Išskirtinis interviu su pretendentu į Parlamento pirmininkus Vydu Gedvilu: Seimas turi būti kaip vienas kumštis

Darbo partijos prezidiumas apsisprendė, kad į naujos kadencijos Parlamento vadovus siūlys Seimo narį Vydą Gedvilą, šiai kandidatūrai jau pritarė ir rinkimus laimėję socialdemokratai. Jau rytoj antruoju pagal svarbą valstybėje galintis tapti santūrusis žemaitis 1997-aisiais išgarsėjo kaip Lietuvos moterų krepšinio rinktinės treneris, atvedęs komandą iki Europos aukso medalių. Kandidatas į Seimo pirmininkus mato itin daug panašumų tarp krepšinio komandos ir Parlamento veiklos.

Trečiadienį būsimasis Seimo vadovas davė išskirtinį interviu „Respublikai“.

- Esate žemaitis, vaikystę praleidęs Šatrijos papėdėje, galbūt todėl jūsų nėra tekę matyti Seime staiga užsiplieskiančio?

- Aš visada galvoju, ką pasakyti. Jei neturiu ką pasakyti, mieliau patyliu. Pastebėjau, kad daugelis Seimo narių mėgsta daug ir dažnai kalbėti. Vertinu tylų, ramų, bet kryptingą darbą, nešvaistau energijos ten, kur nereikia.

- Žemaitiškas genas yra pranašumas dirbti Seime?

- Negaliu pasakyti, kad svarstant principinius klausimus, kai peršama netinkama nuomonė, aš ramiai tyliu. Visada pasakau tai, ką galvoju, bet laikausi principų niekada neįžeisti žmogaus, kalbėti argumentų kalba. O šios kadencijos Seime buvo pasakyta labai daug negražių dalykų, kaltinimų, ko mums mažiausiai reikia.

Kalbant apie mano žemaitišką ramumą, reikia pasakyti, kad buvau ypač nepatenkintas Mokslo ir studijų įstatymu, jį net apskundžiau Konstituciniam Teismui.

- Seimo pirmininko kėdė jums tarsi nėra nauja - kartą laikinai jau ėjote šias pareigas?

- 2006 metais, po interpeliacijos atstatydinus Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, dvi dienas aš, kaip pirmininko pavaduotojas, laikinai vadovavau Seimui. Nuo 2005 iki 2008 metų dirbau Parlamento vicepirmininku.

- Kodėl anksčiau atsisakėte siūlomų Seimo vadovo pareigų?

- Aš neišsigandau šių atsakingų pareigų, bet maniau, kad privalau būti geriau joms pasirengęs, sukaupęs daugiau žinių, atlaikęs svarbių iššūkių, labiau susipažinęs su Seimo veikla, parlamentiniu darbu. Manau, kad bet kurias aukštas pareigas - Seimo vadovo ar ministro - gali užimti tik gerai pasirengęs politikas.

Man labai svarbus yra atsakomybės suvokimas. Jeigu tave žmonės siūlo, tavimi pasitiki, o tu nepasirengęs imtis pasiūlymo, prarasti pasitikėjimą galima lengvai. Pasitikėjimo praradimas yra pats baisiausias smūgis žmogui, kuris galvoja, kad jo darbas turi būti geras, reikšmingas.

- Ką rengiatės padaryti, kad Lietuvos visuomenė pradėtų kada nors gerbti Seimą, o ne vadintų viešai jo narius vagimis, nedaužytų posėdžių salės langų?

- Dabar Seimas tikrai neturi labai didelio visuomenės pasitikėjimo, bet man norėtųsi, kad toks žmonių požiūris keistųsi. Parlamentas privalo tapti vieningas, nes jau ir šiaip visa Lietuva gana suskaldyta, supriešinta.

Jeigu tapsiu Seimo pirmininku, dirbsiu ta kryptimi, kad Parlamentas visuomenei rodytų telkimosi, o ne susiskaldymo pavyzdį. Suprantu, Seimo pozicija ir opozicija yra natūralūs dalykai, bet dirbant Lietuvos labui net ir jos gali rasti bendrą kalbą.

Seimo prestižas labai priklauso ir nuo visuomenės - rinkėjų, kurie ir išsirenka tautos atstovybę. Esu už kiekvieno parlamentaro atskaitomybę rinkėjams ir raginu antrą kartą neberinkti į Seimą tų, kurie ketverius metus tik lengvai leido laiką ir nieko nenuveikė.

Nesu burtininkas, tad ir netikiu, kad ką nors įmanoma pakeisti Seime labai greitai - čia veikia jau susiformavusios tradicijos, taisyklės. Atvirai pasakysiu, kad net Seimo pirmininkas neturi jokių galių taip nubausti prasižengusių parlamentarų, kokias galias turi tik rinkėjai.

- Kaip matėte šios kadencijos Seimo paskutinio posėdžio kontrastus: ryte parlamentarai tarpusavyje pliekėsi įžeidimais, po pietų vieni kitiems žarstė padėkas, o vėliau visi susibėgo išgerti vyno?

- Manau, kad politiko gyvenime tai yra įprasti dalykai, nors juos galima įtarti ir tam tikra veidmainyste. Tarsi mes vieni kitiems prieštaraujame ir nesutariame dėl principinių dalykų, o per ceremonijas elgiamės su pompastiniu džiaugsmu.

Bet aš tai suvokiu kaip natūralius procesus, tokius kaip verksmą ar juoką. Vieną dieną Seimo narys būna nusiteikęs geriau, kitą - prasčiau, tad pažeria ir nesąmonių. Žmogiška yra ne tik džiaugtis ar pyktis, bet ir klysti.

- Kokie yra jūsų pranašumai būti Seimo pirmininku?

- Turiu sukaupęs nemažą politinę, parlamentinio darbo patirtį - aštuonerius metus dirbau Seime, dalį laiko čia ėjau ir įvairias vadovaujamas pareigas. Mano pliusas, manau, yra ir išsilavinimas - esu diplomuotas fizinio auklėjimo dėstytojas, o 1999 metais apsigyniau biomedicinos mokslų daktaro disertaciją.

Dažnai mane vadina tik krepšinio treneriu, tačiau esu dirbęs ir Lietuvos kūno kultūros akademijos prorektoriumi.

- Su Lietuvos moterų krepšinio rinktine 1997-aisiais iškovojote Europos čempionato auksą, tad ar galėtumėte sporto ir politikos kovose rasti panašumų?

- Seimą ir krepšinio rinktinę sieja net principiniai panašumai. Abiejose struktūrose veikia komandos valdymo principai, o pasiekti norimų rezultatų galima tik teisingai subalansavus abu kolektyvus, santykius tarp žaidėjų ir trenerio arba tarp Seimo pozicijos ir opozicijos. Tiesa, jeigu krepšinio rinktinėje veiktų tik destruktyvi opozicija, nebūtų įmanoma laimėti jokio medalio. Ne tik aukso.

Vadovaujant moterų rinktinei man pavykdavo uždegti žaidėjas, rasti su jomis bendrą kalbą, tinkamų žodžių, minčių, kad jos kautųsi aikštelėje, žaistų visa energija. Lygiai to paties reikia ir Seimui.

- Artimiausiu metu Seimas turės priimti sprendimą, ką daryti su tautos referendume išreikšta nuomone nestatyti Visagino atominės elektrinės, tad kokia jūsų nuomonė šiuo svarbiu klausimu?

- Mes privalome klausyti tautos nuomonės. Jeigu Lietuva pasakė, kad jai nereikia naujos atominės elektrinės, vadinasi - nereikia.

Suprantu, kad žmonės iš tiesų gali nežinoti visų tokio projekto technologinių, ekonominių smulkmenų, tačiau tai ir rodo darbą baigiančios Vyriausybės klaidas.

Šį referendumą reikėjo surengti prieš skelbiant konkursus, pasirašant sutartis ir leidžiant pinigus arba jeigu jau tai nuspręsta, visuomenei pasakyti visą tiesą. Bet to nebuvo - paskutiniu metu reklamos auka buvo paverstas Algimantas Čekuolis, iš kurio Lietuva sužinojo, kad naujas reaktorius mums neva nieko nekainuos.

Deja, apie atominį projektą informacija nebuvo teikiama net Seimo nariams, o po kiekvieno susitikimo su Energetikos ministerijos ar „Hitachi“ atstovais man kildavo tik dar daugiau klausimų ir įtarimų.

- Seimo vicepirmininku skiriamas ir vienas opozicijos atstovų, tad ar sutiktumėte tarp savo pavaduotojų matyti dabartinę Parlamento vadovę Ireną Degutienę?

- O kodėl gi ne? Tarp mūsų susiklostė tik puikiausi santykiai, tad jeigu opozicija deleguotų I.Degutienę, tai būtų geras sprendimas.

- Kokius matote naujojo Seimo santykius su prezidente Dalia Grybauskaite, kuri tebėra nusiteikusi itin priešiškai jūsų partijos atžvilgiu?

- Aš gerbiu prezidentės nuomonę, tad dėl požiūrio į Darbo partiją negaliu jos nei smerkti, nei kritikuoti.

Kita vertus, reikia visiems gerbti ir Lietuvos rinkėjų valią, o už Darbo partiją balsavo apie 280 tūkst. piliečių. Taip, tebėra nagrinėjama Darbo partijos byla, bet nereikia pamiršti, kad ikiteisminiai tyrimai yra atliekami ir konservatorių, socialdemokratų partijų atstovų atžvilgiu.

Nuodėmių mes turime daugelis, bet dabar jau privalome susitaikyti su ta mintimi, kad dirbs toks Seimas, kokį išrinko tauta. Ir man norėtųsi, kad Lietuvos prezidentė būtų visiems vienodai teisinga. Tikiu, kad ji stengiasi tokia būti.

- Jums tapus Seimo pirmininku, iškart prisistatys ir apsaugos karininkai, jie šalia bus nuolat - ar esate pasirengęs ir tokiems gyvenimo pokyčiams, asmeninės laisvės suvaržymui?

- Beje, šio nepatogumo labiausiai ir bijau, nes man nereikalingi apsaugininkai. Žinau, kad to reikalauja įstatymas, bet nežinau, ar prie tokių naujų aplinkybių, laisvės suvaržymo ir didesnio dėmesio apskritai įmanoma priprasti.

Tiesa, mano naujas statusas bent nevaržys šeimos - vaikai jau suaugę, o su žmona išsiskyriau prieš gerą pusmetį. Nesakysiu, ar prie to prisidėjo politika - tai labai asmeninis reikalas.

Vydo Gedvilo biografija

* Gimė 1959 m. gegužės 17 d. Kelmės rajono Užgirių kaime.

* 1977 m. baigė Telšių rajono Luokės vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojo į tuometinį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą (LKKI).

* 1981 m. baigė šią aukštąją mokyklą su pagyrimu, įgijo fizinio auklėjimo dėstytojo specialybę ir liko LKKI dirbti dėstytoju.

* 1999 m. apgynė biomedicinos mokslų daktaro disertaciją.

* Baigęs institutą ir dėstytojaudamas, visą laiką treniravo įvairias krepšinio komandas (vyrų „Atletą“, moterų „Viktoriją“)

* Nuo 1996 iki 2002 m. dirbo Lietuvos moterų krepšinio rinktinės vyriausiuoju treneriu ir jau 1997 m. rinktinė pirmą kartą mūsų krepšinio istorijoje tapo Europos čempione.

* 2001-2004 m. buvo Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) prorektorius, Senato narys, Lietuvos rektorių konferencijos Sporto komiteto pirmininkas.

* Nuo 2004 m. iki šiol yra Seimo narys.

* Laisvalaikiu mėgsta žaisti golfą, keliauti, skaityti knygas.