Jie - ne mūsų valdžia

Liudvikas Jakimavičius. Eltos nuotr.

Kaip vertintumėte šiandienę Lietuvą nacionalinės savivokos aspektu? Nebaugina mintis, kad pernelyg išsitautinus, išsivietinus ir suglobalėjus gali prasidėti negrįžtami mūsų tautos irimo procesai?

- Klausimas gana abstraktus. Norint į jį atsakyti, visų pirma reikėtų bent punktyru pasistengti apsibrėžti, kas turima galvoje ištariant sąvoką „šiandieninė Lietuva“. Skirtingoms visuomenės grupėms ta sąvoka gali reikšti visiškai skirtingą, net priešingą tikrovę.

Dabar kažkaip primiršta prieš kelerius metus buvusi populiari „Dviejų Lietuvų“ tema. Ypač per referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo gana aiškiai apčiuopta takoskyra tarp sistemai tarnaujančios visuomenės dalies ir „užribio“. Ta skirtis niekur nedingo, priešingai - ją gilino tiek politikai, tiek juos aptarnaujantis personalas, tiek teisėsauga ir teismai, tiek bestuburė žiniasklaida su armija parsiduodančių žurnalistų, išmokusių užuosti, iš kur vėjas pučia, ir ploti valdžiai katučių.

Dviejų Lietuvų skirtis toli gražu nėra vien ekonominė. Takoskyros ir poliarizacija vyksta sąžinės įtampoje ir jos pagrindu. Margą „Antrąją Lietuvą“ atpažįstame baigiančiuose ištuštėti kaimuose ir miesteliuose, rajonų centruose ir didmiesčiuose, prie prekybos centrų lentynų, kur suversti atpiginti maisto produktai su paskutinės dienos galiojimo žyma.

„Antroji Lietuva“ atpažįstama ne tik ten. Dalis jos eina į rytines pamaldas, nemokamus kultūros renginius, bibliotekas, kur „Pirmosios Lietuvos“ nesutiksi. Ten jai nėra kas veikti, jei neatvažiuoja televizijos kameros. Labai daug „Ant-rosios Lietuvos“ ir Europos fabrikuose prie konvejerių, šiltnamiuose ir ne Lietuvos braškių laukuose.

„Antroji Lietuva“ tildoma, baigiama už tvoros išvaryti, o kultūra kažkodėl tyli. „Pirmosios Lietuvos“ propagandos ruporai į „Antrąją Lietuvą“ žiūri kaip į raupsuotąjį, trukdantį sukurti rojų Lietuvoje - tokį pagal „kultūrininko“ A.Užkalnio įsivaizdavimą ir užsakymą.

Tas Lietuvos skilimas ir eižėjimas buvo tiesiog užprogramuotas dar vadinamojo „Atgimimo“ ir Sąjūdžio laikais, kai turėjo būti išsiaiškinta iš esmės ir susitarta, kokią Lietuvą atkuriame. Koks yra mūsų kūrinio turinys? Kokia yra Lietuvos idėja ir jos tikslas? Tiesa, visuomenė neturėjo tokios prabangos daug laiko tą turinį kruopščiai svarstyti ir tartis. Buvo taip atlaidžiai avansu pasitikima, kad visi daugiau mažiau panašiai supranta sąvokos „Lietuva“ turinį, prasmę ir tikslą. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, tas visuomenės atlaidumas ir neapsižiūrėjimas buvo nedovanotinas.

„Pirmoji Lietuva“ subudavojo ne Lietuvą solidariai bendruomenei, o Lietuvą sau. Apskritai ji Lietuvos ir neatkūrinėjo, o paprasčiausiai vykdė sau naudingesnį už LTSR projektą „Lietuva man“.

Be revoliucijų, patyliukais buvo išsidalintas valstybės turtas, užsiimtos patogios starto pozicijos, įstatymais, poįstatyminiais aktais ir Konstitucijos išaiškinimais buvo sukurta saugi teisinė platforma veikti pagal projekto vykdytojų klanui naudingas taisykles. Lietuvos kūrybos projektą pakeitė projektas „Lietuva man“.

- Ką manote apie ES darinį? Kaip reaguojate į jų iniciatyvą mokyti mūsų vaikus į klausimą „kas esi?“ atsakyti ne „lietuvis“, o „europietis“, politikus - aklo paklusnumo, ūkininkus - nedirbti, kultūros žmones - kurti ne nacionalinę kultūrą, o projektus?

- Šie klausimai susieti neišardomai. Kai klausei apie dabartinės Lietuvos nacionalinę savivoką, tokios savivokos tikriausiai yra kelios ir jas turėtume aiškiai atskirti.

Projekto „Lietuva man“ vykdytojai turi labai specifinę savivoką. Jie, rinkotyros terminais sakant, suformatavo ES rinkai gana patrauklų produktą. Visuomenė nesusigaudė, už ką tie skalbimo milteliai ir nemokamas alus ES referendumo antrąją dieną. Projekto vykdytojams reikėjo legitimacijos, tautos pritarimo, kad produktas su etikete „Lietuva“ turėtų tautos pritarimo sertifikatą. ES strategai ir Briuselio kosmopolitinė nomenklatūra „Lietuva man“ projekto vykdytojams ir produkto „Lietuva“ pardavėjams moka milijardus, kad šie „tobulintų“ savo produktą, išvėdintų jo nacionalinį kvapą, skonį, tautines aspiracijas ir savastį.

Nė motais jiems nei mūsų kalba, nei kultūra, nei bažnyčios, nei dvarai, nei pilys. Viso labo jiems tai tik objektai, kurie gali būti pritaikyti ES turizmo reikmėms. Simuliakrai trumparegiams pasiguosti. Apie bendrąjį gėrį ten jau seniai niekas nebekalba, kalbama apie bendrąjį pelną, o Lietuva jiems - tik strategiškai vertingas geografinis paribio lopinys su šiokia tokia rinka, pigia bei judria darbo jėga.

Jiems būtų patogiau šį produktą valdyti, jei Lietuva išvis neturėtų jokios etninės tapatybės, istorinės ir kultūrinės atminties ir tautinių aspiracijų. Aš dabar taip matau, kad mūsų švietimo sistema ta kryptimi labai uoliai ir sėkmingai dirba kurdama naują žmogaus tipą - „euražmogį“ su eklektiška, horizontaliai orientuota subyrėjusia sąmone. Metafizinės pamatinės vertybės - Dievas, Tėvynė, sąžinė, kultūra - yra sistemingai stumiamos iš ugdymo turinio ir apskritai viešojo gyvenimo į kuo tolimesnę paraštę.

Klausei, ar nebaugina mintis, kad valstybės irimo procesai gali būti pajudėję negrįžtamai? Ir dar kaip baugina dar baisesnė mintis, kad traukinys tolsta pasiutusiu greičiu, o Lietuvoje nebesusitelkia tiek energijos ir jėgos, kuri gebėtų pajudinti iš mirties taško užrūdijusią STOP KRANO rankeną, kad sustabdę traukinį apsižiūrėtume, kas bepalikę iš Lietuvos idėjos, ir susivoktume, ką mes čia veikiame.

Briuseliui tas „Stop kranas“ yra tarytum rakštis uodegoj. Jis direktyvomis ir naujomis sutartimis skuba įforminti galutinį išvalstybinimą, o mūsų valdžia su brigadomis vietinių propagandistų uoliau už kitus tą apipavidalinimą vykdo. Ir kai tik pasigirsta tautinio susipratimo balsų iš Graikijos, Vengrijos, Čekijos ar Lenkijos, Briuselio kosmopolitai ima raukytis ir grūmoti, kad nubaus, pristabdys pažadėtų finansų srautus, jei vietiniai produkto pardavėjai netramdys nacionalinių aspiracijų. Lietuvoje labiausiai apgailėtinoje padėtyje atsiduria pardavėjai konservatoriai, kurie dedasi esą Sąjūdžio paveldėtojai ir Nepriklausomybės idėjos tęsėjai. Ta partija ir jos „kūrinys“ - Prezidentė patiria patį tikriausią vertybinį krachą.

Pamėgink sulaukti iš jų aiškaus atsakymo į klausimą „Kokių įstatymų viršenybė - Vilniaus ar Briuselio dabar yra įsiteisinusi Lietuvoje?“. Tyla, kuri reiškia ne ką kita, o išdavystę.

- Mane dažnai užklumpa klausimas: negi jau išmirė ir emigravo visi tie žmonės, kurie už rankų susiėmę stovėjo Baltijos kelyje?

- Liūdnas klausimas. Iš tikro daug tų Baltijos kelio žmonių kažkur dingo. Dalis tikrai išmirė, dalis patraukė entuziastingai vykdyti projekto „Lietuva man“ - pasidavė Mamonos pagundoms. O tie, kurie nepasidavė, buvo išjuokti, sugroteskinti ir marginalizuoti - išstumti iš viešojo diskurso. Dabar tokios atsparumą ir patriotizmą išsaugojusios bendrijos iš tikro beveik nebematyti. Jei taip sunyksta kokia nors augalų rūšis, tuos augalus valstybės įrašo į Raudonąją knygą ir imasi saugoti. Mūsų valstybė visą ketvirtį amžiaus elgėsi priešingai. Įsitraukė vykdyti Briuselio „selekcininkų“ eksperimentą, kuriame nėra vietos tradiciniams nacionaliniams augalams ir gyviams. Europrojektui vykdyti reikalingas naujas eurožmogaus be savybių tipas ar porūšis, kokį visame žemyne ir klonuoja persitvarkiusi švietimo sistema ir vertybinį bei ontologinį matmenį prarandanti kultūra. Būtent todėl dingusių ir nustumtų Baltijos kelio žmonių vieton neateina susivokusi jaunoji karta. Socialinę perspektyvą šiame pražūtingame tautoms žmogaus inžinerijos eksperimente turi tik klonai. Būtent jie ir ateina.

Ir man šiandien tikrai baisu, kad jau peržengta riba ir devynmyliais einama ten, o jau ir esame ten, iš kur kelio atgal nebėra. Tik Dievo stebuklas galėtų ienas atsukti, nes beveik nebėra žmonių, kurie susitelkę ir kryptingai pradėtų veikti.

Aš vis turėjau tokią slaptą viltį, kad gal egzistuoja koks nors giliai užsimaskavęs pogrindis, kuris reikiamu momentu galėtų išeiti ir pasakyti - „Gana“. Ieškojau kokių nors to pogrindžio ženklų, mėginau rasti kontaktų, bet turiu pripažinti - nesėkmingai. Bijau suklysti, bet man dabar atrodo, kad tokio ir nėra.

Ties kiekvienu, suvokiančiu padėties grėsmę, iškilęs klausimas - tai ką darom? Jei tie 700 tūkst. išvykusių lietuvių prieš išvykdami būtų pamėginę pertvarkyti Lietuvos tikrovę į pritaikytą lietuviui čia gyventi, dirbti ir turiningai ilsėtis, gal matytume visai kitą vaizdą. Bet jie nepasivargino pakovoti. Išvažiavo tepasakę „eikit jūs visi na...“ Ir teisingai pasakė. Būtent ten mes ir einame.

- Jau esame viens kitam ne broliai, o tik potencialūs pirkėjai ir pardavėjai, valdantieji ir pavaldiniai?

- Bendrystės jausmas Sąjūdžio laikais buvo ištikęs mus, manau, dėl kelių gražiai sukritusių aplinkybių. Viena iš jų ta, kad būtent tada Lietuva ir susipažino su savo žmonėmis. Vieni su kitais susipažino ir patys žmonės. Pirmąsyk pamatėme ir nustebome, kiek daug ir kokių nuostabių turime žmonių, kurie panašiai supranta, ką reikia daryti.

Antroji aplinkybė ta, kad tuomet nubudusi Lietuva dar nebuvo aiškiai susisluoksniavusi nei turtiniu, nei interesų, nei galių (valdžios) turėjimo požiūriu. Didžioji tos nubudusios Lietuvos visuomenės dalis buvo kažkuo panaši į nualintą „viduriniąją klasę“.

Visiems jiems iki kaulo buvo įgrisęs sovietizmo melas ir veidmainystė, tautinių bei religinių vertybių niekinimas, ir to bendro vardiklio pakako sušvytėti bendrystės jausmui. Įvyko tiesiog sinergijos stebuklas, nes sutapo nacionalinio ir ekonominio išsivadavimo iš imperijos vektoriai. Svaigino asmens ir tautos laisvės perspektyva. Tauta trumpam išėjo į avansceną kaip bendratikslių bendrija. Iš to kilo ir brolystės jausmas bei suvokimas, kad elgiesi teisingai ir sąžiningai.

Tiesa, tas stebuklas truko neilgai. Po rugpjūčio pučo Maskvoje ir po TSRS griūties bei okupacinės armijos išvedimo reikia brėžti istorijos brūkšnį. Prasidėjo visai kitas raidos etapas. Visuomenė pradėjo sluoksniuotis. Tuomet ir prasidėjo mano jau minėtas „Lietuva man“ projektas, kurį ėmėsi vykdyti „nusipelnę“ nepriklausomybei sąjūdiečiai ir komunistai. Visiškai nieko nereiškė, kad švytuoklės principu vykdytojai keitė vieni kitus, - projektas liko tas pats. Tai jie ir sėjo ne brolystę, gailestingumą, bendrystės jausmą, o nuolatinį skaldymą įvairiausiais skerspjūviais bei tavo įvardytą pirkėjų-pardavėjų ir valdančiųjų-pavaldinių gyvenimo filosofiją. Daug kas ja užsikrėtė ir buvo dvasiškai ir fiziškai įbaudžiavinti. O kaip žinai iš istorijos, lietuviui baudžiava nėra nepakeliama būsena, kol ponas nepradeda su bizūnu nugaros čaižyti.

Mūsų luomo žmones ta būsena erzina, sėja nepasitikėjimą ne tik valdžia, bet ir valstybe, kokią jie kuria. Faktiškai su tokia mes esame jau susvetimėję, o mūsų poetinių vizijų niekas nenori nei matyti, nei girdėti, nei skaityti. Jos projekto vykdytojams yra nepatogios ir nemalonios, nes apeliuoja į sąžinę.

- Ką galėtume ir privalėtume nuveikti mes - rašytojai, kultūros žmonės, idant Lietuva išsikapanotų iš esamos nykokos būklės?

- Pakaktų kiekvienam pasitarti su savo sąžine, įsiklausyti į jos balsą ir įsipareigoti tiesai, kokią sąžinė siūlo. Lietuvoje sąžiningas kalbėjimas tikrai būtų išgirstas ir, griūvant ES Babeliui, atsirastų žmonių, kurie žino, ką ir kaip daryti.

Ir nuojauta man kužda, kad Lietuva susivoks. Tik mes savo pavyzdžiu jai turim padėti. Neturiu iliuzijų, kad kaip nors protingais ir sąžiningais argumentais galėtume įtikinti ir „perauklėti“ valdžią. Ji nėra mūsų valdžia, nors dedasi, kad tauta ją išrinko. Didžia dalimi tai Briuselio kvislingai - statytiniai, kuriuos pačius pirmus užgrius griūvantys ES Babelio gremėzdai.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“