Linas Linkevičius: pokalbiai su Donaldo Trumpo aplinka žymiai geresni nei su buvusių prezidentų

Nuo liepos 11 iki 22 d. Šiaulių apskrityje vyksta pratybos, kurioms JAV dislokavo ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemą „Patriot“. Apie tai, kad „Patriot“ bus atvežta į Lietuvą, buvo kalbėta per Pentagono vadovo Jameso Mattiso vizitą Vilniuje gegužę. Tuomet buvo užuominų, kad iki Rusijos numatytų „Zapad“ pratybų vasarą Lietuvoje galėtų būti dislokuota „Patriot“ arba alternatyvios sistemos. Baltijos šalių oro gynyba yra viena iš silpniausių vietų. Lietuva, Latvija ir Estija šiuo metu turi tik trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas. Ir tada, gegužę, J. Mattisas užtikrino Lietuvą, kad  JAV labai gerai supranta mūsų saugumo situaciją, nėra jokio nuomonių skirtumo, todėl Amerika vykdys savo įsipareigojimus mūsų gynybai. Ar galima „Patriot“ atgabenimą laikyti tokių žodžių įrodymu? Tai klausimas užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui.

– Na, panašiai, ką jūs ir sakėte. Mes ne tik nuolat raginame ne tik klausytis, kas yra kalbama, pareiškiama, bet matyti, kas vyksta realybėje. Realybėje vyksta būtent tai, ko mes tikimės. „Patriot“ raketos ne šiaip sau ginklas, ir reikėtų kalbėti ne tik apie tų pajėgumų spragas, kurias mes turime ir jūs paminėjote, oro gynybos srityje, bet kaip ypatingas toks atvejis. Krizės atveju būna dislokuojamas. Pas mus nėra krizės, tikiu, kad jos ir nebus, bet tai vertintina kaip ženklas visiems, kad bus imamasi tokių priemonių ir tiek, kiek jų reikės, tada, kada jų reikės. Ir jokių sentimentų čia neturi būti. Aš manau, kad tai labai svarbu ir šiuo požiūriu.

– Ministre, bet mes tada gegužę kalbėjome su į Lietuvą atskridusiu Pentagono vadovu ir apie tai, kad Lietuva norėtų, kad čia būtų dislokuoti amerikiečių kariai pastoviai, o ne rotaciniu principu. Galbūt jums yra tekę girdėti, koks atsakymas, ar dar kol kas mes neturime jokio atsakymo?

– Yra tokių subtilybių politinių, ir tas žodis „pastoviai“ ne visiems mūsų sąjungininkams priimtinas. Bet jūs turbūt irgi sutiksite, kad, jeigu nuolat yra rotuojami, be tarpų, be kažkokių spragų, tai čia yra tas pats. Tai tikrai neturėtume daryti dėl to kažkokių problemų. 

Juolab, kad įvertinkime, kad mūsų regionas yra ne tik Lietuva. Lietuva yra labai mažas žemės lopinėlis, nors ir labai jautrus. Bet mes kartu su kitomis dviem Baltijos valstybėmis ir Lenkija esame traktuojami kaip tas pats regionas. Tai čia reikėtų įvertinti ir tas dislokacijas, kurios yra Lenkijoje – ar tai būtų oro pajėgų bazės, ar brigada tų pačių amerikiečių dislokuota, nes jie irgi su ginkluote, technika, karine jėga rotuos šitame regione nuolat, vykdys pratybas, kitaip tariant, bus. Todėl raginčiau žiūrėti ne tik, kas yra šiuo konkrečiu metu Lietuvoje, bet ir kas yra šitame regione. Nes tai yra irgi ženklas, kad rimtai vertinama ir NATO kontekste, ir JAV.

– Jūs per šį pusmetį bene dukart buvote JAV, susitikote ir su naujosios administracijos, prezidento atstovais. Ar jums po visų šitų susitikimų yra kokių nors abejonių dėl mūsų partnerystės ar susitarimų vykdymo?

– Aš galbūt pasikartosiu, bet tikrai ne dėl to, kad gražiai pasakyčiau, bet iš tikrųjų iš tos patirties, kurios teko ir gynybos ministru būnant, ir susitikinėjant su Baltųjų rūmų administracija, aš tokio kokybiško ir konkretaus pokalbio kaip su nacionalinio saugumo patarėju Herbertu Raymondu McMasteriu neturėjau iki tol niekada. Konkretaus ir apibendrinančio, ir su vizija į priekį, ir panašiai. Vėlgi galima būtų sakyti, kad tai tik žodžiai, bet, kaip tik ką aptarėme, tai tikrai ne tik žodžiai daugeliu aspektų.

– Bet jūs kalbėjotės su aplinka, su patarėjais, pats prezidentas irgi kartais pažada šį bei tą... na, tarkime, paskutinis susitikimas Hamburge – po susitikimo su Rusijos prezidentu buvo sakoma, kad kurs bendrą kibernetinio saugumo padalinį. Grįžęs į namus pranešė, kad ne, nekursime tokio padalinio. Tai ar pačiu prezidentu galima pasikliauti, kai jis keičia savo nuomonę? Arba Paryžiaus susitikimas, kur jis vėlgi sakė, kad dėl pasitraukimo iš Paryžiaus klimato susitarimo gal Amerika dar persigalvos? Ar tai nėra grėsmė mūsų susitarimams ir įsipareigojimams?

– Na, tuos pavyzdžius, kuriuos jūs paminėjote, tai jie ta linkme, kaip mes norėtume...

– Taip, bet galėtų būti ir kitą pusę...

– Dar pridurčiau pakoregavimą dėl pasenusio NATO. Ir po to vėliau prezidentas pats sakė, aš teigiau, kad jis pasenęs, bet jis nėra pasenęs. Tai čia vėlgi, sakyčiau, patikima yra tai, kas vyksta realybėje. Prezidentas, matosi, yra imlus aplinkai, jeigu jis koreguoja tas pozicijas. Ir pagaliau atkreipkime dėmesį – mes ieškome kažkokių blogybių, bet per tuos pastarojo laikotarpio vizitus – ir gynybos sekretorius J. Mattisas (Lietuvoje), ir prezidentas D. Trumpas Lenkijoje, ir viceprezidentas M. Pence`as netrukus bus Estijoje, ir t.t. – per labai trumpą laikotarpį, tai kas čia yra? Ne dėmesys mūsų regionui? Arba visiškai neseniai prezidentas D. Trumpas buvo Hamburge, susitiko su Didžiojo dvidešimtuko (G-20) dalyviais, ir po kelių dienų vėl Paryžiuje, Bastilijos paėmimo dieną su prancūzais.

– Nors buvo pažadėjęs nevykti.

– Taip. Vėl Europoje, vėl šalyje, kur, galima sakyti, tikrai yra nesutarimų, tarkime, dėl klimato kaitos. Tai yra dialogas. Vertinkime tai. Ir dar kartą kartoju, mes turime savo veiksmais irgi parodyti, kad mums tikrai rūpi transatlantiniai ryšiai. 

Šitas mūsų bendradarbiavimas svarbus ne tik gynybos ir saugumo srityje, bet ir nemažiau svarbus ekonomikoje. Ateis laikas ir prie prekybos grįšime, nors dabar irgi sunkūs laikai laisvai prekybai. Ir tame procese turime užsiimti racionalią, konstruktyvią poziciją, nes tikrai nesame supervalstybė, mes nenustebinsime niekuo kiekybe. Mes galime nustebinti kokybiška diplomatija, teisingais žingsniais ir sprendimais, kai dalyvaujame diskusijose, ir tuo indėliu į bendrą taupyklę, kuri nepaprastai svarbi šiandieną. Į tai turėtume atkreipti dėmesį visi.

– Gerai, bet tada man norisi pacituoti Vokietijos kanclerę, kuri sako, kad mes nebegalime pasitikėti Amerika, turime labiau kliautis savų europiečių jėgomis.

– Aš kartais labai norėčiau būti politologu, nes leisčiau sau daugiau pasamprotauti, bet tiek pasakysiu – priešrinkiminiam laikotarpiui visada turime įvesti tam tikrą koeficientą. Žmonės mėgsta girdėti kažką tokio kritiško didžiųjų šalių atžvilgiu. Aš nė kiek neabejoju, jeigu mano nuomonės paklaustumėte, kad kanclerė A. Merkel puikiai supranta transatlantinių ryšių svarbą, reikšmę. Ir čia kalba yra iš didelės šalies. Šalies, kuri tikrai lemia Europos raidą, politinę, ekonominę, netgi pasaulio raidą, tai jie gal gali leisti sau ir daugiau to laisvumo.

– Bet, žiūrėkite, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas irgi pasakė, kad labai dideli yra nuomonių skirtumai dėl Rusijos su amerikiečiais?

– Čia buvo pradžioje pasakyta, po pirmų kontaktų, bet vėlgi aš nematau tų skirtumų praktikoje. Štai visiškai neseniai prezidentas D. Trumpas, paklaustas, ką jis galvoja apie sankcijas Rusijai, kur anksčiau kai kas neįžvelgė aiškaus atsakymo arba įžvelgė netgi tokį skepticizmą, jis labai aiškiai atsakė, kad jis neketina jų atšaukti.

– Bet jis mėgino tą padaryti?

– Tai čia pradžioje buvo tokia kalba. Matote, čia reikėtų suprasti tokį dalyką. Amerika tikrai yra supervalstybė ir ji puikiai supranta, kad Rusija tikrai neprilygsta Amerikai niekuo, išskyrus branduolinio ginklo turėjimu ir neprognozuojamumu. O visa kita... jos BVP mažesnis už daugelio Europos Sąjungos šalių. Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva lenkia. Mes labai mėgstame save plakti. Pasiūlyčiau ir tokio pasididžiavimo kartais įkvėpti – mūsų daugiau ir už estus, ir latvius (BVP vienam gyventojui). Ir kiekvienas lyderis, kuris jaučiasi atsakingas, nori kontaktų su Rusija ir nori išspręsti tuos nesklandumus, kad nebūtų tos įtampos. Tai smerkti už tą norą negalima. Aš nemanau, kad prezidentas D. Trumpas su visomis savo savybėmis, tokiomis išskirtinėmis, jis tikrai kitokia asmenybė, negu mes esame įpratę matyti, mėgs, kad jam patiks, jeigu jį apgaus.

– Bet Senatas jau palaikė sankcijas Rusijai, o Kongrese įstrigo ir Baltieji rūmai irgi bando daryti įtaką būtent dėl to punkto, kad be Kongreso leidimo pats prezidentas galėtų sankcijas atšaukti kada nori.

– Ta visa kampanija, tas tyrimas, susijęs su santykiais su Rusija, su Rusijos kišimusi, spaudimu politikams, politikų ryšiams, juk visa prezidento aplinka dabar praktiškai „pakabinta“, tai šitame fone aš tikrai nemanyčiau, kad varžtų atlaisvinimas  įmanomas. Ir, jeigu kažkas bus daroma, tai Kongresas tikrai norės turėti kontrolę, turės tam argumentų, ir gali taip būti, kad norės net kodifikuoti tas sankcijas, kad jos būtų įtvirtintos įstatymu. Gali taip būti, nenoriu prognozuoti, nes neturiu tam pagrindo, bet aš manau, kad tikrai nebus atlaisvinama arba liberalizuojama, o priešingai – bus dar daugiau saugiklių įdėta, kad tikrai niekam nekiltų abejonių, jog šitoje situacijoje amerikiečiai praloš arba savo taktikos prasme, arba net strategijos.

– Tai, ministre, jeigu grįžtant prie Amerikos ir mūsų santykių, jūs vis dėlto jaučiate skirtumus Lietuvos atžvilgiu tarp to, kas vyko Baracko Obamos administracijoje ir kas dabar yra D. Trumpo administracijoje?

– Na, aš drįsčiau teigti, kad administracijos atstovai, kuriuos dabar čia vardinome – saugumo patarėjas H. R. McMasteris, valstybės sekretorius Rexas Tillersonas, gynybos sekretorius J. Mattisas, Kongreso vadovas Paulas Rayanas, komitetų pirmininkai – atrodo žymiai geriau negu buvo.