Laisvės troškimas tautybės neturi

Šiau­lių ap­skri­ties ar­mė­nų bend­ruo­me­nės va­do­vas Ra­fik Ka­zar­jan per 1991 me­tų sau­sio įvy­kius ne­gal­vo­jo apie tai, kad ga­li žū­ti ne sa­vo tė­vy­nė­je. „Gal­vo­jau, ne­svar­bu, ar ten, ar čia ko­vo­siu. Prie­šas bu­vo tas pa­ts“, – sa­ko ta­da Lie­tu­vos po­li­ci­nin­ku Šiau­liuo­se dir­bęs vy­ras. Pa­sak ar­mė­no, žmo­nių vie­ny­bė įtrau­kia sa­vai­me – kaip sū­ku­rys įne­ša į jū­ros vi­du­rį.

Gąs­di­no na­cio­na­lis­tais

Į Lie­tu­vą R. Ka­zar­jan at­vy­ko 1987 me­tais – Kau­no mi­li­ci­jos mo­kyk­lo­je mo­ky­tis tei­sės ir dirb­ti.

„Sau­gu­mas klau­sė, ar ži­nau, kur va­žiuo­ju. Įs­pė­jo, kad man bus la­bai sun­ku gy­ven­ti, kad Lie­tu­vo­je – na­cio­na­lis­tai. At­va­žia­vau su nei­gia­ma in­for­ma­ci­ja, o pa­kliu­vau į vi­siš­kai prie­šin­gą ap­lin­ką. Pra­dė­jau do­mė­tis, ko­dėl to­kia sau­gu­mo in­for­ma­ci­ja. Su­ži­no­jęs, pa­vyz­džiui, apie R. Ka­lan­tą, su­pra­tau, ko lie­tu­viai no­ri, ir ko­dėl ki­tiems tai ne­pa­tin­ka“, – sa­ko R. Ka­zar­jan.

Pir­muo­sius po­li­ti­nio ju­dė­ji­mo im­pul­sus ar­mė­nas pa­jau­tė 1988 me­tais grį­žęs į tė­vy­nę: jau ta­da Ar­mė­ni­jo­je ma­siš­kai de­gin­ti par­ti­niai bi­lie­tai.

„M. Gor­ba­čio­vui ki­lo pa­vo­jus. Ne­ži­nau, kurs­to­mas ar ne­kurs­to­mas, bet pra­si­dė­jo ka­ras Ka­ra­ba­che – rei­kė­jo ge­si­nti ug­nį. Kau­ka­zas pra­dė­jo, o Bal­ti­jos ša­lys ati­da­rė ant­rą fron­tą“, – sa­ko R. Ka­zar­jan.

Si­tua­ci­ja bu­vo per­mai­nin­ga. Ra­fik pui­kiai pri­si­me­na, kaip 1989 me­tais, be­si­mo­ky­da­mas Kau­ne, per pa­skai­tą dės­ty­to­jos pa­klau­sė apie M. Gor­ba­čio­vo ir B. Jel­ci­no san­ty­kius. Už šį klau­si­mą pa­te­ko į ypa­tin­gą­jį sky­rių, net kel­tas klau­si­mas, ar iš­mes­ti iš stu­di­jų ir dar­bo mi­li­ci­jo­je.

Ar­mė­nas pri­si­me­na vy­ra­vu­sias skir­tin­gas nuo­tai­kas: „Re­vo­liu­ci­jos Ru­si­jo­je me­tu bu­vo žmo­nių, ku­rie ne­šio­da­vo­si dvi ke­pu­res. Kam pa­kliū­si – bal­tie­siems ar rau­do­nie­siems. Vi­sa­da yra žmo­nių, ku­rie plau­kia pa­lei ban­gą, ku­rie pri­si­tai­ko“.

Ra­fik Ka­zar­jan kar­tu su ko­le­go­mis iš vi­sos Lie­tu­vos bu­dė­jo ir Sau­sio 13-osios au­kų lai­do­tu­vė­se. Juo­zo BIN­DO­KO nuo­tr.

Jau­tė­si prieš­prie­ša

Lie­tu­vo­je ky­lan­tį ju­dė­ji­mą R. Ka­zar­jan ypač pa­ju­to dėl sa­vo dar­bo. At­min­ty­je jam iš­ky­la bu­dė­ji­mas kon­cer­tuo­jant gru­pei „An­tis“.

„Ne­duok Die­ve, ko­kio­je si­tua­ci­jo­je bū­da­vo­me. Pa­žei­dė­jus su­draus­min­ti rei­kė­jo la­bai at­sar­giai, žmo­nių ma­sė rea­guo­da­vo prie­šiš­kai. Jė­gos struk­tū­ros žmo­nėms kė­lė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, jau­tė­si prieš­prie­ša. Tvy­ro­jo ne­ži­no­my­bė: kas bus? Nuo mū­sų nie­kas ne­prik­lau­sė, spren­di­mai ir įsa­ky­mai bu­vo iš vir­šaus“, – pa­sako­jo Ra­fik.

Pa­rei­gū­nai, pa­sak ar­mė­no, bu­vo bu­fe­ri­nė­je zo­no­je – tarp žmo­nių ir val­džios. Jis pri­si­me­na 1989 me­tų mo­men­tus, kai jiems bu­vo lie­pia­ma vie­šuo­ju trans­por­tu nau­do­tis tik be uni­for­mos – kad be rei­ka­lo neer­zin­tų žmo­nių.

„Šiau­liuo­se, tuo­me­tė­je R. Gri­go, da­bar – S. Šal­kaus­kio gat­vė­je, bu­vo iš­kel­ta tris­pal­vė. Mi­li­ci­nin­kai, ku­rie su­lai­kė vė­lia­vą iš­kė­lu­sius as­me­nis, ga­vo pre­mi­ją. Po me­tų tris­pal­vė ta­po ofi­cia­lia vė­lia­va. Ko­le­gas er­zi­no­me, kad pre­mi­ją grą­žin­tų“, – pa­sako­jo R. Ka­zar­jan.

Į Sau­sio 13-osios au­kų lai­do­tu­ves su­plau­kė mi­nios žmo­nių.

Pir­ma­sis su­si­dū­ri­mas

Si­tua­ci­ja rim­tė­jo. Vie­ną ry­tą su bend­ra­moks­liais at­vy­kęs į pa­skai­tas Po­li­ci­jos aka­de­mi­jos fi­lia­le An­ta­kal­ny­je, Vil­niu­je, R. Ka­zar­jan pa­ma­tė ap­link pa­sta­tą sto­vin­čius OMON'o ka­rius.

„Šau­kia, kur ei­na­te? Ru­siš­kai at­sa­kiau, kad į pa­skai­tas. „Ne­bus pa­skai­tų“, – at­sa­kė, – pri­si­me­na vy­ras. – Kai pra­si­dė­jo to­kie puo­li­mai, pa­jau­čiau, kad žmo­nės pa­leng­va bū­riuo­ja­si – ar­tė­ja vie­nas prie ki­to, at­si­ran­da vie­nin­gu­mas, vi­di­nė dva­sia.“

Jau 1993 me­tais, kai pa­sta­tas bu­vo grą­žin­tas, R. Ka­zar­jan su ko­le­go­mis iš­vy­do iš­dras­ky­tas fo­to­la­bo­ra­to­ri­jas, nu­pjaus­ty­tas pal­mes ir ant sie­nos už­ra­šy­tą gra­si­ni­mą: „Mes dar grį­ši­me“.

BU­DĖ­JI­MAS: Per 1991 me­tų sau­sio įvy­kius Lie­tu­vos po­li­ci­nin­kai bu­vo įkur­din­ti Na­cio­na­li­nė­je M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je. Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Po­li­ci­nin­kai – be­gink­liai

1991 me­tų sau­sio 13-osios iš­va­ka­rė­se R. Ka­zar­jan įpras­tai grį­žo iš dar­bo po­li­ci­jo­je į na­mus Šiau­liuo­se. Din­gus te­le­vi­zi­jos ka­na­lams, su­lau­kė skam­bu­čio: rink­tis cent­ri­nia­me ko­mi­sa­ria­te.

„Ap­si­vil­kau uni­for­mą, pa­siė­miau au­to­mo­bi­lį, su­rin­kau ne­to­lie­se gy­ve­nan­čius ko­le­gas. Til­žės gat­ve va­ži­nė­jo grei­to­sios, gais­ri­nės au­to­mo­bi­liai su si­re­no­mis. Įva­žia­vau į ma­žes­nią­sias gat­ves – Se­vas­to­po­lio, Kry­mo, V. Grin­ke­vi­čiaus – ir sig­na­lu ža­di­nau žmo­nes“, – pri­si­me­na R. Ka­zar­jan.

Po ge­ro pus­va­lan­džio ar va­lan­dos žmo­nės iš pie­ti­nio mik­ro­ra­jo­no Til­žės gat­ve jau ėjo bū­riais. Kad cent­re ne­kla­jo­tų, skirs­ty­ti gy­ny­bai prie Sa­vi­val­dy­bės, pa­što, mi­li­ci­jos sky­riaus.

„Vie­ną ki­tą ci­vi­lį eki­pa­žą pa­lei­do­me į tuo­me­tį ka­ri­nį Ga­ga­ri­no mies­te­lį (da­bar – Pu­rie­nų gat­vė), kad pra­neš­tų, jei šar­vuo­čiai pa­ju­dės. Tą nak­tį gink­lus mums iš­da­vė, bet šo­vi­nius sa­kė pa­slėp­ti, kur tik ga­li­me – kad tik ne­tu­rė­tu­me. Kad nea­tim­tų, ne­pro­vo­kuo­tų. Bet ko­kia klai­da ga­lė­jo baig­tis tra­giš­kai“, – pa­sa­ko­jo šiau­lie­tis.

Pa­ry­čiui Sa­vi­val­dy­bę juo­sė mi­nia žmo­nių. R. Ka­zar­jan su ko­le­go­mis įė­jo į vi­dų – į gy­ny­bos po­zi­ci­ją: „Svar­biau­sia min­tis bu­vo nea­ti­duo­ti val­džios. „Neį­lei­si­me“, – gal­vo­jo­me. Bu­vo­me be­gink­liai, bet apė­mė toks no­ras, toks azar­tas!“

Ry­te išė­jęs iš Sa­vi­val­dy­bės, R. Ka­zar­jan da­bar­ti­nė­je Tra­kų gat­vė­je iš­vy­do su­sta­ty­tas sun­kias­vo­res ma­ši­nas, at­kir­tu­sias pri­va­žia­vi­mą.

Su Zok­nių ka­riš­kiais bend­rau­ta vi­są lai­ką: „Po ke­lių die­nų ka­riš­kiai net siū­lė pa­gal­bą: „Mes – sta­tu­ti­niai žmo­nės, gink­lais pa­dė­ti ne­ga­li­me, gal ku­ru ga­li­me?“.

Apie sa­viš­kius ne­be­gal­vo­jo

Pa­sak R. Ka­zar­jan, vi­si el­gė­si lais­va va­lia. Bu­vo aiš­ku: ar­ba – šian­dien, ar­ba – nie­ka­da.

Po po­ros die­nų or­ga­ni­zuo­ta ke­lio­nė į Vil­nių. R. Ka­zar­jan pa­siė­mė dan­tų pa­stos, še­pe­tu­ką, mui­lo ir ke­lis su­muš­ti­nius. Va­žia­vo ne­ri­bo­tam lai­kui. Si­tua­ci­ja ga­lė­jo keis­tis kas va­lan­dą.

„Anks­ti ry­tą su­si­rin­ko­me į sa­lę. Po inst­ruk­ta­žo ke­liems ko­le­goms stai­ga vai­kai ar žmo­nos „su­si­rgo“, uoš­vės „mi­rė“, – ap­si­spren­di­mo aki­mir­kas pri­si­me­na R. Ka­zar­jan. – Ma­no na­muo­se li­ko du ma­ža­me­čiai vai­kai. O juk bet kas ga­lė­jo tu­rė­ti są­ra­šą su ad­re­sais, kur gy­ve­na pa­rei­gū­nai, atei­ti ieš­ko­ti gink­lo! Bet tuo mo­men­tu į au­to­bu­są sė­do­me ko­ne dai­nuo­da­mi. Ži­no­jo­me, ko va­žiuo­ja­me.“

Pil­nas au­to­bu­sas į Vil­nių pa­ju­dė­jo iš Sau­lės laik­ro­džio aikš­tės.

Po­li­ci­nin­kai at­vy­ko į Na­cio­na­li­nę Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ką. Ant grin­dų gu­lė­jo pa­mes­ti čiu­ži­niai. Su­da­ry­tas bu­dė­ji­mo gra­fi­kas: dvi va­lan­dos – vaikš­čio­ti prie Aukš­čiau­siosios Ta­ry­bos, dvi va­lan­dos – bu­dė­ji­mo re­ži­mo ir dvi va­lan­dos, jei yra ga­li­my­bė, poil­sio.

Ne­pa­mirš­ta­mos lai­do­tu­vės

Gi­lų įspū­dį ar­mė­nui pa­li­ko Sau­sio 13-osios au­kų lai­do­tu­vės. Jo po­stas bu­vo prie pat kars­tų, iš­ri­kiuo­tų Ka­ted­ros aikš­tė­je ir už­deng­tų Lie­tu­vos vė­lia­vo­mis.

„Sto­vė­jo­me li­ni­ja: tar­pas, kars­tai, val­džios at­sto­vai. Mi­nia žmo­nių. Vi­si sto­vė­jo tvar­kin­gai. Pa­ju­tau vie­nin­gu­mą, – prisimena iš­gy­ven­tą jaus­mą R. Ka­zar­jan. – Priė­ju­si mo­te­ris verk­da­ma ap­si­ka­bi­no ran­ką, pra­šė: jūs – mū­sų pa­sku­ti­nė vil­tis, neiš­duo­kit mū­sų. Juk tuo me­tu bu­vo­me pa­grin­di­nė gink­luo­ta jė­gos struk­tū­ra.“

Po lai­do­tu­vių pa­rei­gū­nai grį­žo į bib­lio­te­ką. R. Ka­zar­jan bu­dė­ti rei­kė­jo tre­čią va­lan­dą nak­ties. Bu­vo šal­ta. Snie­gas. De­gė gra­žūs lau­žai. Dau­gy­bė žmo­nių. Ar­ba­ta, ka­va, deš­re­lės. Vi­si – tar­si gi­mi­nės. Ne­rei­kė­jo nė pa­žįs­ta­mų.

„Kai apie tre­čią va­lan­dą nak­ties tu­ne­liu pra­va­žia­vo tan­kai, pe­rė­jo šiur­pas. Iš ku­rios pu­sės ateis? Bet nė vie­nas žmo­gus ne­žen­gė žings­nio at­gal. Bu­vo sta­to­mos ba­ri­ka­dos. Nak­tį vaikš­čio­jo­me tarp žmo­nių. Kaž­kas pa­sa­kė: „Jė­zus, Ira­ke pra­si­dė­jo ka­ras!“ Va­di­na­si, vis­kas su­pla­nuo­ta – vi­sas pa­sau­lis ten, o čia – at­vi­ra.“

Mi­nio­je – ir Ar­mė­ni­jos vė­lia­va

Die­ną, pri­si­me­na Ra­fik, prie Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos rū­mų žmo­nių su­si­rink­da­vo dar dau­giau. Ar­mė­nui net krū­ti­nę su­spau­dė, mi­nio­je pa­ma­čius tė­vy­nai­nių su Ar­mė­ni­jos vė­lia­va.

R. Ka­zar­jan ne­mąs­tė apie tai, kad tek­tų mir­ti ne už sa­vo tė­vy­nę.

„Bu­vo vie­ny­bės dva­sia. Ži­no­jau, jei čia at­si­da­ro ant­ras fron­tas, vis­kas bus ge­rai. Gal­vo­jau: ar aš ten, ar čia ko­vo­siu prieš tą pa­čią jė­gą. Prie­šas bu­vo vie­nas ir tas pa­ts.“

Pa­sak Ra­fik, žmo­nių vie­ny­bė įtrau­kia sa­vai­me. Jo nuo­mo­ne, Lie­tu­vo­je ta­ry­bi­nės ar­mi­jos va­dus er­zi­no lais­vės gy­nė­jų šal­tak­rau­jiš­ku­mas.

„Jie lau­kė, kad, ne­duok Die­ve, mū­siš­kiai gink­luo­tai pa­si­prie­šins. Bū­tų bu­vę daug dau­giau krau­jo“, – sa­ko R. Ka­zar­jan. Ir pri­me­na ar­mė­nus, ku­rie į si­tua­ci­ją rea­guo­ja karš­tai.

Są­ra­šai din­go

2011 me­tais, mi­nint Sau­sio 13-osios įvy­kių dvi­de­šimt­me­tį, Po­li­ci­jos mu­zie­ju­je Šiau­liuo­se su­si­rin­ko ko­le­gos, tarp jų – tuo­me­tis Šiau­lių mies­to vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to ko­mi­sa­ras Alf­re­das Vil­bi­kas, 1991 me­tais or­ga­ni­za­vęs ke­lio­nę į Vil­nių.

Prieš su­si­ti­ki­mą bend­ra­min­čiai ieš­ko­jo tų die­nų nuo­trau­kų, bet, pa­si­ro­do, ta­da nie­kam nė min­čių ne­ki­lo fo­tog­ra­fuo­ti. To­dėl R. Ka­zar­jan vi­sa­da įdė­miai per­žiū­ri pub­li­kuo­ja­mas nuo­trau­kas – gal ku­rio­je at­pa­žins sa­ve.

„Nie­ko ab­so­liu­čiai ne­si­gai­liu“, – sa­ko R. Ka­zar­jan, nors ir ne­su­lau­kė nei dė­me­sio, nei įver­ti­ni­mo. Jam keis­ta, kad pa­rei­gū­nų, ku­rie va­žia­vo į Vil­nių, są­ra­šai yra din­gę.

Kiek pa­mąs­tęs, jis pa­si­da­li­ja ar­mė­niš­ka iš­min­ti­mi: pa­da­ryk ge­ra ir įmesk į van­de­nį – vis tiek ka­da nors iš­nirs auk­si­nė žu­ve­lė ir tau pa­dės.

„Kar­tais gal­vo­ju, kas bū­tų, jei šian­dien vyk­tų kaž­kas pa­na­šaus. Ne­ma­nau, kad elg­čiau­si ki­taip. Mums pa­tiems rei­kė­jo per­mai­nų, – sa­ko R. Ka­zar­jan. – Ta­da bu­vo emo­ci­ja. Kuo to­liau, tuo la­biau pra­de­di ver­tin­ti iš­gy­ven­tus įvy­kius. O jei si­tua­ci­ja ki­taip bū­tų su­si­klos­čiu­si? Ver­ti­ni pliu­sus, kaip per tuos me­tus pa­si­kei­tė žmo­nių gy­ve­ni­mas. Ta­da su­si­mąs­tai: „Bu­vo tik­rai ver­ta!“

Ra­fik at­ro­do, kad šian­die­ni­nė­je Lie­tu­vo­je verkš­len­ti yra ta­pę ma­din­ga. Nors verk­ti nė­ra dėl ko.

„Juk že­mė ne­dre­ba, po­tvy­nio nė­ra, virš gal­vos kul­kos ne­skren­da. Pa­ly­gi­nu sa­vo tė­vy­nę su Lie­tu­va. Kas ne­ma­tė to blo­gio, neį­ver­ti­na“, – sa­ko ar­mė­nas.