Liūdna tauta turi dėl ko džiaugtis

Lietuviai ir vėl jaučiasi vieni nelaimingiausių pasaulyje. Tai parodė atliktas tarptautinis tyrimas. Kyla klausimas, kuo ta laimė matuojama? Akivaizdu, kad ne objektyviais kriterijais, mat laimingiausios jaučiasi neturtingiausios šalys. Tuo tarpu lietuvių nuotaikos nesikeičia metai iš metų. Anot specialistų, naivu tikėtis, kad dėl visko kalta krizė ir valdžia. Didžiausią įtaką esą daro mūsų pačių požiūris, išvardijama eilė argumentų, kodėl lietuviui Lietuvoje turi būti gera.

Apklausoje, kurioje dalyvavo 148 šalių gyventojai, Lietuva užėmė 8 vietą tarp nelaimingiausių pasaulio šalių. Tik kaži, ar šis faktas turėtų ką stebinti, mat panašiose apklausose lietuviai „pirmauja“ praktiškai kasmet. Nesikeičia ir kiti lyderiai. Lotynų Amerikos gyventojai, tarp kurių vyrauja didžiulė turtinė diferenciacija, pakliūva į pozityviausiai nusiteikusių šalių dešimtuką. Tuo tarpų Rytų Europoje ir Azijoje gyvena nelaimingiausi žmonės. „Vakaro žinių“ žurnalistai pabandė išsiaiškinti, ko gi mums trūksta iki laimės ir ką turi kitos šalys, ko neturime mes. Paaiškėjo, kad turime daug daugiau nei pastebime ar norime pastebėti.

Laimę matuojame skirtingai

Ekonomistas Jonas Čičinskas tokį laimingų ir nelaimingų tautų pasiskirstymą vadino įdomiu, tačiau ir jam esą galima rasti logiškų paaiškinimų. Pasak jo, tai, kad pasiturinčių ir išsivysčiusių šalių gyventojai yra nelaimingesni nei gerokai prasčiau gyvenantieji, galima paaiškinti paprasčiausiu persisotinimu. „Kada šalis kyla, gyventojų laimės jausmas stiprėja. Tačiau vėliau ta kreivė tampa horizontali. Šalis turtinga, bet laimės negausėja. Atsiranda prisisotinimas, saikas, ribos, ir toliau žengiant už tų ribų laimės neberandama. Tai ypač paplitę Europoje ir JAV“, - į vartojimo pasekmes atkreipė dėmesį ekonomistas.

Tačiau ne visos išsivysčiusios pasaulio šalys suserga ta pačia liga. O ar taip atsitiks, esą jau priklauso nuo nacionalinės kultūros, požiūrio į gyvenimą. „Visos civilizuotos šalys orientuotos į turtėjimą, vartojimą. Tada laimingumas priklauso nuo to, kaip bendruomenės gyvenimas tvarkomas, ar jie turtingi vidutiniškai, bet pajamos labai diferencijuotos ir patiems reikia viskuo rūpintis, ar priešingai, kaip pvz., yra Danijoje, kur labai stiprus bendruomeninis jausmas. Ten žmonės daug kuo pasirūpina bendrai, siekdami, kad sektųsi visiems“, - dėstė ekonomistas.

O ir laimės jausmą europiečiai linkę apibendrinti, sako J.Čičinskas. „Jei jie vakar šypsojosi, buvo laimingi, dar nereiškia, kad viskas gerai, nes yra kitų problemų, kaip emigrantai, šaudymai mokyklose, cunamiai ir pan. O tokiose šalyse, kaip Lotynų Amerikos valstybės, žmonės linkę džiaugtis šia diena. Jei kažkas tądien jiems nusišypsojo, dienos nuotaika iškart pagerėja“, - skirtingą laimės ir gerovės suvokimą įžvelgė profesorius.

Gyvename saugiai

Bandymus išsiaiškinti, kodėl lietuvių laimės jausmo nedaugėja, J.Čičinskas pradėjo nuo ekonominio veiksnio. „Šalys, kurios patyrė aukštesnį pragyvenimo lygį, o vėliau jų ekonomika suklupo, jaučiasi labai nepatenkintos ir nelaimingos. Šiam pavyzdžiui tinka ir Baltijos valstybės. 2008 metais buvom įsibėgėję į gerovę, butų pirkimą, kirpyklų lankymą ir pan. Paskui tos galimybės smarkiai nyko ir kilo baisus nepasitenkinimas“, - psichologinio nuosmukio pasekmes priminė profesorius.

Tačiau tai esą neturėtų būti priežastis pasiduoti depresijai, nes gyvenimas Lietuvoje turi daug pliusų, apie kuriuos tautiečiai nesusimąsto arba nenori mąstyti, sakė J.Čičinskas. „Mes esame tradicinė visuomenė. Tradicijos, kurios metai iš metų puoselėjamos šeimose, visuomenėje dažnai traktuojamos kaip atsilikimas, bet tai kartu teikia ir stabilumą. Vienas žmogus grįžęs iš Amerikos pasakojo, kad jei tu nežiūrėjai televizijos, tai su žmonėmis nėra apie ką kalbėti. Kuo juos maitina, tą jie ir žino. Televizijose sukuriami dievai, jiems meldžiamasi, norima juos paliesti ir pan. Tas yra visiškai nestabilu, nes dievaičiai keičiasi, stabilumas dingsta. O kai nėra stabilumo, nėra saugumo“, - apie tai, kad lietuvių uždarumas turi teigiamų pusių, kalbėjo profesorius.

Lietuviškas konservatyvumas pristabdė ir inovacijų invaziją, kuri esą labai dažnai turi daugiau neigiamų negu teigiamų pasekmių. „Tačiau turime noro ir galimybių mokytis, o išsimokslinę žmonės veda į šviesų rytojų“, - tai, kad Lietuvos perspektyvos geros, tikino profesorius.

Vejamės nepavejamus

J.Čičinskui antrino ir psichologas Albinas Bagdonas, pridurdamas, kad mūsų nelaimingumo priežastis esame mes patys ir mūsų požiūris. Tačiau specialistas atkreipė dėmesį, kad įtakos turi ne tik šiandienos veiksniai, bet ir per amžius formavęsis lietuvių charakteris.

„Evoliucijos eigoje formavosi įvairūs asmenybių tipai, kurie žmogaus laimingumui irgi daro įtaką. Mūsų genofonde yra tautinių skirtumų, nes gamta mėgsta įvairovę. Tai mūsų smegenų organizacija, o be jos yra ir socialinė organizacija, kuri padarė mus niurgzliais, nepatenkintais, pavydžiais vieni kitiems. Žinoma, mes nedaug pavydesni nei lenkai ar slavai, tačiau jie suklestėjo labiau nei mes. Tai rodo, kad tiek mūsų individualioje smegenų organizacijoje, tiek socialinėje kažko trūksta. Nors matome daug altruizmo, mūsų organizacijoje jo trūksta. Individuali konkurencija, pavydas yra stipresni. Tai yra visai suprantama, juk akmens amžiuje mes atsilikdavome 10 tūkst. metų. Vėliau šimtmečiais atsilikome Europoje“, - apie istorinius faktus, dariusius įtaką mūsų charakteriui, pasakojo psichologas.

Noras pasivyti Vakarus liko ir šiais laikas. Tas noras sukuria prielaidas atsirasti mažos šalies kompleksui, juk Lietuva pasaulio mastu tėra vidutinis miestas, sako A.Bagdonas. Tai, žinoma, neprisideda prie geresnio savęs vertinimo. „Tačiau mūsų nelaimingumo bėda ne Vakarų krizė, ne politika ar valdžia, o patys mes“, - praverti akis tautiečiams bandė A.Bagdonas.

Slepiamės už metalo krūvos

Tačiau kalbant apie laimę apskritai, tai yra daugiamatis reiškinys, sakė pašnekovas. O lengviausia tą laimę pamatuoti yra lyginant save su kitais, todėl esą ir nereikia stebėtis, kad Lotynų Amerikos gyventojai yra laimingiausi. Jie visi gyvena panašiose sąlygose nematydami aplink gerokai geriau už save gyvenančių.

„Žmogaus pasitenkinimas savo uždarbiu, savo finansinėmis pajamomis nėra absoliutus. Jis priklausomas nuo to, kaip gyvena kaimynai. Pvz., tas, kuris gyvena turtingoje šalyje, susikrovęs turtus, jam to nebepakanka, nes mato, kad kiti turi dar daugiau. Pasitenkinimas savo gyvenimu, tam tikri jausmai gimsta iš vertinimo. Svarbu ne tik, kiek mūsų pačių poreikiai tenkinami, bet ir šalia esančių“, - apie sudėtingą žmogaus prigimtį pasakojo psichologas.

Paradoksalu, tačiau technologijų vystymasis, tarnaujantis patogesnei žmonių buičiai, pasak A.Bagdono, dažnai neigiamai veikia mūsų psichinę būklę. Priežastis paprasta - dėl technologijų auga atšalimas tarp žmonių. „Anksčiau, kai nebuvo telefonų, eidavome susitikti, žmonės į tolimiausias keliones pėsti ar su arkliais vykdavo, kad kažką aplankytų. O dabar mums niekur nereikia išeiti, tiesiogiai su žmogumi mes nebendraujam. O tiesioginis bendravimas duoda visiškai kitokias emocijas. Už metalo krūvos jautiesi gerokai vienišesnis“, - dėl technologijų grėsmės perspėjo psichologas.

Užkoduoti liūdėti

Visi pritaria, kad požiūrį lietuviams keisti būtina, tačiau niekas nepasako, kaip tai padaryti. Rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius atkreipė dėmesį, kad pirmiausia turi pasikeisti gyvenimo sąlygos, kad žmonės turėtų apčiuopiamų priežasčių manyti, kad jų gyvenimas gerėja. Lietuviams tai esą ypač sudėtinga, mat persekiojami skaudžios istorinės atminties turime taikytis ir su savų priespauda.

„Nuo baudžiavos laikų istorinės pervartos, kurios buvo, laimės suteikdavo neilgam.

XX a. neigiami dalykai, kuriuos patyrėme, nusėdo gilioj istorinėj atminty, kuri keistais būdais pereina į mūsų pasąmonę ir išlieka naujose kartose. Tačiau išsilaisvinę iš sovietinės okupacijos mes nejučiom patekom į savos nomenklatūrinės vienvaldystės gniaužtus. Žmonės neturi jokios politinės galios. O kai žmonės nėra laisvi, jie negali jaustis laimingi“, - lietuvių nelaimingumo priežasčių ieškojo filosofas.

Nors šiandien tų apčiuopiamų faktų, dėl ko turėtume džiaugtis, kartais rasti sunku, anot filosofo, visada yra tokių, kurie ir tamsiausiu laiku neša šviesą. „Žmogus laimingiausias yra žiūrėdamas į savo vaikus, t. y. į tuos, kurie ateina į šį pasaulį. Gyvybė įveikia visus sunkumus ir mūsų kraštą užplūdusias nelaimes. Tai ir yra negęstantis šviesos šaltinis. Kokie bebūtų sunkumai, mes matome vaikus, šaunaus, kūrybingo jaunimo. Svarbiausia kelti klausimą, kodėl mes, tėvai, politikai kuriam tokias sąlygas, kad tie vaikai virstų tokiais pat nelaimingais, kaip mes“, - susimąstyti skatino filosofas.