Kokia buvo Vasario 16-oji, kai oficialiai jos nebuvo

Nors Lietuvos istorija paženklinta ne viena kruvina data, kurias minint tegalime žemai nuleisti galvas prieš tuos, kurie gyveno vardan geresnės šiandienos, Vasario 16-oji viena iš nedaugelio dienų, kai galime švęsti, dėkodami Dievui ir vieni kitiems, kad sulaukėm laisvės metų. Tačiau taip buvo ne visada. Sovietinėje praeityje ši diena viešai nė neegzistavo. „Vakaro žinios“ pasiteiravo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Vlado Vildžiūno, Vitalijaus Mazūro ir Kęstučio Nastopkos, kokia buvo jų Vasario 16-oji, kai oficialiai jos nebuvo.

Rytoj minint Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną kaip ir kasmet bus pagerbti iškiliausi šalies kūrėjai. Šiandieną jie drąsiai gali džiaugtis ir didžiuotis prestižiniu apdovanojimu, įteikiamu ypatingą dieną. Tačiau „Vakaro žinios“ pasiteiravo, kokia Vasario 16-oji išlikusi premijos laureatų V.Vildžiūno, V.Mazūro ir K.Nastopkos atmintyje, kai oficialiai ši diena neegzistavo. Nors minėtų menininkų patirtys ir atsiminimai labai skirtingi, šiandieną juos vienija tas pats džiaugsmas dėl modernios ir laisvos Lietuvos.

Gera priedanga

Skulptorius V.Vildžiūnas lyg vakar būtų buvę prisimena slaptus Vasario 16-osios minėjimus pačiam buvus dar visai jaunam. Ir buvo jis toks ne vienas, visas draugų būrys susirinkdavo į vieną vietą švęsti. Anot skulptoriaus, baimės būti prigautiems saugumiečių jaunimo būrelis nejautė, mat turėjo rimtą priedangą - gimtadienį.

„Taip sutapo, kad vasario 16 d. buvo gimęs vienas draugas. Tas gimtadienis buvo puiki priedanga Vasario 16-osios minėjimui. Į šventę susirinkdavo apie 15 žmonių ir visi jie žinojo, kad susirinko ne tik gimtadienio švęsti“, - prisiminimais dalijosi V.Vildžiūnas.

Paklaustas, iš kur pas žalią jaunimą buvo tiek sąmoningumo ir drąsos minėti dieną, kuri sovietinėje santvarkoje apskritai neegzistavo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas pasakojo, kad meilę ir pagarą Lietuvai jam nuo vaikystės skiepijo tėvai. „Mūsų namuose tėvai visada primindavo, kokia tai data ir kuo ji svarbi. Ir apskritai mano aplinkoje ir toliau visi žinojo, kas ta Vasario 16-oji ir jai atėjus prisimindavo“, - apie tai, kad sovietų priespauda neišginė minčių apie savo šalį iš lietuvių galvų, pasakojo V.Vildžiūnas.

Šalis, kurios nėra

Nors scenografas V.Mazūras pasakojo, kad Vasario 16-ąją prisimindavo kiekvienais metais be išimties, minėti jos nebuvo progos, mat kiekvieną kartą buvo varomi dirbti ar užsiimti kokia kita veikla. Esą teliko stebėtis ir džiaugtis, kad atsirasdavo tokių drąsuolių, kurie Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną iškeldavo šalies vėliavą. Pasak Nacionalinės premijos laureato, šiandieną, ypač jaunajai kartai, sunku net įsivaizduoti, kad lietuvybė sovietiniais laikais neegzistavo nei šalies viduje, nei už jos ribų.

„Net spektaklyje nebuvo galima užsiminti apie tautiškumą. Visi mano spektakliai, kuriuose lietuvybės buvo pakankamai daug, buvo pripažinti kaip juodi ir juos leisdavo parodyti vos kelis kartus. O kai su spektakliu teko būti Berlyne griuvus Berlyno sienai, atsirado proga kalbėti televizijai, tačiau vokiečiai pareiškė, kad kalbėti galim tik rusiškai. Mums nebuvo galima prisipažinti, kad buvom lietuviai. Visi buvom Tarybų Sąjungos piliečiai“, - patirtimi, kuri šiandien sunkiai įsivaizduojama, dalijosi scenografas.

Paklaustas, kaip šiandieną, kai Vasario 16-oji visiems yra didelis įvykis, švenčia jis pats, V.Mazūras prisipažino, kad jam svetimas mosikavimas vėliava ir viešas patriotiškumo deklaravimas. „Mylėti Tėvynę reikia darbais“, - teatsakė menininkas.

Ilgas sąmoningumo procesas

Literatūrologas K.Nastopka, šiandieną priimdamas garbingiausią šalies apdovanojimą, nesibaimina kalbėti apie tai, kas nesvetima anais laikais buvo didžiajai Lietuvos daliai. Garsiausias šių dienų šalies semiotikas prisipažino, kad ideologinė migla ilgą laiką dengė ir jo akis. „Iš oficialiosios atminties ši data buvo ištrinta. Aš nedalyvavau jokiuose sambūriuose, kuriuose kaip nors ši diena buvo minėta. Tačiau tam tikro sujudimo visada būdavo, pvz., kažkas kažkur iškabina vėliavą“, - lietuvybės properšas tamsiais laikais prisiminė K.Nastopka.

Anot jo, sovietinei ideologijai pavyko ištrinti Vasario 16-ąją iš atminties. „Negaliu pasigirti, kad savo aplinkoje buvau išlaikęs istorinę atmintį. Tačiau sąmoningumo procesas anksčiau ar vėliau prasideda. Iš pradžių mokykloje, net universitete buvau veikiamas vyraujančios ideologijos. Vėliau pradėjau matyti tos ideologijos neatitikimą su realybe. Įvairūs įvykiai, pvz., Vengrijoje, klibino tą tikėjimą. Savaime grįžo dėmesys praeičiai, Lietuvos istorijai“, - prisiminė literatūrologas, kaip ėmė byrėti pagrindas po kojomis.

K.Nastopka pasakojo, kad ideologinis perversmas buvo sudėtingas, mat sunku suvokti, kad viskas, kuo tikėjai, yra melas. „Atsimenu pirmą kartą per Sąjūdžio mitingą iškeltą trispalvę, kuri šokiravo. Tada prasidėjusi banga visus greitai išjudino ir visi priėmė vėliavą kaip Lietuvos ženklą, o ne kažką svetimą. Tačiau tam tikro šoko būta“, - drąsiai apie perversmą išorėje ir žmonių viduje kalbėjo semiotikas