Nijolė Oželytė: Kovo 11-ąją ištrūkome iš vaikų namų

- Ar vis dar tikite Kovo 11-osios idealais? Gal ko nors jau nėra šiais laikais?

- Nieko nepasigendu. Man atrodo, kad tie idealai ir toliau gyvi. Geriausiai tai atskleidžia mūsų žmonių reakcija į Ukrainos įvykius. Esu tikra, kad kur kas didesnė dalis Lietuvos visuomenės dabar yra tame Ukrainos palaikymo kelyje, negu tada buvo netgi Baltijos kelyje. Mes labai mėgstame džiaugtis, kad Baltijos kelyje stovėjome visi, bet tai nėra tiesa. Didžiulė daugybė žmonių tada sėdėjo namuose ir žiūrėjo, kuo viskas baigsis.

- Daug kas Lietuvoje lygina Kovo 11-osios ir Sausio 13-osios įvykius su tuo, kas dabar vyksta Ukrainoje. Ar matote jūs panašumų ir skirtumų?

- Aš čia džiūgauju tik dėl mūsų žmonių sąmoningumo lygio, dėl to, kad mūsų žmonės masiškai palaiko ukrainiečius, tačiau lyginti ką nors yra beprasmiška. Juk tų palyginimų galima prisiklausyti įvairiausių: žmonės Putiną lygina su Hitleriu, dabartį - su Antrojo pasaulinio karo pradžia ir t.t. Na ir kas? Bet niekas nuo to nesikeičia. Net vokiečiai, kurie dabar palaiko Putiną, nenori taikyti Maskvai jokių sankcijų. O jeigu tu netaikai sankcijų, vadinasi, esi už tai, kas vyksta.

Nes jeigu tu šioje vietoje nepasipriešini, jeigu matai, kad banditas prievartauja moterį, o tu stovi šalia ir nieko nedarai, vadinasi, mąstai kaip ir tas banditas, o galbūt net pats tuoj taip pradėsi elgtis...

Yra tokių situacijų, kuriose neįmanoma išlikti neutraliems. Štai ir viskas. Todėl galiu konstatuoti, kad tuos pačius vokiečius ar kitus stovinčius greta bandito Antrojo pasaulinio karo patirtis nieko neišmokė. Užtat bet kokie istoriniai lyginimai yra juokingi - tai tiesiog lūpų zulintojų, tuščiakalbių ir kitų susireikšminusių veikėjų užsiėmimas, bandant pasirodyti labai protingiems.

Bet akivaizdu, kad mūsų tautai po Nepriklausomybės atkūrimo neteko 40 metų vaikščioti per dykumą, lyg žydams su Moze... Vadinasi, lietuviai yra pranašesni už žydus. Viskas pasikeitė labai greitai ir jau užaugo naujoji karta, kurios į bet kokį gardą taip lengvai nesuvarysi.

- Nuolat susitinkate ir bendraujate su daugybe žmonių. Ar nepasigendate tų ankstesnės vienybės laikų?

- Mano veikla yra tokia: mane nuolat kviečia studentai bei gimnazistai į susitikimus, paskaitas ar diskusijas, kurios visiškai nepriklauso nuo Sausio 13-osios ar Kovo 11-osios datų. Mes kalbamės ne tik apie istoriją, bet ir apie sėkmę, gyvenimo prasmę, karjerą - apie viską. Su įvairiais „seniais“ nebendrauju. Todėl aš faktiškai gyvenu visiškai kitoje Lietuvoje.

Visada stengiuosi paklausti tų vaikų, ar jums tikrai įdomu tai, ką jums pasakoju? Nes man kartais atrodo, kad šneku kaip bobutė, kuri Leniną matė - pati sau faina, savimi patenkinta, tie prisiminimai... O jie atsako: mums įdomu. Ir toliau jie sėdi, ir toliau diskutuoja, toliau rašo, perduoda savo draugams iš kitų gimnazijų ir vėl mane kviečia jau kiti...

Kitaip sakant, aš gyvenu visai kitoje Lietuvoje - toje, kuri bus, o ne toje, kuri praeina. O tie senieji laikai man tarsi gyvatės išnara - išsinėrei kartą ir palikai visiems laikams.

- Ko apskritai mokyklose mokomi mūsų vaikai? Šiandien gali išgirsti, kad kunigaikštis Margiris ir Pilėnų gynėjai buvo bepročiai ir savižudžiai, kad partizanai - tai banditai, nemokėję mąstyti pragmatiškai. Nemanote, kad netrukus ir signatarai bus moksleiviams pristatyti panašiai?

- Aišku, o ką jūs norite girdėti iš kai kurių mokytojų? Neapsimeskime idiotais. Juk visi puikiai žinome, kas stodavo į Pedagoginį institutą. Stodavo tie, kurių nepriimdavo niekur kitur. Be to, daugelis ten stojo su viena mintimi: niekada nedirbti mokytojais, o įsitrinti kur nors kitur. Ką tokie žmonės gali išdėstyti? Vieną kartą, kai vedžiau laidą televizijoje, buvau pasikvietusi į tiesioginį pokalbį Valstybinės egzaminų komisijos direktorių, kuris per vidurį laidos po poros mano klausimų pasakė: aš tuoj atsistosiu ir išeisiu, jeigu tu neužsirauksi... O aš klausinėjau labai paprasto dalyko: iš kur tokia gausa marazmatiškų klausimų egzaminuose? Iš kur tokia gausa beprasmiškų tekstų? Kokia viso to kaina? Juk už skirtingas užduotis pratybose, už skirtingus vadovėlius mokyklose, už tą nuolatinį jūsų paminėtą marazmą jie visi gauna valstybės pinigus. Atsakymas yra pi-ni-gai...

- Visuomenėje dominuoja prisitaikymo konjunktūra?

- Aš juos prilyginčiau žmonėms iš vaikų namų - jiems orumas, garbė ar sąžinė tiesiog yra filosofinės kategorijos, nieko bendro neturinčios su realybe. Apie jas galima pakalbėti, o galima ir patylėti... Jų „vertybės“ yra kažkuo panašios į mitą apie lietuvių religingumą - juk pas mus 90 proc. katalikai, tik neaišku, kas žudo, pjauna, prievartauja, o kas - pedofilai... Nes mes visi religingi.

Baisiausia, kad mūsų kultūros žmonių žodis nėra girdimas. Ir nėra girdimas ne dėl to, kad nėra jų klausančių ausų, o dėl to, kad nėra kam kalbėti. Jeigu tik būtų kalbama žmonėms suprantama kalba, jeigu tik būtų bandoma paprastai paaiškinti jų būseną ar vykstančius pokyčius, tai ir sąmoningumo tautoje padaugėtų, ir šviesos. Aš tą poreikį ypač jaučiu bendraudama su vaikais.

Būtent todėl ta tarybų valdžia ir buvo siaubinga. Kai dabar sakoma, aha, jūs nemokate valdyti valstybės... Jeigu sovietų valdžia būtų rengusi profesionalius valstybės valdytojus, tai nebūtų reikėję iš jos veržtis. Aišku, kad vis mes esame tarsi tik ką ištrūkę iš vaikų namų: savanaudžiai, bijantys gyventi, vengiantys parodyti savo gerumą, neturintys principų, galvojantys, kad visa tai - tik žaidimas. Aišku, kad taip...

- Sovietmečio patirties neigiamos įtakos, aišku, niekas nepaneigs. Tačiau ar nemanote, kad iškart buvo metamasi į kitą kraštutinumą: esą visa tai, kas ateina iš Vakarų, yra nediskutuotinas gėris? ES teisės viršenybės principas, homoseksualizmo propaganda, iškrypėlių paradai, juvenalinė justicija, visokių neaiškių „princų“ meilės vaikų darželiuose... Nejaugi tai besąlygiškas gėris ir turime tai priimti nekritiškai?

- Niekas nieko neprivalo daryti... Pažiūrėkite, ką padarė prancūzai Paryžiuje, kai valdžia įteisino homoseksualistų santuokas. Aišku, mūsų nėra tiek daug. Bet kai mes išeisime gal ne milijonais, o bent dešimtimis tūkstančių ir pasakysime, kad mums to nereikia, tai to ir neturėsime. Kol kas, kaip suprantu, dar ir neturime...

- Na, Prancūzijoje į gatves išėjo milijonai, bet valdžia kuo ramiausiai nusispjovė ir net teisia tuos, kurie iškrypimams priešinasi. Gali išeiti vieną kitą kartą, o vėliau žmonėms atsibos ir jie susitaikys su aplinkybėmis.

- Įstatymas nebuvo panaikintas, nes tų žmonių, kurie išėjo į gatves, buvo mažiau negu tų, kurie liko sėdėti namie. Štai ir viskas. Vadinasi, visai visuomenei ta problema nepasirodė labai aktuali. Tiesiog nėra kito pasirinkimo.

Tą labai gerai supranta moterys: kai turi dvi sukneles, tai verki, kad nėra ką apsirengti, o kai turi vieną suknelę, tai prisisegi broškę ir eini su ja į balių, nusisegi broškę - eini su ja į darbą...

Valstybę kūrė žmogiškasis protas ir tam tikrų vertybių seka. Jeigu nebūtų jokių vertybių, tokių pasirinkimų, tai žmogus gyventų kiaulės gyvenimą - parytų, užsiimtų seksu, pasidaugintų ir nudvėstų. Kaip gyvulys. Todėl už vertybes ir reikia kovoti argumentais bei šaltu protu.

- Negi Kovo 11-osios pokalbį baigsime apie gyvulių gyvenimą? Juk ir gero nutiko Lietuvoje per Nepriklausomybės laikotarpį?

- Nežinau, mūsų šis interviu toks chaotiškas, kad skaitytojai, ko gero, pagalvos, kad Oželytė suvaikėjo. Noriu pasakyti, kad man labai pasisekė, nes bendrauju su tokiais žmonėmis, kurie sudarys Lietuvos ateitį, todėl aš dėl tos ateities esu ypač rami, nes ji bus patikimose rankose.

Ak... Aš pasakysiu dabar jums istorinę tiesą... Po Kovo 11-osios, kai net komunistai buvo priversti balsuoti už Nepriklausomybę ir paskui labai siuto, prie mūsų priėjo užsienio žurnalistai. Jie mums uždavė paprastą klausimą: „Kaip jums atrodo, po kiek metų Lietuva taps visiškai laisva ir sužydės?“ O aš spiegiančiu balseliu ištrimitavau: „Aš žinau, kad jau po penkerių metų Lietuva sužydės kaip laisva šalis...“ Man atrodė idealistiškai, kad mes čia visi kartu sujungtomis rankomis eisime tik į priekį ir t.t.

Buvo kiek naivokas požiūris. Bet kadangi aš brendau kartu su savo Nepriklausoma valstybe ir tuoj švęsiu savo apvalų gimtadienį, tai dabar jau esu subrendusi ir tvirtai žinau, kad dvidešimt keleri metai valstybei yra nulis.

Mano vaikas yra mūsų valstybės bendraamžis ir dar nėra visiškai savarankiškas bei nėra dar visų savo vertybių susistatęs į vietas. O ko galima norėti iš kelių milijonų žmonių, kad per tiek nedaug metų jie būtų suderinę savo vertybes, išugdę savo kvalifikacijas ir pražydę?

Na, pražydome ne po 5 metų, kaip fantazavo artistė Oželytė kadaise, bet po 25 esame tiesiog neįtikėtinai aukštoje pozicijoje visais atžvilgiais... Prisiminkime nors vieną istorinį laikotarpį, kada Lietuva gyveno geriau. O idealumas ateis tik tada, kai numirsime ir kai šventas Petras mus padės ten su arfomis - tada galėsime nuobodžiauti ir žiovauti...

Parengta pagal dienraštį „Respublika“