Lietuviai grįžta namo

Likus kelioms dienoms iki Kalėdų, Lietuvos oro uostai vieną po kito pasitiko būrius iš svetur grįžtančių tautiečių. Nenuostabu, kad didžiausio srauto lietuvių sulaukiama iš antrąja Lietuvos sostine vadinamo Londono. Vieną popietę pasisveikinti su grįžtančiaisiais iš Jungtinės Karalystės nuskubėjo ir „Vakaro žinių“ žurnalistai.

Atvyksta ne po vieną

Tačiau laukiamojoje salėje gausu buvo ne tik lagaminus tempiančių emigrantų, bet ir gėlėmis nešinų jų artimųjų. Kone kiekvieną po ilgo laiko nusileidusį Lietuvos žemėje pasitiko šeima ir būriai draugų. Irina ir Aleksandras, Londone gyvena jau septynerius metus.

Tačiau nei badas, nei pinigų troškimas jų iš gimtinės neišgynė. Pasirodo, vos studijas Lietuvoje baigę jaunuoliai paprasčiausiai norėjo nuotykių. Jų ir gavo, prisipažįsta Irina.

„Visada norėjom gyventi dideliame mieste, todėl nieko nelaukėm. Dabar Londone dirbu internetinėje prekyboje. Į Lietuvą grįžtam kartą per metus. Dovanų parvežėm daug, bet negalim sakyti ką“,- juokėsi mergina, mat tie, kam skirtos dovanos, t. y. tėvai, laimingi sulaukę dukters stovėjo šalia.

Apsižvalgius, koks kontingentas atskrido iš Londono, darosi akivaizdu, kad rasti visiems vieną apibūdinimą, kaip dažnai daroma, yra sunku. Mat žmonių būta skirtingo amžiaus, profesijų, tikslų ir nuotaikų.

Nors didžioji dalis gyvendami svečioje šalyje išsiveža su savimi nostalgiją gimtinei, yra ir tokių, kuriems nostalgiją atstoja nuoskauda.

Geriausia dovana - jis pats

Štai roko grupės muzikantas Aurimas, Londone gyvenantis jau trejus metus, apgailestavo, kad emigruoti jį privertė nesėkmingai susiklosčiusi tiek policijos pareigūno, tiek muzikanto karjera. „Išvykau, nes negalėjau Lietuvoje dirbti mylimo darbo. Buvau policijos pareigūnas. Tačiau išdirbus septynerius metus, supratau, kad tokių, kaip aš, čia nereikia. Man buvo nepriimtina logika, kai savi savus parduoda. Lietuvoje vykstantys protestai yra tik simbolika. Visur žmonės rėkia, kad jiems blogai, tačiau nieko nedaro. Aš bandžiau kažką keisti, tik man nepavyko“, - neigiamais prisiminimais apie darbą policijoje dalijosi Aurimas.

Panašiai susiklostė ir jo grupės likimas. Pasak vaikino, Lietuvoje jie buvo pakankamai žinomi, tačiau to neužteko, kad grupė galėtų sėkmingai gyvuoti. Dabar savo muzikinę veiklą Aurimas tęsia roko gimtinėje Londone. Perspektyvas muzikantas vertina atsargiai ir su sveika ironija. „Ten irgi nepavyksta prasimušti. Reikia kantrybės ir gal iki kokio 50-mečio pasieksim tikslą“, - pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo Aurimas.

Į Lietuvą vaikinas grįžta dažnai, esą širdis verkia išvažiavus, nes čia liko motina ir mergina, kurioms geriausia Kalėdų dovana - jis pats. Paklaustas, ar nežada išsivežti ir merginos į Londoną, muzikantas buvo įsitikinęs, kad bėgti iš Lietuvos vaikantis turtų ar patogumų, jei esi susikūręs gyvenimą čia, nereikia. „Tiems, kurie čia turi kažkokį pagrindą, neapsimoka ten važiuoti. Žmonės ten važiuoja dėl geresnio gyvenimo, jiems vis kažko maža, nori būti ponais. Tai lietuvių bruožas. Aš važiavau, kad išgyvenčiau ir realizuočiau svajonę“, - nuolaidus tautiečiams nebuvo Aurimas.

Šeimos šviesulys

Tačiau ne visi svetur vyko, kad išgyventų. Kai kuriems keliavimas yra tiesiog gyvenimo būdas. Vienas tokių yra Tomas, kurio darbas jaunuolį siuntinėja po visą pasaulį. Užklausus, ką šis veikia, reikėjo suklusti, mat sutikti žmonių, užsiimančių tuo pačiu, ką veikia Tomas, yra reta.

„Dirbu aukštalipiu. Visą savo gyvenimą keliauju po Europą.Londonas yra dar viena stotelė. Buvau Olandijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Azerbaidžane ir kt. Man patinka keliauti, tai mano gyvenimo būdas. Lietuvą aplankau mažiausiai kartą per metus, tačiau stengiuosi du ar tris. Bet ir to neužtenka, šeimos vis viena labai pasiilgstu“, - guodėsi Tomas.

Žinių ir pažinimo trokštantis jaunuolis tuo bando užkrėsti ir savo mažąją seserį. Nors mergaitei vos penkeri, vyresnysis brolis Kalėdų proga seseriai vežė pilną lagaminą knygų. Neprastesnės dovanos laukė ir Tomo tėvų. „Sesuo knygų dar neskaito, juolab anglų kalba, tačiau noriu ja sudominti kalbomis, kad mokytųsi, būtų įvairiapusė ir išprususi, galėtų keliauti po pasaulį, kaip aš. Tėvams atvežiau elektroninę knygą. Noriu jiems padėti neatsilikti nuo informacinių technologijų“, - šeimos švietimu buvo susirūpinęs vaikinas.

Ieškojo darbo - rado vyrą

Štai Londone namuose vaiką auginanti Vida Lietuvoje likusiems namiškiams taip pat rinko praktiškas dovanas. Kaip pati sakė, norėjo atvežti tai, ko artimieji stokoja, apie ką svajoja. Pasirodo, pradžiuginti mylimus žmones nėra labai sudėtinga: lūpų dažai seseriai, naktinukai mamai, užrašų knygutės vyriškiams.

Išlaidos nesvarbios, mat prieš dešimtmetį į Londoną išvykusi Vida ne tik pralobo, bet ir meilę rado. „Dabar nedirbu, auginu vaiką namuose. Esu ištekėjusi už iraniečio. Jie labai skiriasi nuo lietuvių vyrų. Gerokai dėmesingesni, todėl ir pasirinkau užsienietį. O išvažiuoti pastūmėjo finansai. Lietuvoje dirbdama virėja užsidirbdavau tik skolom atiduoti, o dabar užsiimame šeimos verslu, kepame picas. Ir sekasi mums puikiai“, - sočiu gyvenimu svetur džiaugėsi Vida.

Dievina Vilnių

Turbūt viena iš nedaugelio parskridusių iš Londono, kuriame tiesiog viešėjo, buvo Agnė. Ten gyvena jos draugai, todėl mergina pasinaudojo proga paatostogauti vienoje iš didžiųjų Europos sostinių. Pasirodo, ir Agnė gyvena emigrantės gyvenimą. Tik daro tai ne Jungtinėje Karalystėje, bet Norvegijoje.

„Dirbu fabrike. Niekada nesakiau, kad liksiu svetur. Aš dievinu Vilnių ir visada čia grįšiu. Bet kol kas mano poreikiai yra per dideli Lietuvos atlyginimams. Dirbu dar tris mėnesius, tačiau planuoju likti ilgesniam laikui“, - prisipažino Agnė.

Tačiau merginos mintys sukasi ne tik apie pinigus, bet ir apie studijas, mat šiuo metu dar mokosi viešosios politikos ir vadybos. O ir ateityje įsivaizduoja save toli gražu ne fabrike, o kur kas prestižiškesnėje vietoje. „Norėčiau dirbti Europos Sąjungos institucijose. Dėl Lietuvos nesibaiminu. Karta keičiasi, todėl esu tikra, kad viskas eina tik į gera“, - optimistiškai į ateitį žvelgė jaunuolė.

1 - Tiek mln. lietuvių, manoma, gyvena emigracijoje. Nuo 1990-ųjų iš Lietuvos emigravo per 600 tūkst. gyventojų. Viliamasi, kad iki 2014 metų bus suskaičiuoti visi užsienio lietuviai.

Tėvynė, deja, tolsta

Airijoje gyvenantys lietuviai gyvena ne tik švenčių nuotaikomis, jie nerimauja, ar po Naujųjų metų dar turės darbus. Tačiau juos vienija ne tik bendras nerimas, bet ir džiaugsmas, kuriuo svetur gyvenantys tautiečiai dalijasi lietuvių bendruomenių suėjimuose. Lietuvis su lietuviu sutaria, - teigia lietuvių katalikų misijos Airijoje kunigas Egidijus ARNAŠIUS.

- Kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena lietuviai emigrantai? - „Vakaro žinios“ klausė kunigo E.Arnašiaus.

- Tiems lietuviams, kurie gyvena Airijoje, dabar labai rūpi ekonominiai dalykai. Airijos kitų metų biudžetas bus labai griežtas. Daugelis nerimauja, ar dar turės darbus po Naujųjų metų. Prieš 10 metų galėjai gatvėje sušukti, kad nori dirbti, ir tave tuoj pat išneš iš jos, duos darbo. Dabar gali šaukti kiek nori, niekas tavęs neišgirs. Tą iliustruoja ir retesni skrydžiai - anksčiau per dieną po du lėktuvus į Airiją ir atgal į Lietuvą skrisdavo, o dabar per savaitę tik trys belikę.

- Kaip ruošiasi šventėms mūsų tautiečiai užsienyje?

- Grįžta į gimtinę aplankyti artimųjų. Yra tokių, kurie ir negrįžta, nes kelionės kainos yra labai didelės. Dar pas kitus atskrenda artimieji iš Lietuvos. Didelio vienišumo per šventes nėra, ryšys su giminaičiais tvirtas. Aišku, tėvai, kurie atskrenda aplankyti savo vaikų, norėtų, kad jie grįžtų į Tėvynę, tačiau patys supranta, kad ekonominiu požiūriu grįžti nėra jokių vilčių. Dėl naujų tradicijų - aišku, čia jau ne iš gerosios pusės, kas turi daugiau airių draugų, šventes švenčia aludėse.

- Šventės - proga susimąstyti ir apie grįžimą Tėvynėn visam laikui. Ar yra tokių, kurie žada grįžti?

- Kol kas tokių planų beveik niekas neturi. Lietuvoje ekonominė situacija yra dar prastesnė negu Airijoje, jaunimui tiesiog nėra kur grįžti. Ir Lietuva tikriausiai jų grįžtančių nelaukia. Tie, kurie sukūrę mišrias šeimas, jau niekuomet į Lietuvą negrįš. Mano galva, apskritai dauguma jau nebegrįš, kiti mąsto dar toliau laimės ieškoti. 2007 metais prieš krizę buvo laikotarpis, kai daugelis emigrantų sakė: dar truputėlį pabūsime ir grįšime, dabar nuomonė pasikeitė. Net tie, kurie buvo grįžę į Lietuvą, atvažiavo vėl į Airiją.

- O patriotizmas?

- Štai Lietuvoje buvo rinkimai į Seimą, visi skaičiuoja, kiek lietuvių yra Airijoje, aš taip iš dausų skaičiuoju, kad apie 50 000 lietuvių, kiti mano, kad yra 100 000. O rinkimuose į Seimą dalyvavo tik apie 1500. Gink Dieve, mes nieko nesmerkiame, bet tai parodo tam tikrą lietuvių patriotizmo lygį. Jeigu yra rinkimai į Lietuvos valdžią, ir yra tik tokie balsavimai, tada labai liūdnas momentas. Tačiau galima suprasti emigrantus, jie sako: mes nebegyvename Lietuvoje, nebesuprantame jos ir kas ten darosi, geriau tegu nusprendžia tie, kurie gyvena ten. Gal jie ir teisūs. Tačiau kitas dalykas - labai gaila, kai žmonės jaučiasi nutolę nuo Lietuvos.

- Kaip mūsų tautiečiai puoselėja lietuvybę užsienyje?

- Gruodžio 8 dieną kaip tik buvau Lietuvos atstovybėje, vyko Kalėdų eglės įžiebimo vakaras, susirinko nemažai lietuvių aktyvistų iš visos Airijos. Visuose Airijos kampeliuose lietuvių susirenka, pagaliau į šv. Mišias ateina. Po Mišių prie arbatos bendraujame. Lietuvis su lietuviu gražiai sutaria.

- Grįžtant prie mišrių šeimų klausimo: ar svetur gimę vaikai mokomi lietuviškai?

- Galiu kaip pavyzdį pasakyti, yra tokia lietuvė, prieš porą metų ištekėjusi už airio, turi sūnų, kuriam dabar yra apie trejus metus. Moteris jau susirūpinusi dėl kalbos, sako, kad norėtų įsteigti mokyklėlę Vakarų Airijoje, kad sūnus išmoktų lietuviškai, nes jam nekaip sekasi kalbėti lietuviškai. Žmonės ateina ir klausia, ką daryti? Nes kalba žūsta. Tokiais atvejais duodu kontaktus Dubline, kituose miestuose, duodu praktinių patarimų, nuo ko reikia pradėti norint įsteigti mokyklėlę.

- Ko švenčių proga palinkėtumėte visiems lietuviams?

- Nenusivilti Lietuva, neprarasti vilties, tikėjimo. Turėti savyje tikėjimą Dievu, nes jeigu bus gyvas tikėjimas Dievu, tuomet visi gyvenimo klausimai bus išspręsti.