Mus dar vienija mūsų žemė

Lietuvos piliečių parašus, sudėliotus į daugiau nei 7000 lapų, šiuo metu tikrina Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Tačiau jau dabar galima sveikinti referendumo idėjos iniciatorius. Už tai, kad išjudino Lietuvos žmones iš letargo. Sužadino jų pilietinę raišką.

Mažasis pilietiškumo stebuklas

2012 metais VRK užregistravo keturių referendumų iniciatyvas. Visos tos iniciatyvos nuvyto, nesulaukusios žmonių pritarimo. Visi keturi iniciatoriai daugiausiai surinko tik trečdalį būtinų parašų. O šįkart buvo kitaip. Matyt, lietuvio žemdirbiški genai, jau seniai susitaikę su miestų gatvėmis, vos išgirdę šaukinį ŽEMĖ, vėl prabunda.

Referendumo iniciatoriai neturėjo turtingų rėmėjų. Viso labo turėjo tik 97 aukotojus. Tik keli tų aukotojų galėjo paaukoti po tūkstantį litų, kiti davė 40 ar 70 litų. Iš viso suaukota tik apie 17,5 tūkst., tai reiškia, kad Lietuvos žemės klausimas jaudina ne žemvaldžius, bet toli gražu ne pačius turtingiausius visuomenės sluoksnius.

Na, ir kas? Vis vien žmonės prabudo. Ir pasirašė ne už alaus „bambalį“ ar skalbimo miltelius. Be to, kaip ir šlovingaisiais Sąjūdžio laikais, parašų rinkimas vyko romantiškai. Pakylėtai. Su kreipiniu: „Prabusk, nuvargęs Ąžuole, norintis išlikti...“ Ar kitu kreipiniu: „Ar vis dar mąstai? Už prigimtinę teisę į protėvių žemę!“

Atrodo, nepasirašysi, kai gatvėje prie tavęs priartėja sušalęs parašų rinkėjas, - išduosi Lietuvą. Juolab kai tas parašų rinkėjas jau buvo išvarytas iš  kokios nors biudžetinės įstaigos. Kur irgi tikėjosi, kad tarnautojai pasirašys. Bet buvo apjuoktas, aprėktas ir išvarytas. Tarsi būtų atsibeldęs pardavinėti narkotikų.

Referendumo iniciatoriai negalėjo prisiglausti prie savivaldybių. Čia pasistatyti savo stalelius ir ramiai rinkti parašus. Ne, žmonės taip buvo gainiojami, tarsi būtų valstybės priešai. Ir dabar iš tų pasirašiusiųjų tyčiojamasi. Esą pasirašė piliečiai bežemiai. Neturintys ko pasiūlyti užsieniečiams. Tačiau kaip Lietuvos pilietis gali būti bežemis, jei Lietuvai kol kas, bent iki 2014 metų pavasario, dar priklauso Lietuvos žemė. Priklauso valstybės miškai, ežerai, upės. Tad plačiąja prasme nė vienas Lietuvos pilietis nėra bežemis. Nesvarbu, kad neturi kokio privataus aro, hektaro.

Vargo, bet neprarado vilties

Valstybės žemės likimas buvo ir bus visų sąmoningų gyventojų bendras rūpestis. Referendumo iniciatyva parodė: tais atvejais, kai žmonės pajunta, kad sprendžiamas valstybės likimas, jie dar gali aukotis. Na, koks asmeninis malonumas vaikščioti darganotu oru, stabdyti praeivius ir siūlyti pasirašyti. Kiekvienas toks parašų rinkėjas kasdien susidurdavo su abejingais, pasipūtusiais veidais. Ne vienas toks pudruotas ar ūsuotas jaunas ar vyresnis veidukas atrėžė: „Seni, neturiu laiko“. „Ponia, netrukdykite, man tai visai nerūpi“. Arba: „Geras! Vau! Koks dar čia „rifiriendumas“. Aš į politiką nesikišu“. Arba: „Ai, pasirašyčiau, bet šiandien nepasiėmiau paso, ai, gal kitą kartą. Dar turiu pasitarti su vyru“. „Ai, gal ir pasirašyčiau, bet žmona neleidžia“. Arba dar baisiau: „Dinkite jūs, provokatoriai, išdavikai, kas jus finansuoja? Kur žiūri saugumiečiai?“

Parašų rinkėjai, ką čia slėpsi, ne kartą pareidavo vakare namo pavargę ir nusivylę. Vakarais skaičiuodavo, kiek per dieną pavyko įtikinti piliečių, kad jų parašas Lietuvai būtinas. Apsidžiaugdavo, kad bent dešimtį per dieną įtikino. Pailsindavo nuvargusias kojas, o rytą su nauja viltimi - vėl į trasą. Nes tikėjo žmonės. Neabejingų žmonių Lietuvoje yra daugiau negu abejingų. Tik ne visada su tais neabejingaisiais pavyksta susidurti akis į akį. Neabejingieji jau suvargę, kiek nusivylę ir savo patriotines emocijas slepia. Ypač jei dirba valstybinėje įstaigoje. Juk dar iš darbo išmes „nacionalistą“.

Jei laimėsime, Europa supras, kad turime stuburą

O dabar įsivaizduokime, kad VRK suskaičiuos, jog parašų referendumui skelbti pakanka. Seimas paskirs referendumo datą. Žmonės nubalsuos prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Nepaisydami viešųjų ryšių pastangų įrodyti, kad ne taip buvo suderėta stojant į ES.

Piliečiai gali atšauti, kad niekas su jais nesiderėjo. Nebent su Petru Auštrevičiumi. Piliečiai gali atšauti, kad sutinka grąžinti visus „bambalius“, skalbimo miltelius. Be to, jeigu referendumas pavyktų, būtų proga patikrinti, kiek Lietuva teisiškai jau integruota į ES. Kiek valstybė jau įplaukusi į ES gilumą. Tarsi valtelė. Su valtelės irkluotojais. Įsivaizduojančiais, jog tai jie vis dar irkluoja. Nors valtelę jau irkluoja daug galingesnė povandeninė, įcentrinė srovė.

Jei ES iš tikrųjų gerbiamas valstybių narių suverenitetas, gerbiama piliečių teisė rinktis, Briuseliui tektų tai įrodyti. Sprigtelėjus į kaktą referendumo rezultatui. Kol kas lygybės nematome. Mūsų žemdirbiai gauna daug mažesnes išmokas nei vakariečiai. Vadinasi, ne tik mes ryžtamės nevykdyti stojimo į ES sąlygų. Briuselis tokių sąlygų taip pat nevykdo. Gal ta vienodų išmokų sąlyga ir nebuvo įrašyta mūsų įstojimo į ES sutartyje. Tačiau jeigu proginiuose Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai renginiuose nuolat akcentuojama europiečių lygybė, vienodos vertybės, tai bent vertybė, vardu vienoda išmoka, turėjo seniai materializuotis.

Dabar būsime gąsdinami, kad nesutikdami įsileisti užsieniečių ūkininkų būsime fiziškai tremiami iš Airijos, Ispanijos, Vokietijos. Iš visur, kur Vakaruose darbuojasi ir toms šalims moka mokesčius lietuviai. Tegul nejuokina. Niekas nesuorganizuos didžiojo lietuvių iškraustymo. Pakrovimo su visais baldais, vaikais, rakandais į jūrinius konteinerius. Su užrašu „Masinė lietuvių deportacija. ES paliepus, lietuviams nepanorėjus“. Tokių fokusų su žmogaus teisėmis bei laisvėmis ES nedaro. Nes tada niekuo nesiskirtų nuo diktatoriškų rėžimų. O fokusus, kaip apsaugoti savo valstybės žemę, Vakarai daro. Joks užsienietis lengvai neįsigis dirbamos žemės nei Danijoje, nei Vokietijoje, nei kitur Vakaruose. Prigalvota įvairiausių teisinių saugiklių. Tik mes 2004 metais buvome visiški atlapaširdžiai. Kaip tas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, imkiet mani ir skaitykiet. Ir suskaitykiet.