimtą kartų per dieną pasakai, kad jis geriausias, nuostabiausias, jis keičiasi tiesiog akyse“.

Mergaitės labai mėgsta eiti į svečius, nes namuose saldainių nėra, o svečiuose bus saldumynų, be to, tetų ir dėdžių galima neklausyti, po namus bėgioti ir trypti. V. Sikorskienės įsitikinimu, tokiems vaikams kuo didesnė bendruomenė, kuo daugiau žmonių su jais bendrauja, tuo yra geriau.

Kadangi dvi mažosios mergytės šeimoje auga nuo kūdikystės, pasak Sikorskių, jos nesupranta, kad ne jie yra tikrieji tėvai. Neslepiama, kad jos gyveno kūdikių namuose, tad ilgą laiką jos net buvo įsitikinusios, kad visi vaikai atsiranda kūdikių namuose, o kažkuriuo momentu ateina tėvai ir pasirenka, kurie bus jų vaikai. Dabar jau kažką išgirdo apie vaiko atsiradimą mamos pilvelyje, bet kol kas per daug tuo nesidomi. Kaip nesupranta ir piktavalių pasakymo, kad jos neturi tėvų, - abi yra tikros, kad turi ir tėtį, ir mamą.

„Savo keturių vaikų aš, galima sakyti, neauginau, net nemačiau, kaip jie užaugo, - reikėjo išlaikyti šeimą, būdavo, važiuoji ir važiuoji. Todėl dabar auginu šituos. Dėl jų dirbu, dėl jų jaudinuosi ir bijau, už juos jaučiuosi atsakingas - juk valstybė ir visuomenė man juos patikėjo“, - sako P. Sikorskis.

Rinktis negali, auginti privalės

Šiuo metu šeima gyvena keturių kambarių bute. Tėtis neretai pagalvoja apie tai, kad būtų puiku turėti bent nedidelį namuką, - mergaitės išmoktų dirbti, tvarkytis, turėtų ką veikti, nereikėtų trintis blokiniame name. Deja, patys namuko jie niekada nenusipirks. Nors kitose šalyse yra tokia praktika, kad vaikus globojančiai šeimai duoda socialinį būstą.

Svetimų vaikų globai savo gyvenimus nusprendę skirti sutuoktiniai pasiryžo pasiimti globoti dar du ar tris vaikus ir steigti šeimyną - tada visiems būtų lengviau finansiškai. Tačiau čia susidūrė su didele problema, mat pagal galiojančią tvarką ne globėjai pasirenka vaikus, o juos siūlo Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

„Mes juk nesirenkame vaikų pagal išvaizdą ar tautybę. Aš formuoju šeimą ir aš žinau, kaip man yra geriausia. Vienintelis kriterijus, į kurį prašėme atsižvelgti, - vaikų amžius. Mes prašėme ikimokyklinio amžiaus vaikų“, - pasakojo V. Sikorskienė.

Pas mus jau auga trys mergaitės, mes turime ir prie jų derintis. Jeigu jų nebūtų - žinoma, tada pasiėmei bet kurį vaiką ir augini. O dabar...

Pasak Sikorskių, norisi, kad būtų koks dialogas, tačiau niekas nekviečia pasitarti, pasikalbėti. Globėjai neturi teisės nei rinktis, nei savo nuomonės pareikšti, nors, pasiėmę globoti vaiką, privalės auginti jį iki savo mirties. O kokius vaikus jiems pasiūlyti, sprendžia tie, kas jų nei augina, nei su jais gyvena.

„Juk vaikų, kuriems reikia globos, yra labai daug - ir sveikų, ir brolių, seserų. Kokiais kriterijais remiantis juos parenka? Vaikų teisių specialistės pačios sako, kad vaikų, sulaukusių 3 metų, jau niekas nei globoti, nei įvaikinti nepaims. Jei mes atsisakysime „paskutinio pasiūlymo“, kaip mums buvo pasakyta, kažkurie trys vaikai, kuriuos būtume paėmę, taip ir liks kūdikių namuose, ir sulauks tų 3 metų, kai jų jau niekas neims“, - apie sistemos absurdiškumą kalbėjo P. Sikorskis.

2012 m. gruodžio 31 d. be tėvų globos mūsų šalyje buvo likę 10 542 vaikai, o 2011 m. jų buvo 10 813, 2010 m. - 11 130.

Be tėvų globos likusių vaikų skaičius, nors ir neryškiai, kasmet mažėja. Tačiau, manoma, tik dėl to, kad apskritai mažėja vaikų, - nuo 2010 m. jų sumažėjo apie 75 tūkst.

Pernai globa buvo nustatyta daugiau nei 2 tūkst. vaikų, iš jų 831 vaikui - šeimose, 48 - šeimynose, 1180 - institucijose.

Iš viso šeimose praėjusių metų pabaigoje buvo globojami 6105 vaikai, šeimynose - 407 vaikai, globos įstaigose gyveno 4030 tėvų globos netekusių vaikų.