Kalėdinis premjero noras

Premjero A. Butkevičiaus šeimos Kalėdos

Pašėlusiai įtempti pastarųjų dienų ministro pirmininko darbadieniai nepraėjo be pėdsako ir jo artimiesiems, gal kiek kliudydami pasiskonėti ramiu artėjimu šventės link, užtat pačių Kalėdų, kada jie galės tiesiogine ir perkeltine prasme vieni kitus priglausti, čia laukiama dar labiau. Per Kalėdas A. Butkevičius bus šeimoje.

Šventės išvakarėse „Respublika“ svečiavosi Janinos ir Algirdo Butkevičių namuose, kurie yra baltoje sostinės Čiurlionio gatvėje, ir iš arti pajusti, koks yra premjero šeimos Kalėdų jausmas. Kad šitame dailiame name gyvena toks svarbus Lietuvos asmuo, galėjai spėti iš premjero limuzino, stovinčio prie laiptinės įėjimo, ir apsaugininkų, išdygusių gretimo buto tarpduryje, na, o vaizdo kameros šiais laikais nieko nebestebina, jos persekioja mus kone visur.

Šie metai 32 metus šeimoje gyvenantiems Janinai ir Algirdui Butkevičiams buvo išskirtiniai ne tik dėl to, kad A. Butkevičiaus partija triuškinamai laimėjo rinkimus ir jis tapo premjeru: metų pradžioje gimė anūkėlė Kamilė, o tai, jų akimis, prilygo kone stebuklui; metams įpusėjus jie įsikėlė į naują trijų kambarių butą.

Gyvens taupydami

Septintą vakaro namuose buvo visi: anksčiau mįslingai iš vieno posėdžio ir vėl pasirengęs bėgti į kitą, jeigu reikės, premjeras A.Butkevičius, jo žmona Janina, dukra Indrė, žentas Evaldas Vaitasius, ir mažutis angelas - iš glėbio nenoriai paleidžiama aštuonių mėnesių Kamilė. Pirma mintis, pamačius šiuos švytinčius žmones, buvo ta, kad Kalėdų jausmas, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, yra artumo jausmas. Atviras žvilgsnis ir žmogaus džiaugimasis žmogumi. Teritorija, kur daiktus nustelbia žmonės, - premjero namai, - yra būtent tokie, jaukūs, šilti, patogūs, įrengti gyventi, o ne parodyti. Gražūs, bet apsaugoti nuo blizgiosios prabangos.

J. Butkevičienė darsyk pasidžiaugs, kad jų šeimai nereikės keltis į laikiną būstą it į viešbutį Turniškėse ir kad tokiu būdu pavyks net sutaupyti valstybės pinigų. „Žinoma, - sako ji, - jei jau yra tokia tvarka privaloma, mes būtume jai paklusę, nors aš ir nebuvau tuo itin sužavėta, bet kadangi premjero rezidencija dar nesutvarkyta, ir neaišku, kiek dar milijonų kainuos jos remontas, o iki tol nuomotos premjero rezidencijos savininkai nusprendė jos nebenuomoti, tad prob­lema išsisprendė tarsi savaime. Ir visoms tarnyboms išsyk tapo leng­viau, nors girdėjau kalbant, neva premjeras, likdamas gyvent savo bute, labai brangiai kainuos valstybei. Tačiau tai netiesa. Rezidencijos išlaikymas kainuoja valstybei apie 10 000 litų per mėnesį, o čia viskam pakaks penkiskart mažiau. Manau, yra teisinga, kad premjero šeima, kaip ir visi Lietuvos žmonės, moka už savo sunaudotą šilumą, vandenį, elektrą. Aš, tiesą sakant, net blogai jausčiausi, jei būtų antraip“.

Premjeras A. Butkevičius taria, kad tikisi kiek atsikvėpti per Kalėdas, nors po ilgos ir, iš šalies žiūrint, labai nervingos dienos atrodo vis toks pat kupinas energijos. Ją paveldėjęs iš mamos: „Prisimenu vieną laikotarpį, kai mama ar tik ne šešiolika metų be jokių atostogų dirbo eksperimentinio ūkio gyvulininkystės sektoriuje. Ji ir dabar guvi. Ateinantį sausį jai sueis 77-eri. Ji, aišku, žemės nebedirba, keletą hektarų, penkis ar kiek jų, turi, yra išnuomojusi, bet niekur nenori keltis iš savo namų, nori likti savarankiška“. Bronislava Butkevičienė, gyvenanti Radviliškio rajone, ir bus tas žmogus, kurio telefono numerį per šventes premjeras surinks pirmiausia.

Premjeras pasakoja toliau: „Paskui paskambinsiu tetoms. Mamos dvynė sesė Aniceta gyvena nuo jos už kokių aštuonių kilometrų ir vaikystėje, atsimenu, daug laiko praleisdavau jos namuose, kur mane mylėjo ir net lepino, užtat tariuosi turintis dvi mamas. Mielai rūpinuosi jomis, o kai grįžtu į savo tėviškę, pirmiausia užsuku pas tetą, paskui važiuoju pas mamą. Ji labai išgyveno dėl įvairiausių kliuvinių formuojant Vyriausybę, ir nors, palyginti su manimi, yra santūresnė, bet neiškentusi sakydavo: vaikeli, na, kam tau to reikia? Mama, žinoma norėtų, kad lankyčiausi, kaip anksčiau, kai galėdavau nuvažiavęs išdažyt kambarį ar langus, - tada būdavo laiko, būdavo malonumas tokius darbus dirbt, dabar tokiuose reikaluose mane užvaduoja giminaičiai, sesers vaikai, aš pasirūpinu kitais dalykais“.

Vaikystės Kūčios ir Kalėdos išliko jo atmintyje kaip šventės, apie kurias viešai nebuvo kalbama, bet kurios visą laiką buvo švenčiamos. Kalėdos būdavo kuklios, stalai nelūždavo, ant jų stovėjo tik tai, kas būtina, kas prieinama paprastiems žmonėms. Vaikams buvo skiepijama, kad to, kas yra duota, ir turi užtekti. Tokioje paprastoje, bet meile persunktoje atmosferoje ir bėgdavo šventės laikas.

Visiems viena vertybė

Pasak A. Butkevičiaus, visai jo giminei būdingas stiprus tikėjimas. Tiek jis, tiek jo žmona Janina, kurios šeima taip pat buvo tikinti, tikriausiai tikėjimo tradiciją yra perėmę iš vaikystės, eina į bažnyčią, tikėjimas ir dvasininkai suteikė jiems paguodos ir sunkiausiomis gyvenimo dienomis ir savaitėmis, prieš ketverius metus žuvus sūnui. Kai Kūčių vakarienės sėda namie, ant stalo būna padėta tradiciškai viena lėkšte daugiau. J.Butkevičienė į šitą veiksmą nežiūri kaip į kokių nors mistinių prasmių paiešką, sako, prasmė esanti pati tradicija.

„Šeima, puoselėjanti šeimos tradicijas, tvarkinga, padori šeima man yra pati didžiausia vertybė, - sako premjero žmona. - Ir mes branginame kiekvieną valandą, praleistą su šeima, kiekvieną rytą, kada nereikia niekur skubėt ir galime pavalgyt pusryčius, kiekvieną vakarą, kada galime kartu pavalgyt vakarienę arba išeiti kur kartu į miestą. Mano tėvai santuokoje išgyveno daug metų ir ją vertino, tačiau atrodo, nebuvo tokie užimti, ir ta kartu praleista valanda gal paprastai nebūna taip branginama, kai jų daugiau. Nors tėvų jau neturiu, bet prisimenu jų vestuvių datą - birželio 21-ąją. Pasveikindavau juos, tądien būdavo šventė šeimoje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų vaikai Indrė su Evaldu taip pat yra atsakingi tėvai“.

Prieš trejus metus ištekėjusi už Evaldo Vaitasiaus, kuris šiuo metu ir studijuoja, ir užsiima verslu, Indrė sako šeimą branginti išmokusi iš savo ir vyro tėvų: „Kalėdos kaip buvo šeimos šventė, taip ir liko - su šeima. Vaikystėje su broliu naktimis pabudę bėgdavom prie eglutės ieškoti dovanų, dabar norim, kad gražia Kalėdų Senelio pasaka imtų tikėti ir mūsų Kamilė. Ačiū tėvams, aš ja tikėjau gan ilgai“.

„Kalėdos iš tiesų yra laikas, kurį norisi atiduoti artimiausiems žmonėms, - sako J. Butkevičienė. - Kaip atsimenu iš vaikystės, paprastai prieš Kalėdas būdavo laikotarpis užburiančio laukimo, bet šiemet vyras labai daug dirbo ir net nepajutom to jausmo, kad ateina Kalėdos, o jos jau čia“.

Sužlugusią kelionę į Meksiką, planuotą per šitas šventes, ji pamini be didesnio apmaudo. Žinoma, šiek tiek gaila, bet visąlaik jautė kirbant abejonę: „Kai vyras politikoje, niekad negali būti tikras; gal išvažiuosim kitą kartą“.

Kalėdas sutiks prie jūros

Pastaraisiais metais visa šeima Kūčių vakarienės rinkdavosi pas žento Evaldo tėvus. Jo mamą J.Butkevičienė giria už kulinarinius gebėjimus, kuriuos paveldėjęs bus ir jos sūnus ir kuo pati nedrįstų pasigirti, nes virtuvėje stengiasi užsibūti kuo trumpiau, pasirinkdama lietuviškus paprastus valgius, prie kurių įpratęs ir vyras. Taip, ko gero, net sveikiau. Nors kol buvo vaikai maži, jiems prieš šventes namai pakvipdavo ir kūčiukais, ir pyragu.

Per šias Kalėdas, norėdami pakeisti aplinką ir atitokti nuo darbų, Butkevičiai planuoja pasivaikščioti prie jūros. Premjeras pažadėjo, kad darbo ten nesiveš.

„Labai norisi, kad žmonės pagaliau pajustų, kad šita valdžia rūpinasi žmonėmis, kad šita valdžia yra žmonių valdžia, - sako A. Butkevičius, - ir ne tik pajustų, bet, žiūrėdami į mūsų užsibrėžtą perspektyvą, pamatytų pirmuosius rezultatus. Būtų labai smagu, jeigu galėtum pabūti Kalėdų Seneliu ir galėtum staiga padovanot žmonėms tokių dalykų, kurių jie labiausiai nori, ypač per Kalėdas, - kad gyvenimas geresnis būtų, kad žmonės neemigruotų iš Lietuvos, kad tie, kurie emigravę, sugrįžtų į Tėvynę ir Kalėdas švęstų čia, o ne kažkur toli nuo jos. Tai būtų ir mano paties didžiausias noras“.

Tiesa, kadaise, regis, 1987-aisiais, A. Butkevičiui, tuomet dirbusiam Vilkaviškio vykdomajame komitete, teko pabūti Kalėdų Seneliu, sūnaus darželio auklėtojai prašant. Savo misiją Senelis atliko puikiai, tik atsimena kaip dabar: „Sūnus žiūri žiūri, sako, Senelio batai kaip tėtės...“

O mums matant premjero pasiryžimą, būtų neprošal atminti vaikystės pamokas: Kalėdų Senelio dovanos dažniausiai būna pagal tėvų kišenę ir jas visuomet reik nusipelnyti, parodant savo talentus ir kitokius gabumus.