Mamos dienoraštis (1)

Nesijaučiu esanti "supermama", nežinau recepto, kaip išlikti "superžmona" ar "supermoterimi" auginant vaikus, bet nuoširdžiai tikiu, kad šis puslapis atras savo skaitytojus, kad šeštadienio mamytės lauks ne tik dėl to, kad jų vyrams laisva diena ir jie gali padėti rūpintis mažyliais, bet ir ieškodamos bendrų problemų sprendimo būdų, norėdamos pasitarti, pasidalyti panašiais džiaugsmais ir rūpesčiais...

Aš ir mano vaikai

Nieko nėra pasaulyje unikalesnio kaip motiną ir vaiką siejantis ryšys. Gimus vaikeliui tėvus užplūsta emocijų lavina, kurios nuolat keičia viena kitą.

Vos tik išvydus vaikelį, ypač sustiprėja atsakomybės, pareigos jausmas. Kai sulaukiau pirmagimio, griebiausi visokiausios literatūros, knygų puslapius apie žarnyno koliką, t.y. vadinamuosius diegliukus, apie peršalimo ligas mokėjau mintinai. Gimus antrajam, jaučiuosi ramesnė, jau ne tik pati ieškanti informacijos, bet kartais galinti ir patarti.

Cezario pjūvis

Kad ir kiek galvotum apie gimdymą ar jam ruoštumeisi, sunku numatyti viską iš anksto. Gimdžiau du kartus, dviem skirtingais būdais, todėl galiu juos palyginti. Pirmasis sūnelis gimė atlikus cezario pjūvį dėl sėdyninės pirmeigos. Prisimenu tą gražų gegužės pirmadienį. Ilgai varčiausi lovoje, net neįtariau apie artėjantį gimdymą, nebuvo jokių paruošiamųjų gimdos susitraukimų ar pan. Lipant iš lovos, nubėgo skaidrus ir šiltas vanduo. Nė kiek nesutrikau, apsidžiaugiau, kad nereikės ryt gulti ligoninėn ir laukti planinės operacijos. Nuėjau į dušą, po to paskambinau vyrui. Šis parlėkė iš darbo gerokai susijaudinęs ir net išsigandęs, tačiau, pamatęs mane tokią ramią, ir pats aprimo.

Nuvažiavome į ligoninę, greitai tapo aišku, kad operuos: dėl "sėdinukės" ir gimdymo veiklos nebuvimo. Tąkart taip ir nesužinojau, ką reiškia sąrėmiai. Operacija truko apie 50 minučių, pritaikius regioninę nejautrą. Taigi viską girdėjau, turėjau galimybę išvysti sūnelį. Deja, po to jį išnešė, susitikom tik po paros. Jaučiausi gan silpnai, buvo keistai liūdna, kad negalėjau gimdyti pati, nors ir žinojau tai iš anksto.

Pamaitinti vaikelį atnešė tik ryte, sekėsi sunkiai, pieno atsirado tik ketvirtą parą, o ir užteko jo tik tris savaites. Namo mus paleido po penkių parų, kadangi pjūvis gijo be komplikacijų.

Pasirinkti gimdymo būdą: kaip geriau?

Antrasis gimė praėjus ketveriems metams. Prasidėjus aštuntam nėštumo mėnesiui, pradėjo kamuot padidėjęs kraujospūdis. Teko net dukart per savaitę lankytis pas gydytoją, galiausiai gultis į ligoninę. Gydė tais pačiais vaistais - "Dopegyt", tik spaudimas laikėsi toks pat, mat jaudinausi.

Labai gaila buvo namie likusio sūnelio. Nors žinojau, kad jis gerose rankose, tai buvo pirmas kartas, kai miegojau atskirai nuo jo. Ir taip ligoninėj praleidau savaitę, pernešiojau jau šešias dienas, o mažylis, rodos, nė nesiruošė ateiti. Tuomet rytinės vizitacijos metu išgirdau siūlymą rinktis gimdymo būdą, kadangi jau buvo darytas cezario pjūvis. Daugelis mano vietoj būtų nudžiugusios, o aš sutrikau, bijojau blogai pasirinkti, galvojau net kelias dienas. Žinojau tik kad giliai širdyje trokštu natūralaus gimdymo, bet buvau perspėta, kad dėl praeityje buvusios operacijos gali iškilti keblumų. Apsispręsti trukdė ir vieno iš gydytojų pernelyg novatoriški siūlymai, t. y. gimdymą skatinti vaistais. Tuomet galutinai susipainiojau, kuri tiesa "tiesesnė".

Kauno klinikų gydytojai kurį laiką taip pat moterims, jau kartą operuotoms, skatindavo gimdymą, tačiau vėliau šios praktikos atsisakyta kaip nepasitvirtinusios. Be to, taip didinama rizika plyšti gimdos randui. Visgi ir gydytoja, pas kurią lankiausi visą nėštumą, ir palatos gydytoja bei skyriaus vedėjas siūlė rinktis natūralų gimdymą dėl "idealių mano kūno duomenų gimdymui". Taigi nusprendžiau palaukti dvi dienas, o neprasidėjus natūraliam gimdymui, ryžtis operacijai.

Po laiminga žvaigžde

Tą patį vakarą, vidurnaktį, nubėgo vandenys, ir po keturių valandų intensyvaus gimdymo išvydau sūnelį. Visą nėštumą nežinojome, ko laukiame, ir kai akušerė pasakė, jog berniukas, su vyru pažvelgėm viens į kitą ir supratom, jog tai visai buvom pamiršę. Abu norėjom, kad vaikutis kuo greičiau ateitų gyvas ir sveikas. Buvau be galo laiminga, nejaučiau jokio nuovargio, juk į mane žvelgė dvi apvalios akutės, o burnytė ieškojo krūties... Anot akušerės, vaikelis gimė po laiminga žvaigžde, mat gimdymas galėjo baigtis tragiškai, aplink kakliuką dukart buvo apsivyniojusi virkštelė su tikruoju mazgu... Nuoširdžiai dėkoju medikams. Tikra tiesa, kad natūralaus gimdymo metu ir mama, ir kūdikis patiria mažiau streso, aišku, jei viskas einasi sklandžiai. Tačiau suprantama, kad ne visada taip būna, bet graužtis neverta, dėkui Dievui ir žmogui, kad cezario pjūvis leidžia susilaukti sveiko vaikelio, o mamai suteikia galimybę jį auginti...

Po dviejų dienų - į namus

Iš gimdyklos, kurioje pasijunti lyg gimdytum užsienio ligoninėje, po keleto valandų buvau perkelta į Pogimdyvinį skyrių. Čia, deja, permainom dar net nekvepia: kiauri langai ir nutrupėjusios sienos nuteikia gana liūdnai. Tačiau dvi paros ligoninėj pralėkė žaibiškai, rūpestis vaikeliu neleido nuobodžiauti. Be to, pirmoji naktis buvo ne iš lengvųjų - kol pasišalino mekonijus, mažyliui gerokai pūtė pilvuką. Pranešiojau jį visą naktį, nes lovos skyriuje tokios aukštos, jog nebūčiau turėjusi sveikatos laipioti pirmyn atgal dėl gimdymo metu atliktos epiziotomijos...

Baisu ir pagalvoti, kaip iš jų kabarojasi moterys po cezario pjūvio operacijos! Beje, kai kas pasikeitė per tuos ketverius metus nuo pirmojo gimdymo. Vaikų akušerės nebevysto, net nebemoko to daryti, kūdikius atiduoda tik apvalytus, manąjį net kruvinais plaukučiais parnešė. Tiesa, rytą atėjusi akušerė pakišo mažylio galvą po drungnu vandeniu iš čiaupo, prieš tai sumurmėjusi: "Galiu ir visai neprausti, jei nenorit." Bet, kita vertus, užsidarius aplinkinių miestelių gimdykloms, Klaipėdos gimdymo namams tenka atlaikyti nemažą gimdyvių srautą, tad dėl kiekybės ir kokybė nukenčia.

Taigi nuo tos akimirkos mes jau keturiese: Mažylis, ketverių Vyresnėlis (taip pageidavo vadintis pats sūnelis) bei dvidešimt aštuonerių mama ir tėtis. Apie tai, kaip sekėsi mums pirmąjį mėnesį - kitą šeštadienį.