Išvytiems iš Lietuvos muziejai neberūpi

Muziejinės veiklos entuziastė ir novatorė, Lazdijų krašto muziejaus vadovė Daina PLEDIENĖ įsitikinusi, kad Lietuvos šaknų reikia ieškoti ne už aukštų mūrų, ne ąžuolinių spintų lentynose, o paprastuose, prabanga nespindinčiuose provincijos muziejuose. Pašnekovės manymu, savivaldybių muziejai su didžiaisiais muziejais negali konkuruoti savo fondais ir eksponatais, bet užtat gali konkuruoti žmogiškuoju veiksniu. Tuo, kad mažuose muziejuose gera lankytis ir čia būti. Anot pašnekovės, muziejus gyvas išliks tik tapęs kultūrine erdve visai šeimai.

- Šie metai buvo paskelbti muziejų metais. Koks buvo muziejininkų tikslas, ar pavyko jį bent iš dalies įgyvendinti?

- Manau, kad pavyko. Vien dėl to, kad spauda ir televizija gerokai dažniau minėjo žodžius „muziejus, muziejininkai“ (juokiasi). O jeigu rimtai, tai muziejų metai buvo metas pakviesti visus ateiti į muziejus, atrasti muziejus iš naujo. Šie metai buvo ne tik muziejų, bet ir kitų svarbių istorinių sukakčių metai. Minime Maironio metus, Dionizo Poškos Baublių muziejaus 200-ąją sukaktį. Per sukaktis atkreipiamas dėmesys ne tik į vieną asmenį ar reiškinį, bet ir į tuos, kurie kantriai dėl to dirba. Muziejininkų bendruomenė labai džiaugiasi, kad per Baublių muziejaus sukaktį galėjome priminti ne tik Baublius, bet atkreipti dėmesį į visą muziejininkystę. Sakyčiau, per ilgai buvo įsivyravęs mąstymo stereotipas, kad muziejuje yra nuobodu. Muziejai jau seniai pasikeitę ir keičiasi. Manau, kad mažieji, provincijos muziejai keičiasi sparčiau negu didieji. Mažuose muziejuose struktūra yra mažesnė, visi darbuotojai yra arčiau žmogaus. Mes matome, jaučiame lankytoją, o didžiuosiuose muziejuose lankytojas neretai jaučiasi vienas didelėje erdvėje. Tokioje erdvėje kartais gali net baugoka pasirodyti. Mūsų lankytojai yra mūsų svečiai.

- Dėl ko muziejai merdėja ir numiršta? Ar muziejų išlikimui valstybė skiria pakankamą dėmesį?

- Muziejai miršta dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie vartotojų kultūros. Valstybiniuose, savivaldybių muziejuose viskas gerai, susirūpinti reikėtų visuomeniniais, tais, kurie neturi statuso. Daugiausia muziejų sunyko per pastarąjį dešimtmetį, kartu su kaimo mokyklomis ir jų šviesuliais - mokytojais. Kol buvo mokytojas, atsidavęs entuziastas, tuo gyvenantis, tol tie muziejai gyvavo. Žmonės važiuodavo ne tiek tų muziejų lankyti, kiek mokytojo pasiklausyti. Turime netolimą pavyzdį Punske, mokytojo Juozo Vainos muziejų. Kol buvo gyvas J.Vaina, žmonės ten važiavo pulkais. Visai nesvarbu, kad eksponatai ten buvo pateikiami primityviai, mėgėjiškai, bet J.Vaina buvo nuostabus pasakotojas. Neliko J.Vainos, neliko nė muziejaus. Muziejai nėra tik pastatai, muziejai yra žmonės, kurie dirba tuose pastatuose, ir produktas, kurį jie sukuria. Tik gaila, kad, muziejui išnykus, išnyksta ir jo turėti turtai. Lazdijuose buvo uždarytos kelios mokyklos, turėjusios muziejus. Ir gal tik vieno jų likimas susiklostė visai neblogai. Muziejėlį perėmusi bendruomenė jo neišdraskė, neišsinešiojo. Muziejus tapo bendruomenės kultūros ir susiėjimo vieta. Gaila, bet daug muziejus turėjusių mokyklų užsidarė, buvę jų mokytojai išmirė arba išsikėlė. Eksponatus išsinešiojo, vienas kitas apsukresnis kolekcionierius prasisuko. Švietimo ministerija padarė klaidą nepasakiusi, kad tai, kas sukaupta uždaromų įstaigų muziejuose, yra valstybės turtas ir jis turi būti perduotas statusą turintiems muziejams.

- Šiais laikais muziejams turėtų būti sunku rasti autentiškų eksponatų, nes tai, kas dar buvo vertinga, gražiomis ir ne itin gražiomis priemonėmis jau spėjo išrankioti kolekcininkai. Daugelį vertingų daiktų už kelis litus jie išviliojo iš nežinančių tikrosios senienų kainos ir vertės žmonių. Ar kolekcininkai yra muziejų priešai?

- Visokių yra kolekcionierių. Yra šviesių žmonių, kurie gelbsti ir išgelbsti daug muziejinės medžiagos. Gal jie nėra tiek geranoriški, kad atneštų ir padovanotų muziejui savo kolekciją, bet jie bent neslepia nuo muziejų ir leidžia nusikopijuoti tam tikrą informaciją. Bet yra tokių, kurie yra vertelgos, net kolekcionieriais kitą kartą juos vadinti per garbinga. Nesakyčiau, kad nieko nebegalima rasti, tik labai liūdna, kai pavėluoji. Kartais išgirsti: „Kur jūs buvot prieš metus, tada dar turėjome. Pagalvojome, kad niekam neįdomu, ir išmetėme“. Kartais nesuspėji žmonių paprotinti, o jie skuba, nesusimąsto, kad galima atiduoti muziejui. Vis dėlto negalėčiau sakyti, kad nėra perliukų. Tvarkydami tėvų palikimą, žmonės randa ką nors vertinga muziejui. Kartais jie paskambina ir pasako, kad nori padovanoti muziejui eksponatų. Tarpukario stomatologo kabineto mūsų muziejui gali pavydėti ir specializuoti muziejai. Jį įsigijome per bičiulystę su buvusiais lazdijiečiais.

- Dzūkai laikomi labai geraširdžiais, dosniais žmonėmis ir, manau, ne be reikalo. Gal dėl to ir Dzūkijos muziejams dėl to lengviau?

- Oi, kokia jūs neteisi. Nors ir esu tikra dzūkė, aš savo rajone gal pagarsėsiu antidzūkiškumu, sakydama, kaip pavydžiu suvalkiečiams. Kokie jie ūkiški žmonės, neduos daiktui prapulti. Vilkaviškio muziejus lūžta nuo dovanotų eksponatų, marijampoliečiai irgi nesiskundžia, o dzūkeliai, kaip čia pasakyti... kad būtų suprantamiau, pasakysiu tarmiškai: „visą laiką buvę biedni, visą laiką mislinę, kad juodai dienai reikia pasilikti, net ir nunešiotų kaliošų škadavoja į muziejų atiduoti, ba mislina, kad ateis sūdna diena ir jų prireiks“ (juokiasi). Jeigu tik sėdėsi prie stalo, niekas nieko neatneš. Važiuojame vasarą į kaimus, rengiame ekspedicijas, tyrimus. Laikas, praleistas su žmonėmis, man yra pats stebuklingiausias. Ir pačiam optimizmo nuo to daugiau atsiranda. O su eksponatais visko būna. Kartais žmonės atiduoda, kartais ne. Nusipirkti neturime už ką. Muziejai vis dar krizę išgyvena, vis dar laukiame, kada atsigausime. Vieną kitą daiktą įsigyjame iš paaukotų 2 proc. nuo pajamų. Stengiamės įsigyti tik vertingus daiktus, tokius, kuriuos galime eksponuoti, arba nuperkame unikalią nuotrauką, kurios nepajėgiame iškaulyti iš kolekcionieriaus. Kultūros ministerija pinigų mums neskiria, esame savivaldybininkai, vadinasi, savivaldybės mus turi išlaikyti. O savivaldybių kišenė nėra tokia pilna. Galbūt būsiu nepopuliari sakydama, kad vis dėlto yra muziejų kastos. Yra nacionaliniai muziejai ir yra savivaldybiniai. Ir iš tų didžiųjų muziejų visada jauti: „Ai, tu čia tu provincijos. Na, tas, kuris truputį menkesnis“. Ir Kultūros ministerijos programos rodo, kad yra diferencijuotas požiūris į muziejus. Kai kurios programos yra skirtos tik nacionaliniams muziejams, jų eksponatams įsigyti ar apsaugai. Savivaldybininkai į tai negali pretenduoti. Tai parodo požiūrį į mus.

- Kokia ateitis laukia muziejų?

- Graži (juokiasi). Muziejai, kurie sugebės prisitaikyti, taps šeimos poilsio vieta. Vieta, kur šeima ateina pabūti kartu, atrasti, pažinti, mokytis, bendrauti, o ne sėdėti prie televizoriaus. Ten, kur muziejus sudarys aplinką, kad žmogus laukiamas. Vaikus jau prisijaukinome, dabar lieka tik prisijaukinti jų tėvus. Yra gerų patirčių, kai muziejuje vyksta šeštadieninės popietės, šventės. Dabar advento metas, šeima galėtų ateiti į muziejų pasimokyti, kaip supakuoti dovaną, ne kičiškai papuošti Kalėdų eglutę, prieš Velykas pagal liaudiškas tradicijas nusimarginti margučių. Pasiklausyti, kaip tai darė mūsų senoliai. Prisipažinkime, ar tikrai visi tai žinome.

Muziejininkai unikalūs dar ir tuo, kad muziejininko profesijos specialistų Lietuvoje iki šiol neruošia jokia mokykla. O labai reikėtų. Darbuotojai, kurie eidami dirbti į muziejų galvojo, kad čia pasiilsės, greitai ir išėjo. Atokvėpio muziejuje tikrai nėra. Jeigu nėra lankytojų, turi dirbti su fondais, eksponatais. Tik spėk suktis, o kur dar mūsų kultūrinė veikla. Mes dirbame su kamerine auditorija, o kultūros darbuotojai - su masine auditorija. Tikrai vieni kitų nedubliuojame ir neketiname susitapatinti per savo renginius.

- Kaip istorikės, norėtųsi paklausti, kaip paveiks muziejus emigracija? Ar tiems, kurie išvažiuoja iš Lietuvos, dar įdomu, kas čia dar Lietuvoje darėsi, kas vyksta ir kas dar įvyks?

- Aš negaliu įvertinti mūsų muziejaus interneto svetainės apsilankymų, pasakyti, iš kurio pasaulio ar Lietuvos krašto jie pas mus lankosi. Tarp virtualių lankytojų tikriausiai yra ir gyvenančių užsienyje. Ieškoti savo istorinės praeities į muziejų ateina prieškario emigrantai. Nors ir retai sugrįžę, jie užsuka į muziejų ir yra čia laukiami. Šių dienų emigrantams muziejus nerūpi. Jie išvažiuoja į užsienį prasigyventi, užsidirbti, o sugrįžę į namus Lietuvoje tvarkosi buitinius reikalus. Nedrįstu jiems priekaištauti, nes Lietuva pati nuo jų nusisuko. Kaip gyventi ir džiaugtis, tarkime, socialinių mokslų magistrei, kuriai sostinėje darbo pasiūlo tik už 900 litų. Lygiai už tiek, kiek kainuoja buto nuoma. Nebėgo ta vakarykštė magistrė iškart iš Lietuvos, galvojo, gal provincijoje lengviau bus. Grįžo į Lazdijus pas mamą, darbo birža už 600 litų pasiūlė darbą dviem mėnesiams. O toliau? Šiandien ta mergina jau Londone. Galime filosofuoti, kiek norime, bet jeigu nėra valstybės politikos išmokslinus savo valstybės pilietį neleisti jam pasijusti nereikalingam, jis ieškosis vietos ten, kur yra reikalingas. Jeigu nebus realių pokyčių formuojant jaunimo politiką, gali nebelikti kam į muziejus eiti.