Kodėl negalima sužinoti, kas Seime neteisėtai praturtėjo

Mūsų piliečiai per mažai rūpinasi savo privatumu, savo asmens duomenų apsauga ir dažnai net nesuvokia, kur toks nesirūpinimas gali nuvesti. Tuo tarpu valdininkai, remdamiesi privatumu, sugeba atsitverti nuo piliečių. Ar nėra mūsų valstybėje įsigalėję dvejopi standartai ir asmens duomenų apsaugos srityje, „Respublika“ kalbėjosi su Valstybinės asmens duomenų inspekcijos direktoriumi Algirdu KUNČINU.

- Neseniai visuomenė sužinojo, kad, atliekant tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo, tyrėjų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) akiratyje atsidūrė ir Seimo nariai. Bet skelbti šių seimūnų pavardžių VMI nesutiko, palikdama piliečiams aibę klausimų. Ar parlamentarų pavardžių paviešinimas būtų Asmens duomenų apsaugos įstatymo pažeidimas?

- Be jokios abejonės, jeigu būtų atskleista, kad atliekamas toks tyrimas ir kad asmuo yra įtariamas padaręs kažkokį pažeidimą. Bet vykstantis tyrimas nėra įrodymas. Negalima ant tvorų skelbti visų įtariamųjų sąrašus. Pasaulyje taip niekur nedaroma, kai egzistuoja nekaltumo prezumpcija. O kada nustatomas pats faktas, tada prašom - net reikia skelbti. Lygiai kaip mūsų inspekcija, kai tiria kokį nors skundą, tai tyrimo metu visiškai neviešiname jo eigos. Tik pasibaigus tyrimui pasakome, koks yra priimtas sprendimas, ir jį galima toliau skųsti bei teisme nagrinėti. Lygiai taip pat ir Mokesčių inspekcija atlieka tyrimą savo iniciatyva: vienas yra kuo nors įtariamas, kitas galbūt atsitiktinai yra parenkamas. Paskelbus, kad jo atžvilgiu yra daromas tyrimas, kartu asmeniui yra metamas tam tikras įtarimo šešėlis. O jeigu vėliau paaiškės, kad nieko nebuvo? Kad jis nekaltas, irgi galima paskelbti, bet ar kas skaitys? O jeigu medžiaga bus atiduota prokuratūrai, o apie atliekamą tyrimą jau buvo paskelbta, tai jau bus ikiteisminio tyrimo duomenų paskelbimas.

- Bet pradedant ikiteisminį tyrimą taip pat galioja nekaltumo prezumpcija, tačiau apie tai dažnai informuojama? Juk ikiteisminis tyrimas irgi gali baigtis niekuo?

- Tada galioja kiti įstatymai. Tada sprendžia prokuroras, ką skelbti.

- Vadinasi, jeigu medžiaga dėl neteisėto Seimo nario praturtėjimo perduota prokuratūrai, priklausys tik nuo prokurorų, ar visuomenė sužinos nusidėjusių išrinktųjų pavardes?

- Aš nesu tikras, ar Mokesčių inspekcija medžiagą perdavė prokuratūrai, bet vienaip ar kitaip paviešinimas būtų prokuroro prerogatyva.

- Mūsų valdininkai itin kruopščiai saugo savo privatumą. Dažnokai, skambinant aukštesnio rango valdininkui, atsiliepusi sekretorė kategoriškai atsisako duoti viršininko mobiliojo telefono numerį. Pasiteisinimas dažniausiai skamba taip: „Mobiliųjų telefonų numerių mes nedalijame“. Ar tai pateisina Asmens duomenų apsaugos įstatymas?

- Pas mus numatyta, kad įstaigos skelbia savo darbuotojų stacionarius telefonus, bet nėra pasakyta, kad negalima skelbti mobiliųjų telefonų. Jokio pažeidimo nebūtų, jeigu jie būtų viešai skelbiami.

- O kodėl neskelbiami mobilieji telefonai, nors jie nėra asmeniniai, o tarnybiniai ir už juos mokama iš mūsų visų lėšų?

- Mobiliųjų telefonų apmokėjimas vyksta pagal įvairius planus. Gali būti, kad kokia nors įstaiga turi telefonus savo vidiniams pokalbiams, už kuriuos apskritai mokėti nereikia. Tai kiekvienos įstaigos vidaus politikos reikalas. Kad nedalija, tai kažkaip nėra reglamentuota. Bet apie tai galima diskutuoti.

- Ar tai nėra patogus būdas valdininkui atsitverti nuo visuomenės?

- Iš mūsų pozicijų nebūtų joks pažeidimas, jeigu būtų skelbiami mobilieji telefonai. Tam kliūčių nėra, bet nėra ir griežto reglamentavimo, kaip yra su fiksuotojo ryšio telefonu, kur aiškiai nurodoma, kad interneto svetainėse būtų skelbiama. Todėl institucijos elgiasi, kaip joms yra geriau. Sutinku su ta mintimi, kad mobilieji telefonai skelbiami per retai ir tai su asmens duomenų apsauga nieko bendra neturi. Technologijos vystosi taip sparčiai, kad tokių dalykų tiesiog reglamentuoti nespėjama.

- Kaip jums atrodo, ar mūsų piliečiai pakankamai rūpinasi savo asmens duomenų saugumu?

- Iš karto galiu pasakyti, kad tikrai nepakankamai. Tai susiję su dviem dalykais: mūsų žmonės dar nesupranta, kad privatumas yra vertybė, kurią reikia saugoti ir paisyti kitų privatumo. Ir kitas dalykas, kad per mažai šitai aiškinama. Čia mes turėtume prisiimti kaltę ir sau, bet tam reikalui mes visiškai neturime pinigų.

- Kodėl žmonėms tai nerūpi ir kur tas nežinojimas gali nuvesti?

- Pirmiausia yra skirtumas tarp materialių dalykų ir asmens duomenų. Jeigu kažkam iš kišenės pavogs dešimt litų, tai žmogus pajus, kad kišenėje nėra pinigų. O jeigu mano asmens duomenis kažkas nusikopijuos ir juos turės, aš net nepajusiu, kad kažkas turi tuos asmens duomenis, kol jų nepanaudos kokiam piktam dalykui. Pavyzdžiui, mano vardu paims paskolą ar ką nors nusipirks. Asmens duomenų vagystės žmogus nepajunta, kol juos panaudojus nepadaroma nusikalstama veika.