Migrantus sutikite su kava ir arbata

Jei politikai užsimano kuo nors įtikinti žmones, negailima milžiniškų lėšų propagandai. Taip buvo ir prieš Lietuvai stojant į NATO, smegenų plovimas vyko prieš įvedant eurą. Dabar propagandos mašina įjungta siekiant žmones įtikinti, kad daugiau nei tūkstantis pabėgėlių iš Azijos ir Afrikos Lietuvai atneš tik gėrį. Vakar tam tikslui viename iš sostinės viešbučių net buvo surengta speciali konferencija. Kalbėti joje leista tik vienam kritiškai problemą vertinančiam žmogui, paskui už savo įžvalgas jis sulaukė didžiulės kritikos.

Tikisi proceso suvaldymo

Renginį pradėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai. Bent jau jie, tiesą sakant, propagandos nevarė, tik supažindino su laukiančiais sunkumais ir su tuo, kaip Lietuvai iki šiol sekėsi integruoti pabėgėlius.

„Pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus Lietuva integravo ir anksčiau. Ir procesas tikrai buvo sklandus. Žinoma, skaičiai buvo nepalyginami. Kasmet mes turėdavome po 100 prieglobsčio prašytojų ir mes su tuo skaičiumi tikrai sėkmingai tvarkėmės. Dabar, kaip žinome, Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti daugiau kaip 1100 pabėgėlių. Tiesiog turėsime daryti tą patį, bet kur kas didesniais mastais. Skaičius Lietuvai pakeliamas, bet niekas nežino, kaip toliau vyks tie procesai. Tikimės, kad jie bus suvaldyti“, - vylėsi socialinės apsaugos ir darbo viceministras Laisvūnas Bartkevičius.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ES struktūrinės paramos departamento direktorė Nijolė Mackevičienė akcentavo, kad ES migracijos ir integracijos programoms 2007-2013 metams Lietuvai skyrė 13 mln. eurų, o 2014-2020 metams - tik 9,6 mln. eurų (beje, dalis šių pinigų turės būti skirta „tolerancijos pabėgėliams skatinimui“). Tačiau, anot jos, pinigų užteks, kad naujiems pabėgėliams būtų suteiktas normalus gyvenimas Lietuvoje. Jiems bus teikiamos ir socialinės, ir sveikatos priežiūros paslaugos, ir konsultacijos, ir mokymai, ir vaikų darželiai mažyliams.

Privalės užsidirbti patys?

Iš kur pabėgėliams atsiras vietų, pavyzdžiui, Vilniaus vaikų darželiuose, jei jų trūksta mažiesiems Lietuvos gyventojams? Gal jiems negalios eilės, nes vesti į privačius darželius neužtektų visų Lietuvos kiekvienam pabėgėliui skirtų pinigų?

„Aišku, negaliu į tuos klausimus atsakyti, tačiau tik galiu užtikrinti, kad niekas eilių neperšoks, mūsų gyventojai nenukentės. Lygiai taip pat, kaip nenukentės socialinės paramos prasme. O dėl darželių - juk didelio poreikio nebus. Poreikis kiekvienoje savivaldybėje sieks vienetus, o gal dešimtis. Svarbiausia, kad pabėgėliai susirastų darbą. Kai užsidirbs, galės vaikus leisti į bet kokius darželius. O užsidirbti privalės, nes valstybės paramą gaus tik iki metų. Vėliau jiems bus lygiai tokios pat galimybės kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams. Visos taisyklės bus tokios pačios, pabėgėliai irgi mokės privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kitus mokesčius“, - tvirtino L.Bartkevičius.

Nepatogūs klausimai nepatiko

Konferencijoje kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovai, visuomeninių organizacijų veikėjai, kurie bandė sugraudinti klausytojus. Tuo tikslu net buvo pakviesta ir Lietuvoje pustrečių metų gyvenanti moteris iš Rusijos, kuri lietuvių kalba pristatė savo istoriją, turėjusią įtikinti, kad visi pabėgėliai, taip pat kaip ji su savo vyru amerikiečiu, sėkmingai integruosis Lietuvoje ir ne tik nebus išlaikytiniai, bet ir pradės savo verslą.

Renginio akcentu turbūt turėjo tapti Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro Regioninio biuro Šiaurės Europai vyriausiosios pabėgėlių perkėlimo ir integracijos patarėjos švedės Karin Davin pamokslas, jog Lietuva turi stengtis, kad pabėgėliai jaustųsi laukiami, nes kitaip mūsų šalyje nesijaus gerai.

„Kartu susėsti ir išgerti su jais kavos ar arbatos daug nekainuoja. Tačiau pabėgėliams tai reikštų labai daug. Lietuviams reikia išsiugdyti empatiją, kad jie suprastų, ko pabėgėliams reikia“, - pamokslavo K.Davin. Ir buvo labai patenkinta, kai iš salės sulaukė jos požiūrį palaikančių klausimų ir pastebėjimų.

Tačiau kalbos dovaną viešnia prarado, kai išgirdo ne itin patogų klausimą iš auditorijos: parlamentaras Egidijus Vareikis klausė, kaip išvengti, kad pabėgėliai būtų sėkmingai integruoti, o ne primetinėtų savo sąlygas, kaip kitose valstybėse.

Kitokiai nuomonei - ne vieta

Didžiausio ažiotažo tarp konferencijos dalyvių sulaukė politologo dr. Lauryno Kasčiūno, l. e. p. Rytų Europos studijų centro direktoriaus, pranešimas, įvardijęs grėsmes, kurias sukels milžiniškas pabėgėlių srautas į Lietuvą. Iš auditorijos lektorius sulaukė daugybės agresyviai nusiteikusių dalyvių klausimų. O štai Lygių galimybių plėtros centro direktore Margarita Jankauskaite prisistačiusi moteris net mestelėjo, kad kitoms nuomonėms renginyje ne vieta: „Lauryno pasisakymai manęs nenustebino, mane nustebino, kad tokioje konferencijoje mes girdime islamofobijos propagavimą.“

Laurynas KASČIŪNAS, politologas:

Dažnai Lietuvoje galima išgirsti: negi mes turime daryti problemą dėl 1105 pabėgėlių? Bet visi nors kiek giliau analizuojantys supranta, kad ne čia yra problema. Nes tai yra tik pradžia.

Per pastaruosius devynis šių metų mėnesius Europą pasiekė daugiau kaip 700 tūkst. imigrantų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, t.y. daugiau nei per visus 2014 metus. Vien Turkijoje šiuo metu glaudžiasi apie 2 mln. pabėgėlių. Pastarosios šalies skaičiavimais, dar apie 3 mln. pabėgėlių gali atvykti.

Migracijai į Europą įtakos turi ne tik konfliktai, bet ir sparčiai augantis gyventojų skaičius Afrikoje. Šiuo metu Afrikoje gyvena apie 1,1 mlrd. žmonių. Prognozuojama, kad 2050 m. šis skaičius sieks 2,5 mlrd., ir tai būtų ketvirtadalis žmonijos. O tai turės įtakos migracijai iš Afrikos į Europą, kuri sensta. Dauguma emigruoja ir dėl didesnės ekonominės gerovės. Gerovės lygių skirtumai - vos už kelių šimtų kilometrų. Pasaulio banko duomenimis, Ispanijoje vienam gyventojui tenka 34 tūkst. JAV dolerių BVP, Prancūzijoje - 40 tūkst., Italijoje - 35 tūkst. O net pažangiausiose Šiaurės Afrikos šalyse skaičiai keliskart mažesni: Alžyras - 14 tūkst. JAV dolerių, Tunisas - 11 tūkst., Egiptas - 10 tūkst., Marokas - 8 tūkst.

Ir dabar kyla natūralus klausimas, ar mes turime receptą, kaip tuos pabėgėlius integruoti. Europoje yra daug integracijos bandymų, teorijoje skiriami du pagrindiniai modeliai: asimiliacinis Prancūzijos modelis ir multikultūrinis Švedijos modelis. Prancūzijoje veikia integracinis-asimiliacinis požiūris - imigrantai skatinami integruotis priimdami nusistovėjusias socialines ir vertybines normas. Galioja teisinės lygybės principas - visi piliečiai lygūs prieš įstatymą, bet kokie bandymai išskirti religines ar tautines grupes pripažįstami prieštaraujantys Konstitucijai.

Švedijoje vyrauja klasikinis multikultūrinis požiūris, pagal kurį nacionalinę tapatybę formuoja egzistuojantis kultūrų pliuralizmas, paremtas principu „vienybė įvairovėje“. Du skirtingi modeliai, dvi alternatyvos, kurios turėtų pasiūlyti receptą. Bet ar tikrai siūlo? 2010 m. duomenimis, nedarbo lygis tarp musulmonų buvo keturis kartus didesnis nei tarp vokiečių (atitinkamai 28 ir 7 proc.). 2013 m. duomenimis, Prancūzijoje nedarbo lygis tarp imigrantų musulmonų siekė 17,3 proc. ir buvo beveik dvigubai didesnis nei prancūzų.

Pavyko rasti ir tokius skaičius: Prancūzijos kalėjimuose nuteisti musulmonai sudaro daugiau kaip 50 proc. kalinių, Švedija pagal išprievartavimo atvejus du kartus lenkia JAV ir Didžiąją Britaniją, o daugiausia išprievartavimų vykdo musulmonų pabėgėliai.

Labiausiai migracijos keliamos įtampos Vakarų visuomenėse atsispindi per antiimigracinių kraštutinės dešinės politinių jėgų įtakos didėjimą. Švedija dar prieš dešimtmetį buvo vertinama kaip integracijos modelio pavyzdys. Prieš dešimt metų radikalios dešinės antiimigracinė Švedijos demokratų partija rinkimuose rinko vos 2 proc. balsų. Šiandien jos reitingas - 23 proc. Tai rodo, kad „gerąja išimtimi“ iki šiol buvusios Švedijos visuomenėje atsirado kultūrinė takoskyra. Migracijos krizės kontekste išaugo ir Prancūzijos kraštutinės dešinės Nacionalinio fronto populiarumas. Apklausos šiandien rodo 25 proc. Nacionalinio fronto populiarumą.

Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas:

Neseniai atlikta verslininkų apklausa atskleidė, kad tik ketvirtadalis pasisako prieš nelegalus, o beveik 50 proc. įmonių pabėgėlius dirbti priimtų, tačiau įmonių vadovai norėtų, kad prie to dotacijomis, profesiniu mokymu ar kitais būdais prisidėtų valstybė. Pasak R.Dargio, verslininkai pabėgėlių tikrai nelaukia kaip pigios darbo jėgos.

„O kiek pabėgėlių bus adaptuota - sunku pasakyti, kai nėra nuskenuota, kas į Lietuvą atvažiuos, kokie jų profesiniai gebėjimai. Mums aktualiau, kad būtų vykdoma protų pritraukimo į Lietuvą politika. Pavyzdžiui, Lietuvoje studijuoja apie 5 tūkst. studentų iš užsienio. Baigus mokslus, leidimas gyventi Lietuvoje jiems nebegalioja. Kodėl jiems neleidus pabandyti pas mus dirbti?“ - klausė R.Dargis.

Čia pat jis iš auditorijos sulaukė replikos, kad verčiau verslas moka didesnius atlyginimus, tada protai nebėgs iš Lietuvos ir nereikės jų traukti iš užsienio.

„Taip, į užsienį žmonės išvyksta ieškodami didesnių algų. Tačiau verslas moka tokius atlyginimus, kokius gali šiandien mokėti rinkoje, ir pastaruoju metu algas didino. Nepamirškime, kad darbo rinkoje 45 proc. žmonių dirba ir gauna atlyginimus iš valstybės. Jei verslininkai blogi, tai gal valstybė tada gali mokėti didesnius atlyginimus? Bet moka tokius, kokie yra rinkoje ir kokius valstybė gali“, - tikino R.Dargis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“