Jie viską gadina

Olava STRIKULIENĖ

2016-11-21 14:29

Jie Seimo pirmininku pasirinko profesorių, o tik vienas profesorius yra buvęs vertas to.
Jie sumažino Seimo pirmininko pavaduotojų skaičių ir atėmė iš jų tarnybinius automobilius.
Jie uždraudė Seimo nariams iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų nuomotis mašinas.
Jie siūlo, kad Seimo viešbučio gyventojai susimokėtų bent už komunalines paslaugas.

Per kiekvienus demokratinius rinkimus, nesvarbu kur - Lietuvoje ar Amerikoje, dalis rinkėjų ateina nubausti valdančiųjų. Renkasi naują, šviežią politinę jėgą. Kartais net vienadienius išsišokėlius. Tačiau rinkėjai visada tikisi, kad nauja jėga atsižvelgs į eilinių piliečių lūkesčius. Kaip visur esantis Zoro. Ir vienas šių lūkesčių - BAUSMĖ. Teisybės atkūrimas.

Nekantriausiems norėtųsi, kad ta abstrakčioji, kiekvienam kitaip suvokiama teisybė būtų atkurta per kelias savaites. O už mėnesio jau būtų sukurta socialinės gerovės valstybė. Švediško modelio. Tačiau kai kuriuos „valstiečių“ pažadus jau galima traktuoti kaip „bausmę“. O tai eiliniams piliečiams patinka.

Bausmė pirmoji - tremtis į Kauno Sibirą ir panašios „tortūros“

Gaila, kad Norvegijos „Barnevernet“ gina tik nepilnamečius. Jei gintų suaugusiuosius, ministerijų klerkai jau galėtų emigruoti į Norvegiją. Ir čia pradėti skųstis dėl Sauliaus Skvernelio planuojamų fizinių ir dvasinių kančių. Nes ateityje ketinama visas ministerijas sukelti į vieną pastatą. O Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas netgi ištremti į Kauną.

Jei 12 ministerijų dirbtų viename pastate, prie paradinių durų reikėtų ne 12-os budėtojų, bet tik vieno. 12-ai ministrų pakaktų ne 12-os, bet 4-ių tarnybinių automobilių ir 4-ių vairuotojų. Nes mažai tikėtina, kad kasdien visi 12 kaip tie juodvarniai į objektus lakios. Užtektų vienos konferencijų salės. Ir mažesnės. Perdarytos iš rūkomojo kambario. Vieno ūkvedžio. Reikėtų daug mažiau valytojų ir aplinkos tvarkytojų. Elektroninės technikos priežiūrai taip pat reikėtų mažiau IT specialistų. O interesantai, atvykę į pastatą, iškart galėtų tvarkyti reikiamus dokumentus keliose ministerijose. Nezuidami iš vieno Vilniaus galo į kitą. Galų gale kai 12 ministrų čia pat, po ranka, premjeras juos galėtų labiau kontroliuoti. Ar kolegiškai pasitarti. Vienintelis pavojingas dalykas - gripo epidemijos. Kuo didesnė žmonių koncentracija, tuo realesnė tikimybė jiems vienu metu susirgti. Tad jei 12 ministerijų vienu metu ims čiaudėti ir atsijungti, Lietuva bent savaitę gyventų su atjungtu ir čiaudinčiu valstybės valdymo aparatu. Taip sakant, ekstremalioje situacijoje. Bet gal taip neatsitiks, nes tarp „valstiečių“ yra sveikuolių. Kol ministerijos atsidurs viename pastate, klerkai spės pateikti pažymas, kad žiemą maudėsi Baltijos jūroje. Ar įsirašė į Vilniaus „ruonių“ būrelį. Na, dar apsipyks, kuriame pastato aukšte jų svarbioji ministerija privalo būti. Kad nenusipigintų.

Bausmė antroji - išgąsdintas klerkas

Valstybės pinigų taupymo požiūriu, interesantų požiūriu, ministerijų išdėstymas viename pastate yra sveikintinas. Tačiau ar visi taip manys? Tai tas pats kaip vaiką perkelti į naują mokyklą. Išplėšti žmogų iš jo kabineto su fikusu Vilniaus senamiestyje, iš įprastos infrastruktūros su mėgstamu baru už gatvės kampo ir grožio salonu už kelių metrų.

Tai didžiuliai pokyčiai. Jautresniems gal taps kankyne, verta „Amnesty International“ dėmesio. Nes galima sukurti vaizdą, kad dirbantis Ūkio ministerijoje kasdien rizikuoja gauti nuo kolegos iš Krašto apsaugos ministerijos į dūdą. O Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai vos spėja dėlioti kompresus. Tuo metu Teisingumo ministerijos klerkai vos ne kasdien turi aiškintis, ar teisingai sustatomi automobiliai. Visi įsitempę. Visi skundžiasi. Visi aiškinasi, kurio ministerija svarbesnė. O baisiausia tiems, kurie išsiųsti į Kauno tremtį. Nes vilniečiui Kaunas taps Sibiru. Kad ir kiek kalbėtume apie regionų stiprinimo politiką, joks vilnietis nepageidaus stiprinti regiono savo nuosavu kūnu.

Kita vertus, taip bus galima neskausmingai optimizuoti valstybės tarnautojų skaičių. Pabandyti dirbti su tais, kurie Kauno tremties neišsigando. Jei, atsisijojus nenorintiems, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos be sutrikimų funkcionuos, vadinasi, tų nubyrėjusiųjų net nereikėjo. Aišku, pirmą mėnesį visi bus užgulę telefonus ir skųsis draugams. Siuntinės kraupius pranešimus „iš Čiukotkos“. Trumpąsias žinutes - „ar tu mane dar prisimeni?“, „kada skelbs amnestiją?“, „kada baigsis „Misija į Sibirą“? Na, ir, aišku, kiek baidysis, kad banditas kaunietis nesuvalgytų. O paskui įtampa atslūgs.

Bausmė trečioji - Seimo nariams panaikins automobilio nuomą

Dar viena bausmė - Seimo nariams neleisti parlamentinei veiklai skirtų pinigų (771,9 euro kas mėnesį) naudoti automobilių nuomai. Visai logiška. Parlamentinė veikla nėra 100 proc. susijusi su automobiliu. Tik lakūnai yra tiesiogiai susiję su lėktuvais, jūreiviai - su laivais, o kranininkai - su kranais. Nes tai jų darbo įrankiai. Bet irgi nenuomojami. O parlamentaras nėra su automobiliu 100 proc. sulipęs. Tik epizodiškai. Visgi ne taksistas. O išrinkti pagal sąrašus tų epizodų, kai tenka važinėti dėl parlamentinės veiklos, iš viso mažai turi. Šaukštu, šakute naudojasi dažniau nei automobiliu. Bet šaukšto nuoma juk neįrašyta į parlamentinei veiklai skirtas išlaidas. Galų gale visi Lietuvos piliečiai kasdien vykdo kažkokią teigiamą veiklą. Tarkim, labai teigiamai nusiteikę važiuoja į darbą. Bet važiuoja savo ar visuomeniniu transportu. O jei parlamentaras nenori naudotis savo mašina ir gauti kompensaciją už kurą, remontą, dar yra Seimo transportas. Tad visas tas „skriaudžiamų“ parlamentarų išgujimas iš karietų, bričkų yra tik smūgis žmogiškajai tuštybei. Individai linkę save sutapatinti su automobiliais. Kuo įspūdingesnis, tuo ir aš iškilesnis. Gal net burzgiame vienodai. Nors joks kitas gyvas žemės padaras savęs netapatina su gelžgaliu. Nebent apsimeta gelžgaliu, kai maskuojasi.

Bausmė ketvirtoji - sumažės vicepirmininkų

Dar viena bausmė - paliks tik keturis Seimo pirmininko pavaduotojus. Kiekvienai pirmininko rankai - po du. Turėtų pakakti. Ne vien dėl taupymo. Dėl viešosios opinijos. Seimo pirmininko solidumo. Nes kuo didesnis pavaduotojų skaičius, tuo neįgalesnis atrodo pats Seimo pirmininkas. Kuria kirpėja labiau pasitikėtumėte? Ar ta, kuri pati kerpa, ar kuri maketuoja jūsų šukuoseną su būriu pavaduotojų? Viena tauškina žirklėmis prie kairės ausies, kita tauškina ties pakaušiu, trečia purškia laką, o pagrindinė kirpėja tik užima klientę. Seimo pirmininkams ir taip būtų daug lengviau dirbti, jei nereikėtų parlamentarų per posėdžius tramdyti. Ir baimingai skaičiuoti, ar po pietų dar pakanka kvorumo.

Šią Seimo kadenciją galime sulaukti dar vienos „bausmės“. Sumažinto būsimų parlamentarų skaičiaus. Žmonėms šis klausimas labai aktualus. Nors valstybės biudžetą ir ne kažkiek papildys. Tačiau bent sumažės bejėgiško pykčio. Kad „jų Seime tiek daug, o Lietuva vis vien išsivaikšto“.