Kryžių kalnas - žmonių ar bažnyčios?

Iš valstybės – bažnyčiai?

Kryžių kalnui–Jurgaičių Domantų piliakalniui su gyvenviete yra suteiktas aukščiausias nacionalinio kultūros paminklo statusas. 2007 metais Vyriausybės nutarimu jis įrašytas į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Tokių objektų dabar yra tik 17.

Kryžių kalno savininkė yra Lietuvos Respublika, valdytoja – Šiaulių rajono savivaldybė.

Vyriausybė rengiasi Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą papildyti, patikslinti. Suinteresuotų institucijų paprašyta teikti pastabas.

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pastabas pateikė raštu. Jis pabrėžia Kryžių kalno sakralinę reikšmę. Įvardija jį, kaip vieną žymiausių ir iškiliausių Katalikų bažnyčios Lietuvoje sakralinių objektų, kaip pasipriešinimo tikėjimo persekiojimams simbolį.

Primena, kad 2007 metais Vyriausybė neatsižvelgė į Lietuvos Vyskupų Konferencijos, jos Pirmininko arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus nuomonę dėl Kryžių kalno statuso.

„Laikydamiesi nuomonės, kad sakraliniai objektai neturėtų būti įtraukiami į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, siekdami užtikrinti Kryžių kalno, kaip sakralinio objekto funkcionavimą ir jo prieinamumą tikinčiųjų religinėms reikmėms, ... abejojame dėl Kryžių kalno buvimo Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąraše tikslingumo“, – dabar rašo Kultūros ministerijai ir Vyriausybei Šiaulių vyskupas E. Bartulis.

„Šiaulių kraštui“ šios pozicijos ir jos motyvų vyskupas plačiau nekomentavo.

Į klausimą, ar tai reiškia, kad Kryžių kalnas turi priklausyti Katalikų bažnyčiai, atsakė trumpai: „Visi sakraliniai objektai turi priklausyti bažnyčiai.“

NUOSTATA: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis mano, jog visi sakraliniai objektai turi priklausyti bažnyčiai.

Sena diskusija, kas turi valdyti

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė, sako, kad ir koks sprendimas būtų priimtas, tai nereiškia, kad Kryžių kalnas prarastų kultūros paminklo statusą, paveldo apsaugą.

Tik jis gali prarasti prioritetą, skiriant valstybės biudžeto ar europinės paramos finansavimą.

D. Varnaitės žodžiais, kai iškiliausi krašto kultūros paminklai paskelbiami valstybinės reikšmės objektais, tuo pačiu įsipareigojama, „kas bebūtų truks plyš juos išlaikyti.“

Tai ko siekia Katalikų bažnyčios atstovai?

„Pagal Konstituciją tokie valstybinės reikšmės objektai priklauso valstybės nuosavybei išimtine teise, – sakė D. Varnaitė. – Todėl derinant sąrašą Katalikų bažnyčios atstovai suabejojo, ar objektai, kurie yra išimtinė bažnyčios nuosavybė, galėtų būti skelbiami valstybinės reikšmės objektų sąraše. Kalbėta ir apie kelias bažnyčias, vienuolynus.“

Bet Kryžių kalnas priklauso valstybei.

D. Varnaitė svarsto, jog „galbūt yra pamąstymų, kad ateityje jį valdytų bažnyčia.“

„Galiu tik taip numanyti, nes Kryžių kalnas yra ir sakralinės vertės objektas, ir daug metų diskutuojame, kas geriausiai galėtų juo pasirūpinti“, – sakė paveldosaugininkė.

Jos teigimu, ne kartą Katalikų bažnyčios atstovų buvo išsakyta pozicija, kad vyskupija norėtų imtis šios teritorijos priežiūros, o ateityje ir valdymo.

„Spėju, jog dėl šios priežasties dabar ir išsakyta tokia Šiaulių vyskupijos kurijos nuomonė, – sakė D. Varnaitė. – Manau, turėtų valstybė, savivaldybė ir bažnyčia vieną kartą susitarti, kokios būtų to objekto valdymo gairės. Mus labiau puoštų, kad mes dėl jo nesipeštume. Norėtųsi sutarimo, bet jo nėra.“

Kryžių kalnas – ir pajamų šaltinis

Šiaulių rajono savivaldybėje nieko nežinoma apie svarstymus braukti Kryžių kalną iš valstybinės reikšmės objektų. Jokių raštų teikti pastabas dėl Kryžių kalno statuso Savivaldybės vadovai nėra gavę.

Kęstutis Lukšas, Savivaldybės administracijos direktorius, stebėjosi: „Kas čia to prašo – vyskupija? Nori, kad jai priklausytų? Aišku, ten – piligriminis kelias, su kiekvienais metais vis daugiau piligrimų ir lankytojų važiuoja.“

Kryžių kalnas neša ir pajamų. Skaičiuojama, jog per metus Kryžių kalną aplanko ne mažiau, kaip 100 tūkstančių piligrimų ir turistų. Į Savivaldybės biudžetą vien iš rinkliavos už automobilių, autobusų statymą prie Kryžių kalno per metus įplaukia 80–100 tūkstančių litų. Dar Kryžių kalne pastatyta aukų dėžutė. Piligrimų aukos taip pat plaukia Savivaldybei.

„Bet mes ir daug išlaidų turime, vien Kryžių kalno apšvietimas kiek kainuoja, o dar reikia ir prižiūrėti ir tvarkyti, – sako K. Lukšas. – Esame dabar paskelbę ir rangos darbų konkursą Popiežiaus koplytėlei renovuoti, 35 tūkstančius litų esame paskyrę. Bet jų neužteks, reikės aukas rinkti.“

Istorikės nuomonė

Tai ne koplytėlė kapinaitėse, kad bažnyčia išlaikytų

Birutė Salatkienė, archeologė, istorikė:

– Kryžių kalnas jokiais būdais negali būti katalikų bažnyčios nuosavybė, nes tai nėra vien krikščioniškas paminklas. Jis daugiaprasmis, daugiareikšmis.

Jis yra ir piliakalnis, ir kaip piliakalnis nėra praradęs savo reikšmės. Jis toliau tyrinėjamas ir kokių nuostabių radinių yra rasta.

Piliakalnio virsmas sakraline vieta – taip pat yra vertybė, kurią reikia išsaugoti. Tai eina iš gilesnių dalykų, kurie nesikerta su krikščionybe, bet tiesiog už ją yra senesni. Irgi sakralūs.

Griežtai priešinčiausi, kad Kryžių kalnas būtų išbrauktas iš Valstybinės reikšmės paminklų sąrašo. Dėl to, kad bažnyčia savo paminklų sąrašų neturi ir viena pati su savo finansinėmis, teisinėmis galiomis negali jo išlaikyti.

Tokios reikšmės objektui reikalinga kuo universalesnė, kuo platesnė ir politinė, ir pilietinė, ir kultūrinė, ir teisinė aplinka. Viena bažnyčia jo negali administruoti. Tai nėra kokia koplytėlė kapinaitėse. Per plati jo reikšmė ir prasmė. Tai universalus kodas – kultūrinis ir sakralinis.

Tą unikalumą gali prarasti, jeigu atsidurs tik vienoje sferoje. Ji tiesiog gali jo ir neišlaikyti. Kai tų sferų kelios, jo gyvybę galima daug geriau palaikyti.