Melaginga reklama

Prieš kelis dešimtmečius politikas, norėdamas žmonėms apie save priminti, turėjo gerokai paplušėti važinėdamas po miestelius, dalindamas reklaminius bukletėlius ir bandydamas patekti į žiniasklaidos akiratį. XXI a. užtenka užsiregistruoti „Facebook“, „Twitter“ ir pan. tinkluose, ir be jokių apribojimų 24 valandas per parą susikurtos propagandos burbulas skrieja per visą pasaulį. Tokios progos nepraleidžia ir Lietuvos politikai. Tačiau čia slypi ir apgaulė - politikai su jumis nebūtinai bendraus. Yra pasipūtėlių, „elitinių“ asmenų, kurie į jūsų klausimus tikrai neatsakys. Tik save reklamuos...

Būti aktyviu dalyviu socialinėse tinklo svetainėse labai paprasta. Užtenka užsiregistruoti ir jau gali pradėti kurti savo įvaizdį: talpinti nuotraukas, siųsti žinutes, komentuoti kitų žmonių įrašus, susidraugauti su tinklo vartotojais, nemokamai reklamuotis.

Tiesa, kad savo profilius 
„Facebook“, „Twitter“ ir kt. turi ir įtakingiausi pasaulio asmenys, tokie kaip Barakas Obama ar Angela Merkel. Tačiau „Vakaro žinių“ žurnalistai atliko eksperimentą ir patikrino, ar iš tikrųjų greitai Lietuvos politikai pasiekiami per socialinius tinklus, ar tai tėra skambūs žodžiai. Tam buvo pasirinktas viena daugiausiai pasaulyje vartotojų turinti svetainė „Facebook“.

Zuokas - debesyse

Socialinėse tinklo svetainėse politikai renkasi, ne tik apie ką jie nori kalbėti, bet ir kaip tai daryti. Didžioji jų dalis su vartotojais tai daro familiariai, tarsi rašytų dienoraštį. Todėl, žinoma, ir informacija, kuri yra talpinama, labai dažnai neturi nieko bendro su politika ir darbu.

Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių yra nepralenkiamas internautas Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas (1). Ne kartą pasižymėjęs radikaliomis idėjomis, pvz., važiuoti šarvuočiu sostinės senamiestyje, jis nesiliauja stebinti ir socialiniame tinkle „Facebook“.

Priešingai nei daugelis politikų, A. Zuokas savo paskyroje, kurią mėgsta beveik 22 tūkst. „Facebook“ vartotojų, dalinasi ne tik nuveiktais darbais, bet ir kas ant liežuvio galo užeina, pvz., savo dienos nuotaikomis, sveikinimais su gimtadieniu, nuotraukomis ir pan.

Spalio pabaigoje iškritus pirmajam sniegui, meras pasigyrė pastatęs pirmą senį besmegenį, tą pačią dieną dar spėjo aptarti futbolo ir krepšinio varžybų naujienas, o po kelių dienų visiems pranešė, jog trinktelėjęs į stalą kumščiu susiskaldė riešą. O štai šią savaitę, kai vyko JAV prezidento rinkimai, A. Zuokas užčiuopė ir šią aktualiją, skatinęs internautus diskutuoti, kuris gi politikas laimės. Sostinės galva nepraleidžia progos ir pasireklamuoti, pvz., savo paskyroje priminti, kad „Vilnius veža“.

Kalba, kai nori

Paradoksalu, tačiau demonstruodamas neva aktyvų bendravimą su tautiečiais, žurnalistams „Facebook“ tinkle nusiuntus žinutę su klausimais apie jo darbą, sostinės mero noras bendrauti dingo. „Persiųskite klausimus [email protected]“, - lakoniškai „Vakaro žinioms“ atrašė A. Zuokas, kai žurnalistai paklausė, kaip merui užtenka laiko ir socialiniame tinkle sėdėti, ir savo tiesiogines pareigas vykdyti. Akivaizdu - neužtenka.

Lakoniškai atsakydamas į „Vakaro žinių“ žurnalistų žinutę pasižymėjo ir švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius (2). Pasigyręs, kad stengiasi socialiniame tinkle kasdien parašyti bent vieną žinutę, taip ir neatsakė į klausimą, kaip spėja suderinti ir darbą, ir dalyvavimą internetiniame gyvenime.

Matyt, todėl ministras ir sekėjų tinklavietėje turi vos 264. Kam gi čia įdomu, kai politikas vien tik apie rinkimus kalba: agituoja, primena, dėkoja ir t. t. Būtent tai pastaruoju metu G. Steponavičius ir veikė savo „Facebook“ profilyje.

Užpildo pertraukas 
vietoj rūkymo

Kitas aktyvus „Facebook“ vartotojas, turintis tinklalapyje 2009 sekėjus, yra teisingumo ministras Remigijus Šimašius (3). Tiesa, jis rečiau nei anksčiau aptartas politikas rašo mažai ką bendro su politika turinčias žinutes, tačiau ir ministro profilyje pasitaiko šypseną keliančių įrašų. Pvz., lapkričio 3 dieną R. Šimašius savo profilyje pasidalino pasivaikščiojimo po mišką atradimais. Nepatingėjo ir nuotraukų įkelti. Moralas buvo, esą negerai miške šiukšlinti.

Vis dėlto dažniausiai ministras „Facebook“ tinkle reiškia nuomonę apie šiuo metu aktualius politinius įvykius ir daro tai drąsiau nei įprastai, pvz., kažką pavadina mulkiu ir pan. Kad tokių pasisakymų skaitomumas ir susidomėjimas didelis, rodo komentarų skaičius, kuris kartais siekia net pusšimtį.

Tiesa, kad R. Šimašius tikrai aktyvus svetainės dalyvis rodo ir tai, kad politikas greitai atrašė „Vakaro žinių“ žurnalistams į žinutę „Facebooke“. Atsakymas į klausimus atėjo visai netrukus, tačiau jame ministras atsiprašė, kad į klausimus atsakys vakare, mat šiuo metu dirba.

Todėl atsakymas, kaip R. Šimašius spėja ir žinutes su nuotraukomis socialinėse svetainėse dėlioti, ir tuo pačiu metu dirbti, buvo nuspėjamas. „Galima sakyti, kad dieną tai darau vietoje rūkymo pertraukos, nes nerūkau. Dalį dalykų (grynai darbinių, o kartais bendro pobūdžio) rašau vakare ir savaitgaliais. Beje, iš tiesų neretai sulaukiu klausimo, ar pats viską darau. Taip, pats“, - „Vakaro žinioms“ rašė kadenciją baigiantis ministras.

„Gražus“ D. Jankausko 
pasaulis

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas (4) „Facebook“ socialinėje tinklavietėje rašo kur kas lakoniškiau nei kolegos. Skaitant ministro įrašus, susidaro įspūdis, kad viskas pasaulyje „gražu“, „šaunu“, „sveikintina“. D. Jankauskas stengiasi išvengti savo profilyje neigiamo konteksto, todėl dažniausiai tik praneša apie nuveiktus darbus, pasveikina kažką su gimtadieniu, primena kokią nors minėtiną datą ir pan.

Viskas D. Jankausko „Facebook“ pasaulyje šviesu ir gražu, matyt, todėl ir sekėjų ne tiek daug turi - kiek daugiau nei 1 tūkst. Juk rinkėjai supranta, kad gyvenimas ne rožėmis klotas, kaip ministras bando pavaizduoti.

Tačiau į „Vakaro žinių“ užklausą per „Facebook“ politikas atsakė gana operatyviai. Paklaustas, kam jam reikalingas profilis socialiniame tinkle, šis puolė gintis, esą nėra kažkuo išskirtinis, mat daugelis jo kolegų naudojasi technologijų teikiamomis galimybėmis. „Manau, kad politikai neturi būti sustabarėję - jie turi būti imlūs naujovėms, jomis ne tik domėtis, bet ir naudotis, jei tik leidžia galimybės. Tai stengiuosi daryti ir aš - išnaudodamas kuo daugiau šiuolaikinių ryšio priemonių stengiuosi pasiekti kuo daugiau Lietuvos žmonių“, - apie pastangas pasireklamuoti rašė ministras.

Anot D. Jankausko, žinutės rašymas neatima daug laiko, tačiau tai esą daro laisvu nuo darbo laiku. „Be to, šį profilį kartais man padeda prižiūrėti mano patarėja ir padėjėja“, - apie tai, kaip suderina darbą ir žinučių rašymą socialiniame tinkle pasakojo politikas.

Aukščiausi politikai 
nepasiekiami

Nepralenkiama tarp politikų sekėjų skaičiumi yra prezidentė Dalia Grybauskaitė (5). Jų „Facebook“ tinklavietėje šalies vadovė turi daugiau nei 80 tūkst. Kiekvieną prezidentės įrašą perskaito tūkstančiai socialinės svetainės vartotojų ir kiekvienas jų susilaukia šimto ar net kelių šimtų komentarų. Priešingai nei daugelis politikų, prezidentės įrašų temos susijusios tik su Lietuvos aktualijomis, įkeliamos nuotraukos tik iš jos darbo dienos.

Tiesa, aukščiausias šalies asmuo asmenine žinute „Facebook“ tinkle nepasiekiamas, t. y., prezidentei žinutės parašyti negalima, kaip ir premjerui Andriui Kubiliui (6).

Kadenciją baigiantis premjeras negali pasigirti tokiu pačiu populiarumu socialiniame tinkle, kaip kad šalies vadovė. A.Kubilius sekėjų turi kiek daugiau nei 4 tūkst. Tačiau ir neturėdamas tokio paties sekėjų skaičiaus, premjeras puikiai įvertino informacijos sklaidos greitį socialinėse tinklavietėse, mat visą priešrinkiminį laikotarpį ministro pirmininko „Facebook“ profilis tiesiog mirgėjo nuo reklaminių žinučių, agituojančių balsuoti už politiką ir jo partiją.

Algis KRUPAVIČIUS, Politologas:

Mes dvejus metus iš eilės atliekame tyrimą apie socialines svetaines. Rinkimų kontekste stebėjome, ką daro politikai, kaip elgiasi ir naudoja naująsias medijas. Nors „Facebook“ yra pagrindinis socialinis kanalas Lietuvoje, ir be didelių tyrimų buvo aišku, kad šiuose rinkimuose tokiomis socialinėmis tinklavietėmis politikai agitacijai praktiškai nesinaudojo. Galima kelti hipotezę, kad jie nesiorientuoja į jaunąjį rinkėją. Partijų, turinčių didesnį pastovių rinkėjų skaičių, rinkėjai yra vyresnio amžiaus žmonės, todėl jie rečiau naudojasi socialiniais tinklais. O ir rinkimuose daugiau dalyvauja vyresni nei jauni žmonės.

Taip pat nėra surasta formų, kaip per socialinius tinklus prieiti prie žmonių, kaip agituoti, kaip kurti bendruomenę, diskutuoti, komunikuoti. Pats internetas yra labai svarbi arena, kurioje politikai komunikuoja. Šie rinkimai buvo internetiniai, tačiau socialiniai portalai tame procese nedalyvavo. Gal niekada ir nedalyvaus. Tačiau mano nuomone, Lietuvos politikai nerado to būdo, kaip pasinaudoti socialiniais tinklapiais.

Politikai, formuodami savo įvaizdį virtualioje socialinėje erdvėje, elgiasi lygiai taip pat, kaip kitose žiniasklaidos priemonėse, t. y., kuria sau palankų įvaizdį. Familiarus bendravimas socialiniuose tinkluose taip pat yra tikslingas. Norima parodyti, kad politikas yra savas, su juo galima susidraugauti ir pan. Anksčiau politikai pasirodydavo žmonėms be kaklaraiščio, prasegtais marškiniais, spaudė žmonėms rankas. Dabar daromi panašūs veiksmai virtualioje erdvėje norint pasiekti tą patį rezultatą. Tai efektyvu ypač naujajai kartai, kuri keičia komunikacinius įgūdžius. Tačiau didžiausia problema - socialiniuose tinkluose vyksta monologas su dialogo įspūdžiu, neva dvipusė komunikacija. Tačiau tikros komunikacijos įspūdis yra apgaulingas. Pagrindinis kalbėtojas yra vienas.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"