Kodėl lietuviškas atlyginimas šuniškas, nors dirba žmonės?

G.JAKAVONIS: Kaip atsitiko, kad Lietuvoje, atrodo, neblogai gyvenę Sovietų Sąjungos laikais dabar esame tokie atsilikę pagal darbo užmokestį?

R.DAGYS: Turbūt reikėtų lyginti su tomis šalimis, kurios yra panašios į mus. Susilyginti su Vakarais būtų per daug ambicinga arba tiesiog nesąžininga mūsų žmonių atžvilgiu. Manau, atsilikimo priežasčių yra daug. Turbūt pagrindinė iš jų - kad mes šiai sričiai visai neskiriame dėmesio. Kalbame apie verslo skatinimą, investicijų pritraukimą, - be jokios abejonės, tie visi dalykai reikalingi, - bet mes pamiršome, kad turi būti tam tikras balansas.

Net ir pagal biudžeto pajamas mes iš tų turtingųjų mokesčių tegauname tik pusantro procento pajamų, visi kiti - daugiau vartojimo, socialinio draudimo, kiti mokesčiai, kurie iš esmės yra iš tos pačios darbo jėgos.

Kitas dalykas, kad mes visiškai pamiršome ir tam tikrą struktūrinę politiką. Mes daug kalbame apie proveržio sritis, kurios mums ir atlyginimus pakels, mes lygiuosimės į aukštus atlyginimus, aukštas technologijas - ne vienąkart tai girdėjome. Visi apie tai kalba, bet kai pamatai, kiek gauna mūsų doktorantas... Tik 400 eurų. Minimumą. Ir mes žiūrime į proveržį.

Trečias dalykas. Valstybė, čia jau akmuo į mūsų, politikų, daržą, nustojo peržiūrėti valstybinio sektoriaus, viešojo sektoriaus, mokytojų, gydytojų, tarnautojų atlyginimus, nustojo juos didinti, o tokiu būdu tarsi duodamas tonas privačiam verslui. Jie žiūri į mus, konkuruoja dėl tos pačios darbo jėgos, ir jeigu mes mokame mažiau, kodėl jie turėtų mokėti daugiau.

Ir ketvirta, į ką norėčiau atkreipt dėmesį, tai - psichologija, kuri dabar vyrauja versle. Dalis verslo mano, kad išspręs visas savo ūkines problemas atsiveždami darbo jėgos. Per praėjusius metus, kiek žinau, apie 14 tūkst. darbuotojų buvo atsivežta iš trečiųjų šalių. Kompensuota tai, ko dėl emigracijos esame netekę. Čia jau reikia ir kitokių mechanizmų, santykių su verslu, kad pasikeistų psichologija ir jie nesitikėtų, kad valstybė toleruos jų norą pigia darbo jėga išspręsti savo problemas neinvestuojant į technologijas, našumą. O Laisvosios rinkos instituto apologetai dažnai atkreipia dėmesį, kad esą reikia žiūrėti, koks BVP, ar jis auga ir visa kita. BVP augimo ir mūsų algos augimo santykis daugelį metų negerėja. Ir tai rodo, kad balansas pažeistas.

G.JAKAVONIS: Paprastai per rinkimus būna daug pažadų dėl socialinio teisingumo, tačiau, kaip matome, žmonių pajamos nedidėja. Ar partijos įstengs ištesėti tai, kas buvo žadama programose?

E.RADIŠAUSKIENĖ: Iš tiesų per mažai dėmesio buvo skiriama darbo užmokesčio politikai. Šiandien mes kaip vieną iš prioritetinių klausimų keliame darbo užmokesčio didinimą. Tikriausiai žinote, kad mūsų programoje yra numatytas ir nacionalinis susitarimas dėl darbo užmokesčio didinimo. Gruodžio mėnesį mes daug diskutavime, o sausio mėnesį buvo priimtas biudžetinių įstaigų darbuotojų apmokėjimo įstatymas, jis iš esmės ir numato darbo užmokesčio didinimą mokytojams, kultūros, socialiniams darbuotojams. Tam yra numatytos lėšos.

Pamažu turime didinti darbo užmokestį, bet ir kartu spręsti klausimą dėl viso viešojo sektoriaus. Lietuva yra viena iš valstybių, kurioje yra gana didelis viešasis sektorius.

G.JAKAVONIS: Atrodytų, kuo ilgiau dirbai, kuo didesnis stažas, kuo geresnis išsilavinimas, tuo labiau turėtų didėti alga. Kodėl taip neatsitinka?

R.LAZUTKA: Šiaip Lietuvoje žmonių, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, algos didesnės negu tų, kurie tokio išsilavinimo neturi. Tas skirtumas yra gana didelis, palyginti su kitomis šalimis. Tarkime, Skandinavijos šalyse tas skirtumas labai nedidelis. Tai yra kaip tik paskata studijuoti, todėl jauni žmonės eina į universitetus. Tiesiog akivaizdžiai matoma, kad jeigu nebūsi įgijęs aukštojo išsilavinimo, tavo alga bus daug mažesnė. Taigi turėtume sakyti, kad investicija į išsilavinimą Lietuvoje pasiteisina, ir tai yra gerai. Bet jeigu kalbame apie viešąjį sektorių, ypač kai kurios sritys buvo apleistos.

Mes jau daug metų kartojame, kad valstybė surenka apie 30 proc. BVP, būdavo ir vos 27 proc., ir 28 proc. Pagal algas Europoje esame antroje arba trečioje vietoje nuo galo. Kai yra toks biudžetas, tiek surenkama lėšų, neišeina padidinti algų policininkams, socialiniams darbuotojams ir taip toliau. Tiesiog mums reikia gebėti surinkti daugiau mokesčių, kad galėtume finansuoti viešąjį sektorių, o viešajame sektoriuje didžioji dalis išlaidų, aišku, yra atlyginimams. Kadangi dirba ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, jiems ir reikia mokėti adekvačiai. To tikrai stinga. Šią problemą reikia spręsti.

Antras dalykas, ne tik pagal minimalią algą, bet ir pagal vidutinę Lietuva yra beveik gale. BVP ir algų augimo santykis negerėja, kad būtų galima algoms skirti daugiau lėšų. Ką reiškia BVP? Tai yra per metus sukurtas produktas pagal jo vertinę išraišką, darbuotojai dalyvauja jį kuriant, todėl už tai jie gauna dalį to sukurto produkto vertės darbo užmokesčio forma. Lietuvoje ši dalis yra labai maža, apie 50 proc., net mūsų kaimyninėse Baltijos šalyse yra 60 proc., Europos Sąjungos šalių vidurkis - irgi apie 60 proc., o kai kuriose šalyse - net 65 proc. Tie makroekonominiai rodikliai rodo, kad sukuriama nauja vertė Lietuvoje paskirstoma labai netolygiai.

Kai kas kelia klausimą dėl darbdavių moralės arba gobšumo. Tai tokie terminai, kurie nebūdingi ekonomistams. Taip vadinti žmonių, nesvarbu, ar jie darbdaviai, ar darbuotojai, matyt, nereikėtų. Nes visi žmonės yra suinteresuoti pirkti kuo pigiau, o parduoti kuo brangiau. Tarp jų ir darbdavys. Jis perka darbo jėgą kiek galėdamas pigiau, o darbuotojas nori ją parduoti kiek įmanydamas brangiau.

Bet yra tam tikros sąlygos, į kurias aš Lietuvoje esu atkreipęs dėmesį, - tai, kad mokesčių sistema atlyginimo forma išmokėtą sumą apmokestina gerokai daugiau negu kitas formas, kurias paprastai pasiima įmonių savininkai. Jie yra linkę netgi darbuotojams mokėti natūrine forma ir taip išvengti apmokestinimo. Yra tam tikri ribojimai, bet randama galimybių, kaip žmogui vietoj išmokėtinos algos suteikti kokią nors įmonės paslaugą arba prekę. Ir tokiu būdu išvengti apmokestinimo. O darbo užmokesčio apmokestinimas Lietuvoje yra didelis daugiausia dėl socialinio draudimo, pajamų mokestis nėra didelis, bet tai ir yra gerai, kad mažos algos iš esmės apmokestinamos mažu gyventojų pajamų mokesčiu. Deja, socialinio draudimo mokesčio nėra kaip sumažinti, nes jį sumažinus ateity sumažės ir gaunamos išmokos, garantijos. Taigi mes esame sukūrę tokią situaciją, kad algoms išmokėti iš įmonių pinigų yra palyginti brangu, nes nuo jų reikia sumokėti labai daug mokesčių.

Yra ir kitų dalykų. Tarkim, ilgą laiką buvęs didelis nedarbas. Sakoma, kad dabar jis nedidelis, bet 8 proc. yra daug. Žinome šalių, kur nedarbas tesiekia 4 ar 4,5 proc., tada galima sakyti, kad nedarbas yra natūralaus lygio. O jeigu yra didelis nedarbas, vadinasi, darbo pasiūla irgi yra didelė. Šiuo atveju ekonomikos dėsniai yra labai elementarūs - jeigu yra didelė prekės pasiūla, jos kaina visada bus maža. Jos turi atitikti. Kai jos atitinka, tada kaina kyla.

Apklausiami mūsų darbdaviai sako, kad darbo jėgos stinga. Bet vėlgi aš, kaip ekonomistas, netikiu tokiais tyrimo būdais. Sociologai naudojasi apklausomis, o ekonomistai turi žiūrėti į kainą. Jeigu mes matome, kad atlyginimas yra mažas, vadinasi, darbo jėgos nestinga. Jeigu jos stigs, tada jos kaina šoks į viršų. Mes tai matome informacinių technologijų srityje. Bet, pvz., jei kalbame apie siuvėjas, kurioms mokama minimali alga, tai yra įrodymas, kad jų nestinga, jų yra per daug. Jeigu jų stigtų, kad prisiviliotum, tektų didinti algas.

G.JAKAVONIS: Pas mus nėra progresyvinio pajamų mokesčio. Gerai tai ar blogai?

T.MEDAISKIS: Nebuvau labai didelis progresyvaus apmokestinimo šalininkas ir dabar toks nesu. Labai nesipiktinčiau, jeigu jis būtų įvestas, bet šalininkas nesu, juo labiau kad gana smarkiai paaukštintas neapmokestinamasis minimumas. Ir žmonės, kurie gauna mažai, kaip tik sumoka mažai arba beveik nebemoka mokesčių, o jeigu dar turi vaikų… Dėl vaikų taip pat didinamas neapmokestinamasis minimumas. Galima didint neapmokestinamąjį dydį galbūt net iki minimalios algos, nors tai būtų gal ir nelabai teisinga, nes minimalią algą gaunantis žmogus nemokėtų jokių mokesčių.

O kalbėdami apie minimalią algą mes manipuliuojame skaičiais, kad pas mus yra mažiausia minimali alga, bet ji pas mus yra labai didelė, didžiausia Baltijos šalyse, nes jau siekia 48 proc. vidutinės algos. Tai yra labai daug. Latvijoje - 44 proc., o išgirtojoje Estijoje - tik 38 proc. Todėl gal ne minimalios algos kėlimas yra problema.

Problema ta, kaip kolegos minėjo, kad turi būti didinami atlyginimai. Taip iš tikrųjų teisingiau būtų dalijamasi pagamintu produktu su dirbančiaisiais. Galbūt svarbus viešojo sektoriaus sugebėjimas surinkti mokesčius ir tada viešajam sektoriui būtų galima didinti darbo užmokestį, o tai gal nors kiek priverstų ir privatų verslą kelti atlyginimus. Tai būtų tam tikras variklis, kai gaudami daugiau pinigų žmonės daugiau išleistų paslaugoms. Tada tos paslaugos, visi tokie nedideli versliukai galėtų kelti minimalų atlyginimą, nes jie turėtų didesnę paklausą.

Kitą sykį nustatydami tokią didelę minimalią algą galime apskritai paskandinti kai kuriuos verslus ir tai būtų neteisinga. Dėl to, mano galva, reikėtų labiau orientuotis į tai, kaip padaryti, kad būtų labiau kovojama už žmonių teises, prie to galbūt galėtų prisidėti ir profsąjungos, kad įmonė, kuri gali daugiau mokėti, tai ir darytų.

O dėl minimalių algų man, pvz., labai patiktų, jei būtų nuspręsta Trišalėje taryboje - minimali alga siekia 40 proc. vidutinės. Vidutinė kiltų aukštyn, atitinkamai kiltų ir minimali.

G.JAKAVONIS: Mūsų minimali mėnesio alga 380 eurų, latvių visu šimtu didesnė, o estų - beveik dviem šimtais. Kodėl toks didelis skirtumas?

T.MEDAISKIS: Jeigu mes sugebėsime pasiekti didesnę ekonominę plėtrą, galėsime mokėti ir didesnius atlyginimus. Jeigu išvengsime didelio šešėlio, o jis pas mus, spėju, yra dar didesnis negu Estijoje ir Latvijoje.

Antra vertus, statistika priklauso nuo to, kaip skaičiuojama. Jeigu bazinės pensijos finansavimas perkeliamas į mokesčius, tada ir nominalus minimalusis atlyginimas gali būti padidintas, pagal statistiką mes atrodytume kitaip, nors kažin ar žmonės dėl to pradėtų į rankas gauti daugiau. Kita vertus, ar mes nedarome klaidos atlikdami palyginimus su kitomis šalimis, kur ne visos socialinio draudimo įmokos užkraunamos darbdaviui, o yra padalijamos proporcingai tarp darbdavio ir darbuotojo, todėl darbuotojų atlyginimai yra nominaliai didesni. Vadinasi, lygindami statistiką mes irgi pralaimime.

G.JAKAVONIS: Kokią įtaką atvažiuojanti pigesnė darbo jėga (per metus maždaug 14 tūkst.) turės mūsų rodikliams? Kai iš Lietuvos vien per mėnesį emigruoja 7 tūkst. žmonių

R.LAZUTKA: Kaip minėjau, pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį, jeigu žmonės išvažiuoja, tai darbo jėgos pasiūla sumažėja, alga kyla. Kodėl, tarkime, britai pyksta ir kas lėmė „Brexit“? Kad atvažiavo rytų europiečiai ir numušė britų algas. Kitose šalyse yra profsąjungos, jos nenorėjo prileisti rytų europiečių.

R.DAGYS: Kalbama apie emigraciją iš trečiųjų valstybių, kur darbo jėgos kaina dar mažesnė.

G.JAKAVONIS: Pradedančiam policininkui jau mokamas 600 eurų atlyginimas. Premjeras - buvęs policininkas. Kas turi atsitikti, kad visam viešajam sektoriui, pvz., mokytojams, 100 eurų būtų padidinta alga? Kodėl didinama ne visiems vienodai? Yra nacionalinis susitarimas dėl 2 proc. BVP gynybai, tačiau tokio susitarimo dėl atlyginimų nėra.

R.DAGYS: Darbo jėgos apmokėjimo viešajame sektoriuje politika fragmentiška. Kažkas prasimuša geresnį atlygį, kažkas neprasimuša, kažkas pramiega. Taip neturi būti. Mes kalbėjome apie statistiką, kad ji galbūt nėra tokia viską atspindinti. Geriausia statistika - mūsų žmonių emigracijos statistika, palyginti su mūsų regiono valstybėmis.

Labai nemėgstu lyginti su skandinavais. Utopija, kad mes iš karto galime su jais lygintis, kad mes galėsime pasiekti jų lygį. Tai, kad mes tokių algų neturėsime, žmones demotyvuoja. Lyginkimės su savo kaimynais. Deja, bet mūsų emigracijos statistika yra blogiausia.

Reikia žiūrėti, kokios yra jos priežastys. Pirma - būtinas kitoks pajamų perskirstymas, aš kalbu ne apie progresinius mokesčius. Nes dabar perskirstant gėrį turtingoji dalis moka santykinai mažesnius mokesčius, šalyje socialinė atskirtis auga, nors kylant ekonomikai turi mažėti. Tai krizė sumažina socialinę atskirtį, kai pradedame visiems pjauti algas, o taip neturėtų būti. Mes jau išeiname iš tos situacijos ir dabar mes patys viešajame sektoriuje nesureguliuojame to kilimo. Imkime vieną pavyzdį - mokslo sektorių. Kadangi esu iš ten atėjęs, gerai žinau situaciją. Žiūrėkime į estus. Tos pačios kvalifikacijos aukštą pridėtinę vertę kuriantys mokslininkai ir panašiai dirbantys Estijoje uždirba šešiskart daugiau.

Ką kalbėti, kai mūsų mokslininkai gauna minimalią algą, o tai yra maždaug du kartus mažiau, negu gauna kokios nors žinomos laidos per televiziją vedėjas už 15 minučių. Tokia yra proporcija, ir tai yra negerai. Žmonės mato neteisingą to gėrio perskirstymą ir tada ieško teisingesnės visuomenės. Iš esmės tai yra labai svarbus motyvacijos dalykas. Jeigu mes tai pamirštame, žmonės ir keliaus iš mūsų, jie bus nepatenkinti. Ne tiek dėl algos, o dėl neteisybės, kodėl taip yra.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė sakė, kad rūpinasi socialiniais darbuotojais, pakėlė algas. Kaip tai padaryta? Paprasčiausiai buvo padidinta minimali alga. Ne todėl, kad jiems norėta pakelti atlyginimus, o tiesiog dėl minimalios algos. Čia joks nuopelnas.

Mūsų žmogus supranta, kad šitoje valstybėje jis perspektyvos neturi. Neseniai peržiūrėjome „Sodros“ statistiką. Pusantro šimto tūkstančių smulkiųjų verslininkų vidutinis atlyginimas yra 150-170 eurų. Įsiklausykit. Verslininko atlyginimas per mėnesį 170 eurų! Pusė minimalios algos. Ar jūs galite patikėti, kad verslininkas gyvena iš pusės minimalios algos? Vadinasi, jau šitoje vietoje yra negerai. Taip neturi būti. Jo indėlis į bendrą socialinio draudimo, sveikatos sistemą turi būti adekvatus. Paslaugoms reikia pinigų, pinigų nėra todėl, kad niekas tų pinigų neatneša. Mokesčių negalima didinti, nes jie ir taip dideli. Taip ir išeina užburtas ratas.

G.JAKAVONIS: Šios Vyriausybės pažadai buvo labai konkretūs - atsigręžti į provinciją. Tačiau dabartiniai siūlymai visiškai kitokie - urėdijose bus atleidžiami žmonės, geležinkeliuose - irgi, paštas siūlo uždaryti savo skyrius. Provincijoje žmonių padėtis blogėja.

E.RADIŠAUSKIENĖ: Viešajame sektoriuje dirba apie 27 proc. gyventojų, o kitose valstybėse dirba 10-12 proc. Pirmiausia reikėtų mums patiems apsispręsti, kokias darbo vietas mes norime kurti ir kur. Jeigu valstybės sąskaita, paskui išeina taip, kad visiems neužtenka, tada nukenčia mažiausios grupės, pedagogai, kultūros darbuotojai, socialiniai darbuotojai, nes jiems tiesiog nebeužtenka pinigų.

Manau, kad vis dėlto mes einame teisingos politikos linkme, galbūt kai kur darbo vietų tikrai bus mažinama ir bus atliekamos reformos, bet tai nereiškia, kad mes nedirbame su kita puse. Bet kokiu atveju mes turime pirmiausia galvoti, kaip įsteigti aukštos kokybės darbo vietas ir jose įdarbinti žmones. Tikriausiai reikėtų turėti mintyje, kad jeigu žmonės bus atleisti, tai jie turi turėti pasirinkimą dirbti kitur. Jeigu nebus darbo vietų, tada taip, bus problema. Bet mes dirbame ta linkme, kad darbo vietų būtų.

Noriu pasakyti, kad mes beveik pasiekėme prieš krizę buvusį darbuotojų skaičių, jų yra daugiau nei 1,2 mln. Tada buvo vos daugiau nei milijonas. Nors pamažu, bet darbuotojų daugėja. Vadinasi, kuriamos darbo vietos, žmonės dirba. Regionuose tikrai reikia gerinti situaciją, galbūt atsigręžti į darbuotojų perkvalifikavimą, kvalifikacijos suteikimą.

R.LAZUTKA: Negaliu netikėti ir tais, kurie nori daryti reformas įmonėse. Jeigu jie darys reformą, tai ar iš tikrųjų padarys blogiau? Kad yra pelnas, tai gerai. Kai padarys reformą, pelnas dar padidės. Tikrai ne man spręsti. Apsimesti, kad aš išmanau, ir būti teisėju byloje, kurios aš neišmanau, tikrai negaliu.

G.JAKAVONIS: Ar reikia reformuoti tuos, kurie gerai dirba?

R.LAZUTKA: Priklauso, ar galima dirbti dar geriau. O ten, kur atsiliekame, žinoma, kad reikia reformų.

R.DAGYS: Turbūt reikėtų pasimokyti iš savo klaidų. Ir turėtume sutramdyti tam tikrus interesus. Vienas interesas - miškai. Aš kiekvienoje Seimo sesijoje pastebiu, kad kyla vajus, yra konkrečių grupių interesas, noras perimti visą miškų turtą. Ir iš to išspausti maksimalų pelną. Ten nėra jokio ekonominio optimizavimo.

Turime eiti tuo keliu, kuriuo nuėjo kaimynai. Jie turi darbo išteklių ministeriją. Darbo išteklių, kuri rūpinasi būtent tuo, apie ką mes šiandien kalbėjome, - kaip žmones išlaikyti, kad jie būtų motyvuoti, ir demografiniais dalykais užsiima. Mums tą patį jau seniai reikėjo daryti. Nes demografinė situacija tiesiog tragiška. Kai per vieną akademinę valandą du žmonės emigruoja ir dar vienas miršta, tokioje mažoje valstybėje tai jau katastrofa.

Turėtume veikti nuosekliai. Pradėti nuo socialinės sferos, investicijų periferijoje. Nes juk Vilniuje viskas vienaip, o visa Lietuva - kitaip. Kalbame apie investicijų pritraukimą, mokykimės iš lenkų. Ką jų investicijų agentūros daro? Be tų didžiųjų investuotojų, turi savo padalinius, kurie rūpinasi smulkiaisiais investuotojais. Rūpinasi mikro- lygiu, ne tik makro-. O mes kalbame tik apie makro-, pamiršdami, kad yra ir mikro-. Šiuo atveju seniūnijoms reikia pagalbos.

Aišku, ir valstybė galų gale turi sutvarkyti savo darbo apmokėjimo sistemą, kad nebūtų tokių disproporcijų ir neteisybės. Nes ji duoda toną privačiam sektoriui. Jeigu valstybei galima elgtis kaip nori, tai ir privatus sektorius gali elgtis panašiai. Tai yra natūralu. Nes jie konkuruoja dėl tos pačios darbo jėgos.

G.JAKAVONIS: Pvz., suomiai savo bedarbiams, kurių nėra daug, nutarė mokėti po 500 eurų kiekvieną mėnesį. Ar Lietuvoje tai įmanoma?

R.LAZUTKA: Ekonomikoje etniniai dalykai, tautiškumas nelabai ką reiškia. Yra ir lietuvių patriotų, kurie registruoja įmonę Estijoje, siekdami susimažinti mokesčius. Tai yra lietuviai, kurie nenori mokėti Lietuvos biudžetui mokesčių, geriau moka Estijos biudžetui, nes ten mokesčiai šiek tiek mažesni. Etniniai dalykai, tautiškumas visuomenei yra svarbu, tačiau ne verslui.

Jeigu pažiūrėtume, kokias algas Lietuvoje moka įmonės, kurios priklauso užsienio investuotojams ir lietuviams, ko gero, pamatytume, kad mažesnes algas moka lietuviškos įmonės. Nors užsienio investuotojai nėra tokie patriotai, kad savo pelną susimažintų ir lietuviams darbuotojams mokėtų algą iš patriotizmo. Žodžiu, versle veikia kiti dėsniai.

O tos bazinės išmokos, kurias Suomija bando įvesti, manau, yra labai geras dalykas. Yra didžiulė problema, ką daryti su žmonėmis, kurie neužsidirba, kaip jiems mokėti. Iki šiol šalys turėjo vadinamąsias pajamų įvertinimo pagrindu mokamas išmokas, ir mes tokias turime. Tai socialinė pašalpa. Žmogus, jei neuždirba iki 102 eurų vienam asmeniui, gali gauti pašalpą. Bet jeigu uždirba, jos netenka. Tada jam gali kilti abejonių, kam dirbti, jeigu uždirbęs neteks pašalpos? O daug uždirbti tokie žmonės dažnai yra nepajėgūs. Jeigu žmogus gali uždirbti keletą kartų daugiau negu pašalpa, tada, žinoma, jis nesureaguoja į pašalpą, bet tie, kurie dirba nekvalifikuotą darbą, dar ir šeimoje turi išlaikytinių. To eksperimento esmė - žmogui mokama išmoka tikintis, kad jis neturės suinteresuotumo nedirbti, nes išmoką vis tiek gaus. Tuo tarpu mes neatsižvelgdami į žmogaus elgesį reikalaujame, kad jis, jeigu yra darbingas, norėdamas gauti pašalpą privalėtų ieškotis darbo. Yra atitinkama sistema, reikia registruotis darbo biržoje, ten esi prižiūrimas, ar iš tikrųjų ieškai darbo.

Suomiai to atsisakė turėdami galvoje, kad jeigu nemažins pašalpos mažai uždirbančiam žmogui, tai bus didesnė paskata užsidirbti.

G.JAKAVONIS: Kur provincijoje rasti darbą? Tuščia, darbo nėra.

R.DAGYS: Kai Vidurio Europos valstybės sprendė savo problemas, kaip jaunimui surasti darbo, kita Vakarų dalis sprendė, kaip motyvuoti dirbti. Dėl ko? Jeigu palygintume jauno niekur nedirbančio žmogaus pajamas, gaunamas kaip tos visos išmokos, ir pradedančiojo dirbti, jos skirtųsi vos 10 proc. Nėra jokios motyvacijos jaunam žmogui pradėti dirbti. Turi būti stimulas, kad tu žinotum, jog vis tiek turi dirbti, antraip gali pakliūti į visišką socialinę katastrofą, bėdą. To balanso pažeidimas ir lemia blogus rezultatus.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"