Kovo vidurys. O kur pavasaris?

Ar pavasaris vėluoja? Tikrai ne! Mes esame regėję tik balandžio pradžioje auštančių pavasarių - tokie būna labai ūmūs, išraiškingi, galintys pridaryti didelių bėdų. Ypač pavojingi staigūs atlydžiai ir į upes plūstelėjusios tirpsmo vandens srovės. Tačiau kai kada net ir vėlyvas pavasaris sugeba susitvarkyti su gausiu žiemos palikimu - ledą graužia, sniegą tirpdo saulė, drėgmę garina vėjelis, ir iš storiausio suledėjusio sniego sluoksnio nenubėga nė vienas upokšnis. Yra buvę tokių metų - didžiausia staigmena tada buvo taip ir nesulauktas potvynis Nemuno deltoje. Ar taip bus šiemet? Kol kas galima atsakyti taip, kaip nuo seno sakoma kaime - „ponas Dievas težino...“

Nors tikrojo pavasario mes nematome, tačiau nemanykime, kad jo nepastebi ir juo negyvena gamtos vaikai. Jau kurį laiką sniegą sparnais raižo ir savo nepaprastas giesmes groja kurtiniai, į tuoktuves suskrenda tetervinai. Net šaltą žvarbų rytą sausio mėnesį medžių viršūnėmis groja geniai, laukuose pradėjo giedoti geltonosios startos. Kranklienė nepalieka savo lizdo - padėjo pirmuosius kiaušinius ir jau peri. Ne taip paprasta rūpintis palikuonimis tada, kai oro sąlygos yra tokios: jeigu kiaušinius ji paliktų bent dešimčiai minučių, jie tikrai sušaltų. Kranklių lizdas išklojamas storu kailio, plaukų, plunksnų, šerių sluoksniu ir yra šiltas, jaukus. Tačiau - tik tada, kai jame tupi varno patelė. Kranklys visada greta jos - iš savo namų aukštybės patelė mato jį skraidžiojantį, tupintį gretimoje viršūnėje ar atskubantį su lesalu. Kranklio akys žvitrios, jis mato viską: štai aptiko šalčio ir ligų priveiktą stirną, tvirtu snapu prisiplėšia mėsos ir atneša ją savo pačiai.

Prie lizdų sugrįžo jūriniai ereliai - jie dar neperi, bet atsargiai taiso lizdą, dailina gūžtą. Ją dar dažnai prisninga, tačiau paukščiams tai - nė motais, jiems savo namai brangūs visada. Žinoma, ereliai taip pat surado tą pačią stirnelę ir vis lekia ten palesti. Jei visi pasisotins, vargu ar vakare atbėgusi lapė ras ką nors sau...

Darželiuose prieš savaitę jau baltavo snieguolių varpeliai. Vėliau buvo toks šaltis... Kažin, ar liko nors vienas žiedas jo nepažeistas, nenugnybtas. Snieguolė - ne mūsų krašto augalas, todėl neturime stebėtis tokiu jos pasiklydimu laike. Mūsų tikrieji, vietiniai augalai taip nesielgia. Net lazdynai dar neskleidžia moteriškų žiedų - bent ne visur rasi ant šakelių rausvučius pumpurėlius, laukiančius, kol iš žirginių pabirs žiedadulkės.

Jei jau kalbame apie žiedus ir augalus, turime nepamiršti, kad iki Velykų liko tik dvi savaitės. Dabar jau metas (tikiuosi - nepavėlavote) pamerkti beržų, vyšnių, karklų, blindžių šakelių, kurios vazoje ant lango, prieš saulę, greitai sukrus, ims skleisti pumpurus. Šakeles reikia imti iš kirtavietės, iš nugenėtų šakų krūvos. Neskriauskime augančių medžių, jiems gyvos šakelės taip pat reikalingos. Ypač dabar, pavasariui auštant.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"