Kiek saldi spaudos laisvė?

"Kas mes būtume be rašto? Nei kilmės, nei šaknų"

Saulius JOKUŽYS, S. Jokužio spaustuvės savininkas

Kas yra valstybė? Prezidentas, kariuomenė, kalėjimai, Seimas? Ne, valstybės pamatas yra kalba, žodis, mintis, pareikšta tais žodžiais. Kas mes būtume be rašto? Nei kilmės, nei šaknų. Pirkdami šautuvėlius nepamirškime ir "kantičkų" reikšmės. Labai apmaudu, kad įstatymdariai, nelabai išmanydami spaudos specifikos ir kaštų, leidyklas, redakcijas yra apdėję mokesčiais, prilygstančiais degtindariams. Čia ne priekaištas ir ne aimana, tiesiog, naudodamasis proga, norėčiau atkreipti dėmesį į nevertinamą bibliotekininkų triūsą, į menininkų "apdėjimą" tokia sunkia mokesčių našta.

Prieš 25 metus dirbau "Tarybinėje Klaipėdoje" fotografu. Atgautos spaudos laisvės, kuri atrodė beribė, galimybes įvertinau akimirksniu ir nuėjau tuomet vienintelio Klaipėdos dienraščio "Tarybinė Klaipėda" redaktoriui Antanui Stanevičiui siūlyti idėjos - imtis leidybos. Ne, jis iš mano idėjos neišsityčiojo, bet vertino gana skeptiškai. Tuomet parašiau pareiškimą ir išėjau iš redakcijos. Pirmąjį rytą namuose, kai buvau įpratęs prie nuolatinio lėkimo "į numerį", jaučiausi tragiškai. Ko imtis, ko griebtis? Atsitiesiau per keletą dienų, prisiminęs, kad įmonė "Progresas" turi puikiausią spaustuvinę įrangą, kuri taip ir kiurksojo beveik neišpakuota. Tai jau buvo sąlygiškai naujų technologijų įranga, kurios niekas neišmanė. Pirma buvo mintis, paskui žodžiai derantis, nes jau buvo prasidėję privatizavimo procesai.

Puikias poligrafišku požiūriu knygas gali leisti suomiai, vokiečiai, švedai. Negi mes, atgavę Lietuvos nepriklausomybę, turime kilnoti kepures kaimynams, norėdami išleisti puikią knygą? - ambicingą klausimą kėliau pats sau. Dabar mūsų leidyklos ir spaustuvės kolektyvas gali didžiuotis puikiu derliumi. Kiekviena paruošta ir išleista knyga - mylimas kūdikis: nupraustas, sušukuotas, su meile iščiūčiuotas. Bet brangiausios knygos mums yra vietinių autorių ir apie mūsų kraštą: Kazimiero Mizgirio "Gintaro kelias", Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus paruoštos knygos, klaipėdietės poetės ir eseistės Dalios Bielskytės išleistos knygelės. Nes jos - apie mus, mūsų jausmus, mūsų gyvenamąją aplinką. Didžiuojuosi, kad sugebėjome įvaldyti brailį ir išleisti pasaką "Eglė žalčių karalienė" vienoje knygoje regintiems ir neregintiems. Ir turbūt knygos storiu pasiekėme savo leidyklos rekordą, išleidę 450 puslapių Skirmanto Karalevičiaus knygą "Krepšinio pilnaties sapnas". Knyga dedikuota Lietuvos krepšinio legendai Arvydui Saboniui.

Dar sykį pasinaudosiu proga pasveikinti leidyklos kolektyvą, kitas leidyklas, redakcijas, žurnalistus, o ir visus, kuriems brangus spausdintas žodis su profesine švente.

"Spaudos laisvė Lietuvoje - labai efemeriškas dalykas"

Antanas STANEVIČIUS, "Eglės" leidyklos savininkas

Apie spaudos laisvę šiandien daug kalbame. Kadaise "Tiesos" laikraščio redaktorius, žurnalistikos klasikas Albertas Laurinčiukas buvo parašęs tokią knygą "Laisvė - kaip dūmelis virš vigvamo". Spaudos laisvė Lietuvoje, šalyje, iš kurios pabėgo trečdalis gyventojų, o pabėgtų ir daugiau, jei tik pajėgtų pabėgti, labai efemeriškas dalykas. Žodžiu, duokit man gerą rinką, tą spaudos laisvę pats susikursiu. O dabar, prisimenant kretingiškio redaktoriaus Felikso Rapalio žodžius, nedidelėje ganykloje nori išsiganyti labai daug karvių... Kalbėdami apie spaudos laisvę, prisiminkime nesenus Rimvydo Valatkos, Valdo Vasiliausko karjeros pokyčius. Pamąstykime ir apie likimą buvusio CŽV agento Edvardo Snoudeno ir "WikiLeaks" įkūrėjo Džulijano Asanžo, kurie suteikė galimybę spaudai ryškiai parodyti savo laisvę ir jėgą.

Na, o kol buvau "Tarybinės Klaipėdos", vėliau "Klaipėdos" redaktorius, iš Vilniaus atvažiavę nemaži partijos Centro komiteto emisarai mane mokė klausyti tik pirmojo sekretoriaus, nes kitaip išmes. Atvažiavęs dirbti ne tik nustebau, bet ir išsigandau, kad redakcija beveik rusiška. Sako, iki manęs net pasitarimai vykdavo rusiškai, bet aš to nežinojau. Šiurpu buvo, kai redakcijos atsakingasis sekretorius, visai surusėjęs ukrainietis, vieną savaitę į laikraštį įdėdavo puslapį apie karą "Atmintis", o kitą savaitę - "Priesaika". Už tai miesto komitetas nepagirs, bet ir nepapeiks - taip jis pateisindavo tą nykią iš tarybinės kariuomenės kalendorių surankiotą rašliavą. Partijos Klaipėdos miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi dirbo Plungės vidurinę mokyklą puikiausiais pažymiais baigęs Česlovas Šlyžius, kuris net su savo vaikais kalbėjosi rusiškai. Galima įsivaizduoti, kaip jis, turėdamas gerą galvą, būdamas iki kaulo smegenų partinis karjeristas, kiaurai matydavo viską, kas laikraštyje ne taip. O ne taip buvo bemaž viskas, net futbolo žinutės. Partijos miesto komiteto "aparatčikai", matyt, neturėjo ką veikti, nes visi skaitė "Tarybinės Klaipėdos" laikraštį nuo A iki Z. Ir nuolatiniai aiškinimaisi "ant kilimo" kainavo daug žilų plaukų.

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, o tuo pačiu ir spaudos laisvę, kuri atrodė visai neefemeriška, pradėjome leisti "Vakarę Klaipėdą", priedą "Vasara", vėliau ir "Ruduo", "Žiema" "Pavasaris". Žurnalistai kaifavo nuo galimybės šiuose prieduose džiazuoti, o skaitytojai - pajausti visai kitus, ne partinių interesų ir ideologijos vėjus. "Klaipėda" tapo antitarybine, o lietuviai priekaištavo, kad per mažai lietuviška. Mūsų sporto korespondentas Gintaras Tomkus su draugais pradėjo leisti "Mažosios Lietuvos" savaitraštį. Tai - Sąjūdžio leidinys, tad jiems komunistų partijos miesto komiteto reikalavimai buvo nė motais. Užtat mane "gorkome" be atvangos tarkuodavo - kada išvaikysi tą sąjūdiečių lizdą? Kada tu juos išmesi iš darbo - jie gi nieko laikraščiui nedirba, o tu algas moki! "Dirba! Nušviečia sportą, maketuoja laikraštį! Pagal pareigas jie atlieka viską" - melavau net susiriesdamas. Vieną dieną pamačiau, kad pamėlynavęs nuo nervų esu ne tik aš, bet ir "Mažąją Lietuvą" leidę G. Tomkus su Kęstučiu Oginsku. Pasirodo, juos ėmė dulkinti Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos aktyvistai. Ne taip ir ne tą rašanti "Mažoji Lietuva"! Pajutau, kad jie daugiau velnių gauna nuo Sąjūdžio tarybos, negu aš nuo "gorkomo"! Vėl toji spaudos laisvė darėsi efemeriška... Tokių laikų nebebus, kai ir bijoti buvo įdomu.

"Spauda, tegul ir labai skriaudžiama, išliks dar labai ilgai"

Gintaras TOMKUS, "Vakarų ekspreso" vyriausiasis redaktorius

Per 25 metus Lietuvos spauda ir leidyba išlaikė visus įmanomus ir neįmanomus egzaminus - spaudžiama, ujama, ji išliko ištikima ne valdžiai, o savo skaitytojams. Tačiau laisvės egzamino, deja, neišlaikė dalis valdžios. Laimei, valdininkai ateina ir išeina, ministrai, premjerai, prezidentai keičiasi, o spauda, tegul ir labai skriaudžiama, lieka ir išliks dar labai ilgai. Jau pabodo girdėti, kad popierinės žiniasklaidos tuoj tuoj neliks. Tas "tuoj tuoj" trunka jau dešimtmečius, o mes laikomės ir nesitraukiame nuo savo misijos - skelbti naujienas ir šviesti visuomenę. Gal ateityje transformuosimės, keisis formatai, bet laikysimės, kokius apynasrius mums bekabintų. Kai kurie valdininkėliai labai norėtų, kad laisvoji spauda tikrai išnyktų - neparanki juk, kai į dienos šviesą nuolat išvelka jų tamsius darbelius.

Kol kas valdžia spauda nesirūpina ir jai nepadeda. Nesvarbu, kad tiražai sumenko, rašančių žurnalistų sumažėjo perpus, o leidėjai jau išleido visas savo santaupas. Tai itin išryškėjo Ukrainos įvykių fone. Rusija propagandai meta fantastinius pinigus. Pas mus medijoms nukerpamos paskutinės vilnos. O galėtume labai gražiai bendradarbiauti viešinant valdžios kuriamas ir įgyvendinamas programas. Mums tereikėtų tik tokios pagalbos, kad valstybinės įstaigos būtų įpareigotos privaloma tvarka prenumeruoti vietinius ir nacionalinius dienraščius. Laimėtume visi. Išlaikytume didesnę auditoriją, gyventojai neprarastų raštingumo, valdžia galėtų naudoti didesnę skaitytojų auditoriją kad ir tai pačiai rusiškai propagandai atremti.

Bet šiandien švenčiame. Su mūsų ir jūsų švente, skaitytojai. Tai jūs šiandien esate ir mūsų teisėjai, ir mūsų akcininkai. O mes liekame ištikimi Jums.