Kaip gyvensime 2030-aisiais, jau žinome

Pačiame „Snoro“ banko skandalo įkarštyje Vyriausybė palaimino naująją Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“. Nors ji kurta daugiau nei pusantrų metų, strategija tėra tik iškilmingų lozungų kratinys. Beje, vargta buvo visai be reikalo. Būtų pakakę sujungti jau sukurtas įvairių savivaldybių, institucijų, įstaigų vizijas į vieną. Tiesa, kad viskas, kas sukurta, būtų įgyvendinta, reikėtų trilijonų litų. O naujojoje strategijoje dominuoja ne tik planai gyventi labai gerai, bet ir numatyta, kad po 20 metų šalyje bus pilna svetimšalių, į kuriuos privalėsime žiūrėti kaip į savus.

Šiurpsta net prezidentė

„Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą: pamiršome žmogų“, - tai dar 2010-aisiais, Seime skaitydama savo metinį pranešimą, konstatavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Dabar prie dešimčių tomų strategijų prisidės dar viena - „Lietuva 2030“, kurią neseniai patvirtino Vyriausybė.

Remiantis ja, Lietuva 2030-aisiais taps „modernia, veržlia, atvira pasauliui“, tarp 10 pažangiausių ES valstybių bus pagal gyvenimo kokybės indeksą (dabar 23 vieta ES), laimės indeksą (dabar 20 vieta), demokratijos indeksą (dabar 22 vieta), darnios visuomenės indeksą (dabar 13 vieta), pasaulio konkurencingumo indeksą (dabar 17 vieta). Be to, piliečių teisės esą bus tinkamai ginamos, sumažinta socialinė įtampa, sukurta saugi aplinka, kurioje kiekvienas galės užsiimti mėgstama veikla, gauti deramą atlygį ir užtikrinti savo ir savo artimųjų gerovę. Žodžiu, lauks rojus. Tik gaila, kad nenurodomos konkrečios priemonės, kaip to bus pasiekta.

Lietuva „globalizuosis“

Tačiau nerimą kelia faktas, kad labai daug dėmesio strategijoje skiriama globalizacijos procesams, kurie vertinami kaip teigiami dalykai. Bus siekiama, kad pagal globalizacijos indeksą Lietuva iš 25 vietos tarp ES valstybių pakiltų į 10-ąją, bus įgyvendinama viešoji politika imigracijos srityje, puoselėjamas „bendrumo jausmas su skirtingomis kultūromis“.

Taip pat rašoma, kad „globalizacijos amžiuje neturime žiūrėti į atvykusius kaip į svetimus“. Beje, didžiausias dėmesys bus skiriamas anglų kalbai, kuri bus privaloma kiekvienam mokinukui nuo pat pirmos klasės.

Imigracijos pavojai

„Globalizacijos indeksas rodo, kiek šalis, visuomenė yra atvira pasaulyje vykstantiems procesams, tarp jų ir imigracijai. Mažai šaliai tas atvirumas yra lazda, turinti du galus. Ekonominiu požiūriu, kai pasaulyje kyla krizė, atvira šalis labiausiai paveikiama, bet kai ekonomika vystosi gerai, atviros šalys gauna daugiausiai dividendų. Tačiau globalizacijos dalis yra ir imigracija. O dėl jos, be abejo, bus didelių problemų, jei Lietuva pasuks atvirumo link. Imigracija sukelia pačių įvairiausių pasekmių, kyla konfliktai. Pavyzdžiui, Vokietijoje padaugėjo nusikaltimų etniniu pagrindu. Tai gali įvykti ir Lietuvoje“, - įspėjo profesorius, politologas Algis Krupavičius.

Anot jo, minėta strategija labiau panaši į nekonkrečią pasaką apie būsimą Lietuvą, į ją prikišta įvairiausių kriterijų net nepaaiškinant, kaip bus siekiama juos įgyvendinti.

„Manau, strategija atsiguls į stalčių, nes pasikeis valdžia ir parašys naują. Pas mus nėra politikos tęstinumo. Ir apskritai Lietuvoje labai mėgstama rašyti strategijas. Manau, tai yra noras įsiamžinti, tam tikra įsiamžinimo liga“, - konstatavo A.Krupavičius.

Žmonės maitinami utopijomis

Beje, D.Grybauskaitė, kalbėdama apie dešimtis tomų strategijų, net kiek sušvelnino situaciją: prikurta ne dešimtys, o šimtai tomų įvairiausių strategijų. „Respublika“ primena kelias originaliausias idėjas. Štai sostinės savivaldybė, nors ir prasiskolinusi iki ausų, teberezga planus statyti Gugenheimo muziejų, automobilius ir dabartines viešojo transporto priemones pakeisti metro, automatiniu metropolitenu, taksi be vairuotojų, skraidančiomis gondolomis, net ketino kelti kandidatūrą organizuoti vasaros olimpines žaidynes, nors tam būtų prireikę apie 40 mlrd. litų.

Šiauliams buvo sukurta vizija, pagal kurią mieste būtų pastatytas pirmasis oficialus raudonųjų žibintų kvartalas Lietuvoje. Šiauliuose taip pat planuota tiesti „Formulės-1“ trasą (beje, tą patį planavo ir Palanga). Šiaulių vizijos kūrėjai šiame mieste regėjo ir kosmodromą, o visi miesto geležinkeliai turėjo būti pakišti po žeme, nors pigiau būtų pastatyti naujus Šiaulius. Kaunas susikūrė viziją, kurios įgyvendinimas kainuotų apie 15 mlrd. litų, o Klaipėda buvo nusprendusi Baltijos jūroje supilti salą...

Algirdas BUTKEVIČIUS, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys:

Pirmiausiai reikia pasitvirtinti strategiją einamajam laikotarpiui, o ne galvoti, kas bus po 20 metų. Aišku, gerai, kad galvojama ir apie 2030-uosius, tačiau pirmiausiai reikia suvaldyti dabartinę situaciją šalyje - mažinti nedarbą, emigraciją ir t.t. Šviesios ateities vizijos skraiste bandoma uždangstyti dabartines problemas, nukreipti žmonių dėmesį.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės emigruoja - jie nemato aiškios vizijos, kas jų laukia artimiausiu metu. Būtent čia reikia sutelkti jėgas, apsispręsti ir pasakyti žmonėms, kas bus daroma, kokie rinkos segmentai bus stiprinami. Žinojimas jiems suteiks galimybę persikvalifikuoti, persiorientuoti ir likti dirbti Lietuvoje. Graudu skaityti pasaką apie 2030-ųjų Lietuvą, nesuprantant, kas premjerui Andriui Kubiliui trukdo viziją pradėti įgyvendinti jau dabar.