Kas laimi: Rasa Kazėnienė ar sistema

Kol kiti laužė galvas, kurpdami šimtmečio idėjas, kurias turėtų įgyvendinti kažkas kitas, kukli Kauno finansininkė Rasa KAZĖNIENĖ ją įkūnijo pati - be garsiakalbių, be reklamos, be viešųjų ryšių ir prezidentės palaikymo - viena išdrįso mesti pirštinę sistemai, paskelbdama apie galimos korupcijos atvejus Kauno tardymo izoliatoriuje. Jos iškelta SĄŽINĖS idėja nebuvo apdovanota, net nebuvo įtraukta tarp kito šimtmečio siekinių, nors, kai pagalvoji, ji vienintelė yra kaip kraujas, nešantis deguonį, be kurio visos kitos idėjos tampa tuščiavidurėmis ir savaime pasmerkiamos myriop.

Daugiau pusmečio R.Kazėnienė nedirba vyr. specialiste Teisingumo ministerijos Centralizuoto vidaus audito skyriuje, o šiuo metu jis krečia Kalėjimo departamentą ir jam pavaldžias įstaigas, kur randama gan skandalingų valstybės finansų panaudojimo faktų.

- Jums turbūt ne paslaptis, kad buvo ir tebėra manančių, jog būtent dėl asmeninės naudos jūs pasiryžote šiam nekasdieniškam poelgiui?

- Taip manantys žmonės smarkiai klysta. Esu idėjos žmogus ir galiu aukotis dėl idėjos. Po savo pirmojo viešo pasisakymo supratau, kad to reikėjo Lietuvai kaip oro, nes sistemos buvo perdaug uždaros ir sustabarėjusios. Ir ligi šiol jaučiu visuomenės palaikymą.

- Matyt, klystantiems didelį įspūdį daro pasikeitusi darbovietė...

- Ministerijoje esu laikinai, rugsėjo 3 dieną turiu grįžti į savo buvusias pareigas Kauno tardymo izoliatoriuje. Aš sutikau su man pasiūlytomis sąlygomis tik iš idėjos, kad būtų tęstinumas to, ką ryžausi paviešinti. Atlyginimą gaunu lygiai tokį pat, kaip ir dirbdama vyr. buhaltere Kauno tardymo izoliatoriuje, o nuostolių patiriu kur kas daugiau: keliuosi taip anksti, kaip niekad nesikeldavau (penktą valandą), kiekvieną dieną po tris valandas praleidžiu kelyje, nesvarbu, koks oras, negrįžtu anksčiau pusės septynių, - prarandu laiką su šeima, pati dengiu kuro išlaidas. Maža to, praradau lig tol turėtą statutinio pareigūno statusą - aš juk nieko papildomai negaunu, aš atiduodu.

- Tokius žmones valstybė turėtų nešioti ant rankų...

- Nuo 2019 metų sausio įsigaliosiantis Pranešėjų apsaugos įstatymas garantuos tam tikras teises ir pranešėjų apsaugą, na, o šiandien Valstybės tarnybos įstatymas numato tik tokias laikino perkėlimo sąlygas, kurias priėmiau ilgai nedvejojusi.

- Norėtųsi suprasti, kas jums padėjo tapti tuo „idėjos žmogumi“?

- Esu vienturtė, kilusi iš paprastos šeimos, bet nuo mažų dienų mačiau, kaip mano tėveliai turi sunkiai dirbti, daug galvoti ir daug kovoti dėl to, kad turėtume skanesnį kąsnį. Paauglystėje patyriau skaudžią netektį - netekau mylimo tėvelio ir jau tuomet supratau, kad gyvenimas nebus vien gėlytėmis nubarstytas. Visos tos vertybės, kurias puoselėju tiek aš, tiek mano vyras ir kurias stengiamės skiepyti ir savo vaikui, atėjo iš šeimos. Ir pasidaro labai negera, kai pamatai, kad vis dėlto ne visi, kurie sunkiai dirba, būna įvertinti, ir ne visi, kurie to nusipelno, būna pastebėti. Kita vertus, kai mokesčių mokėtojai, jūs, aš ir mūsų šeimos nariai, į valstybės biudžetą kaip medutį į puodynę suneša pinigėlius, sąžiningam žmogui savo parašu labai sunku tvirtinti neatsakingus, nepagarbius ir net nedovanotinus jų atžvilgiu sprendimus. Net neabejoju, kad Lietuvoje gyvenimas kaipmat imtų keistis į gera, ir mūsų tėveliai senatvėje galėtų gyventi oriai, jei galų gale viešųjų finansų valdyme įsivyrautų tvarka.

- Parokuokime: žmonių, kurie per jus neteko postų, nemeilė, net teisminis persekiojimas, - kokį dar atoveiksmį sukėlė jūsų ryžtas?

- Iš tiesų juk ne mano valia vadovai buvo atleisti iš darbo - atitinkamus sprendimus pagal tyrimo išvadas priėmė kiti žmonės. Bet tai, ką jūs minite, yra vienas iš grąžos aspektų; nežinomųjų ateityje daug.

- Grasinimai liovėsi?

- Na, matyt, aš dabar esu tiek išsiviešinusi ir išviešinta, kad tiesiog privengiama tiesioginio kontakto, jau nebegirdėti raginimų sutvarkyti „šitą...“. Bet „įdomių“ dalykų vis dar nutinka - tarkim, atvažiuoja pažiūrėti, kur mano vyras dirba, ar domisi mūsų aplinka, - šitie įvykiai kelia nerimą, nes anksčiau mes gyvenome ramų gyvenimą ir niekam nebuvome įdomūs.

- Buvote besidžiaugianti, kad teisingumas yra, tačiau panašu, kad jūsų laukia ilgas teismų kelias.

- Džiaugiausi, kai Kauno apygardos teismas atmetė privačios įmonės ir jos akcininko skundą, kuriuo buvau kaltinama garbės ir orumo įžeidimu, tačiau visai neseniai gavau teismo nutartį, kad verslininkas, pašalinęs ieškinio trūkumus, vėl kreipėsi į teismą. Vadinasi, įsisuks teismų karuselė.

- Kaip jums šioje situacijoje padeda valstybė, kurios interesą jūs gynėte?

- Kai pačioje pradžioje kreipiausi dėl valstybės intereso gynimo į teisėsaugą, tai buvo grynai mano šeimos reikalas ir šeimos išlaidos - kadangi esu ne teisininkė, bet finansininkė, - samdėme advokatus, kad surašytų kreipimąsi į STT teisine kalba, skundą ir pan. Dabar laukiu teismo pranešimo apie tolesnius procesinius veiksmus ir džiaugiuosi, jog teisingumo ministrės ir premjero aplinkos žmonių palaikymas leidžia tikėtis, jog man bus užtikrinta teisinė pagalba ir advokato paslaugos.

- Vis dėlto nesigailite? Tebemanote, jog pasielgėte teisingai?

- Man tai atrodo savaime suprantama. Ir iš tikrųjų, tai turėtų būti kaip norma, nes toleruodami piktnaudžiavimą ir kitas nusikalstamas veikas aplink save, žalą darome tiek sau, tiek savo šeimos nariams, tiek valstybei, - kitaip tariant, toleruodami korupciją, palaikome, prisidedame prie jos ir leidžiame apvogti mūsų vaikus, senelius, ir patį save, savo šeimą. Aš matau, kad žmonės Lietuvoje yra įbauginti ir daug kur galioja stipri subordinacinė sistema, labai aiškios taisyklės, kas kieno turi klausyti. Kauno tardymo izoliatoriuje, kur dirbau finansininke, bendradarbiams mano poelgis nebuvo netikėtas, nes aš gana atvirai kalbėjau apie tai, kas man kelia nerimą viešuosiuose pirkimuose. Aš kelis kartus perspėjau vadovybę, kad būtų atkreiptas dėmesys į tokius dalykus, sakiau, žiūrėkit, kas vyksta, žiūrėkit, tai yra jūsų atsakomybė. Manau, kad kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus. Dėl to mano sąžinė rami, - kai niekas neįsiklausė į mano atviravimus ir nesiėmė jokių priemonių, šeimoje priėmėme sprendimą prabilti.

- Šeimoje?..

- Vienareikšmiškai. Tokio lygio sprendimo aš viena padaryti negalėjau, nes jo grąža gali paliesti ne tik mane pačią, bet ir mano šeimą. Be to, vienam žmogui, neturint stipraus artimo žmogaus palaikymo, tai būtų pernelyg didelė psichologinė našta.

- Juk galėjote po to likti, kaip sakoma, gatvėje - be darbo ir be draugų, ir be galimybės įsidarbinti?..

- Taip, žinojau tai. Ir dabar suprantu puikiai, kad vargu ar mane priimtų į valstybės tarnybą, kurią lig šiol pažinojau, nes dėl principinių nuostatų savo kandidatūrą pažymėjau minusu. Seniai sprendžiu galvosūkį, ar aš nepritampu prie valstybės tarnybos, ar ji nepritampa prie manęs. Kiek man teko asmeniškai patirti, ji buvo supuvusi ir visiškai nesuderinama su priesaku tarnauti Lietuvai. Nuolat kovoti už teisingiau išleistą eurą - didelė našta ir didelis diskomfortas, nuolatinė konfrontacija, nuolatinė įtampa. Kad ir kaip siektum teisėtumo, matyti, kad daug kam reikia greito lėšų įsisavinimo ir greitos naudos. Žinoma, nenorėčiau neigiamai kalbėti apie visus sutiktus žmones, nes mano kelyje pasitaikė ir labai sąžiningų darbuotojų.

- Kaip manote, ar po jūsų poelgio įvyko lūžis bent vienoje sistemoje?

- Sunku įvertinti, kiek bus tęstinumo. Kiekvienas galime pradėti keisti pasaulį pirmiausia nuo savęs. Gaunu labai daug laiškų iš teisėtvarkos sistemos darbuotojų, rašo man ir žmonės iš rajonų, regionų - nusivylusieji valstybės tarnautojais, viešosiomis paslaugomis, nusivylusieji ir politika, ir socialinėmis garantijomis - apskritai viskuo, ir pasidaro labai aišku, kad nevalia sėdėti rankas sudėjus.

- Įsivaizduojate save grįžtančią į buvusią darbovietę?

- Sunkiai. Kauno tardymo izoliatoriuje niekada nesijaučiau labai blogai (tiesa, kartais buvau išskiriama kaip skundikė, kartais per susirinkimą pabrėžiant, kad gal vėl kažkur kažką pranešianti), nes buvo nemažai mane palaikančių žmonių. Žinoma, buvo ir yra labai daug tokių, kurie tebepyksta už teisybę, pyksta už tai, kad daug metų galėjo tyliai ramiai gyventi, nevengdami pasipelnyti valstybės sąskaita, o atėjo „šita“ ir sugriovė svajonių gyvenimą. Tikriausiai būtų labai sudėtinga rasti bendrą kalbą su tais žmonėmis. Sunku toje įstaigoje dirbti buvo dar ir dėl to, kad galima buvo įžvelgti draugystės ir interesų ryšius su verslininkais ir jų šeimos nariais.

- Baimės išnyko?

- Žinoma, ne. Bijau dėl šeimos, baiminuosi dėl daug ko, bet mažiausiai bijau, kad neteksiu darbo, nes darbo nebijau, galiu daryti bet ką. Valyti ar skaičiuoti, jei kam to reikės. Galų gale, mažiausia, ką mes galime prarasti gyvenime, yra darbas. Šiaip ar taip jaučiuosi padariusi šį tą prasmingo valstybės labui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“