Ignalinos krašte

Lietuvos ir iš kitų šalių keliautojai vis dažniau domisi aktyvaus poilsio galimybėmis, rekreacine žuvininkyste. Ignalinos rajono žuvininkystės vietos veiklos grupė, pasinaudodami Europos sąjungos parama, ėmėsi populiarinti savo kraštą, etnografinės žuvininkystės tradicijas, rekreacinę žvejybą bei turizmą. Tam tikslui buvo parengta visa eilė maršrutų ir pažintinių leidinių.

Kiekvienas parko ežeras unikalus, saugantis savo istoriją. Vienas iš gražiausių - Baluošo ežeras garsėja salų gausa, liaudiškais jų pavadinimais: šalia Šuminų - Degesos sala, toliau puikuojasi Puokštės arba Bukieto sala, Bliūdelio įlanka ir Bliūdelio sala.

Baluoše yra viena keista ir paslaptinga sala. Ilgasalė – tai unikalus hidrografinis Lietuvos gamtos darinys, vienintelė Lietuvos ežerų sala, kurioje telkšo bevardis ežerėlis, o iš jo į Baluošo vandenis vinguriuoja trumpas ir paslaptingas upeliukas. Tai valstybės saugomas hidrografinis gamtos paveldo objektas. Geologai teigia, kad ežerėlis yra unikalus, maitinamas gruntiniais vandenimis, slūgsančiais po Baluošo ežero dugnu. Vandens perteklius vos pastebima srove upeliuku išteka į Baluošą.

Neatsitiktinai tokiame ežeringame krašte nuo žilos senovės daugelio žmonių pragyvenimo šaltinis buvo žvejybą. Archeologai, kasinėdami Ginučių piliakalnio papėdėje, pirmojo tūkstantmečio gyvenvietės vietoje rado ir vis dar randa senovinių žūklės įrankių.

Žūklę baltų kraštuose pirmą kartą, devinto amžiaus pabaigoje, paminėjo keliautojas ir pirklys Vulfstanas. Penkioliktame amžiuje Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje įvesti pirmieji žūklės apribojimai Nemuno deltoje. Aukštaitijos kraštą šie draudimai pasiekė kur kas vėliau. Ignalinos teritorijoje išsibarstę smėlingi, maži žemės sklypeliai negalėjo išmaitinti žmonių, todėl dauguma sodybų glaudėsi prie ežerų, o jų gyventojai sėkmingai vertėsi žvejyba. Valstiečiai laisvai galėjo gaudyti žuvis meškerėmis, dvibradžiais, tribradžiais tinklais. Nevaržomi galėjo statyti bučius ir venterius, leisti pačių nertus, vadinamus abaru, tinklaičius. Bet ir šį krašto neaplenkė apribojimai. Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt šeštųjų metų Valakų įstatymas draudė žvejoti neršto metu

Devynioliktame amžiuje, dvidešimto amžiaus pradžioje dauguma ežerų priklausė valstybei, dvarininkams ir kunigams. Pastarieji ežerus nuomuodavo Ignalinos ir Palūšės, daugiausia žydų tautybės pirkliams. Valstiečiai gaudydavo žuvį savo reikmėms, didžiąją dalį jos parduodami pirkliams. Taip žvejyba tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

Pagrindinė vandens transporto priemonė buvo luotai - iš storos drebulės, ąžuolo ar liepos išskobtos valtys. O ten, kur tokie medžiai neaugo, luotų gamybai naudojo storų pušų kamienus.

Povandenininkai, nardydami Aukštaitijos nacionalinio parko ežeruose, aptiko nežinia prieš kiek šimtmečių ežero gelmėse nugrimzdusį luotą. Geresnės progos pamatyti senovinį žvejybos įrankį ir nesugalvosi. Luoto iškėlimo darbams ėmėsi vadovauti, iš Žemaitijos atvykęs, liaudies meistras Virginijus Narkus.

Labai atsargiai luoto liekanos buvo sėkmingai iškeltos iš ežero ir iškeliavo į Valdo Danilevičiaus sodybą.

Iš ežero dugno iškelto luoto likučiai davė pradžią naujai idėjai – išskobti senovinę žvejų valtį. Virginijui tai jau ne pirmas skaptuojamas panašus laivas. Darbų pradžiai reikėjo drūto medžio. Tokį drebulės kamieną Valdas Danilevičius jau buvo parsigabenęs. Taip prasidėjo luoto skaptavimo darbai. Truputis istorijos...

Žvejyba Ignalinos krašte –vienas seniausių ir svarbiausių verslų, kurį paežerių gyventojai perduodavo iš kartos į kartą. Daugeliui prie ežeringų vandens telkinių įsikūrusiems gyventojams tai buvo pragyvenimo šaltinis. Apie tai liudija archeologinės iškasenos. Žinomas to meto žvejybos įrankis buvo kaulinis žeberklas. Seniausi Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko aptinkami žvejybos įrankiai pasiekė mūsų dienas iš viduriniojo akmens amžiaus –mezolito (VIII-V tūkstn. pr. Kr.). Yra žinoma, jog Kretuono ežero apylinkių gyventojai žvejodavo žeberklaudami, tinklais, kuriuos gamino iš liepos ir eglės karnų bei šaudydami iš lanko. Pakretuonės senovės gyvenvietėse aptikta tinklų pasvarų. Žiemą ar badmečiu žvejyba tapdavo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu. Gyventojai žvejodami naudojo medines upelių užtvaras, pliauškynes, tinklus, bučius, žeberklus, lankus, ietis, meškeres. Bučių liekanų aptikta senovės gyvenvietėse prie Kretuono ežero. Į bučius žuvys buvo vejamos pliauškynėmis. Apie tinklų naudojimą neolite byloja tinklų pasvarai ir plūdės, kurias darė iš pušies žievės. Žvejojant naudoti luotai, kuriais buvo iriamasi kartimis ir irklais.

luoto liekanos, ištrauktos 2014m. iš Ažvinčio ežero dugno, saugomas Valdo Danilevičiaus sodyboje.

Edmundo Kilkaus nuotr.

Luoto gamyba iš drebulės pagal senovės tradicijas Valdo Danilevičiaus sodyboje.

Žuvys gaudytos ir meškerėmis (jų kabliukai gaminti iš kaulo), žeberklais. Žuvims laikyti, apeigų metu naudoti indai, ant kurių sienelių pavaizduotos žuvys. Du tokie indai aptikti Kretuono gyvenvietėje. Archeologiniai tyrimai rodo , jog Ignalinos krašto gyvenvietėse daugiausia randama lydekų, šamų, ešerių, lynų kaulų. Neabejojama, jog luotai, tinklai ir kitos žvejybos priemonės naudotos žvejybai tiek žalvario ir geležies amžiais, tiek ir vėliau... iki šių dienų.

Etnografinė ir tradicinė žvejyba seniau ir dabar Ignalinos krašte yra pristatoma Ignalinos krašto muziejuje (Ateities g. 43, Ignalina). Ekspozicija įrengta įgyvendinus projektą „Ignalinos krašto senosios žvejybos paslaptys...“ (Nr. EŽF-13-IGNALINA-02-001).

Gegužės mėnesį jau galima žvejoti lydekas. Skatindami rekreacinę žvejybą, pažintį su krašto vandenimis, Ignalinos Medžiotojų ir žvejų draugijos skyrius kartu su Ignalinos rajono žuvininkystės vietos veiklos grupe organizuoja draugiškas rajono spiningavimo varžybas. Pasižiūrėti ignaliniečių spiningavimo meno, pasidalinti žvejybos patirtimi ir tarpusavyje parungtyniauti susirenka ne tik rajono žvejai, bet ir kaimynai, atvyksta svečiai iš Vilniaus.

Vasaros viduryje prasideda vėžiavimo sezonas. Senoliai sakydavo, kad vėžius galima gaudyti, kuomet pradeda plaukti rugiai. Lietuvoje nuo seno gyveno vieninteliai plačiažnypliai vėžiai. Prieš du šimtus metų pradėjo plisti mažiau vertingi siauražnypliai vėžiai. Jie ir buvo vėžiavimo objektas. Beje, kažkada vėžiai netgi buvo eksportuojami iš Lietuvos.

Ignalinos rajono ežerai skaidrūs, todėl čia palankios sąlygos vėžiams veistis. Gal todėl šiuose kraštuose ir vėžiavimo tradicijos iki šiol klesti. Vėžių gaudymas visais laikais buvo kaimo vaikų ir senelių užsiėmimas. Dabar ši egzotika vilioja daugelį. Ir ne todėl, kad norima sugauti kuo daugiau šių paslaptingų vandens gyvūnų, tiesiog bandoma išsaugoti senąsias tradicijas. Tai viename, tai kitame krašto kampelyje iki šiol organizuojamos vėžiavimo, patiekalų iš vėžių ruošimo šventės.

Maža, sidabru tviskanti ir labai vertinga švarių ir gilių ežerų žuvelė – seliava. Žvejų-mėgėjų tarpe ji nepopuliari, todėl retas kas jas atpažįsta. Ne taip paprasta šią gelmių gyventoją sužvejoti. Nuo liepos mėnesio iki pat vėlyvo rudens seliavas gaudo žvejai-verslininkai. Tai išskirtinė žūklė specifiniais aukštasieniais statomais tinklaičiais. Šia žvejyba gali užsiimti ne kiekvienas. Seliavų žūklei išduodami verslinės žūklės leidimai.

Jeigu tuo metu plauksite pro šalį, gal būt žvejai profesionalai jums papasakos apie seliavas, jų žvejybos ypatumus, gal net teks pasmaguriauti šia nepakartojamo skonio žuvele.

Ignalinos kraštas – Šiaurės Rytų Lietuva. Pats pavadinimas byloja, kad čia ir žiemos žvarbesnės ir sniego iškrenta daugiau negu kitur Lietuvoje. Nors pastaraisiais metais mūsų šalį aplanko vis švelnesnės žiemos.

Šaltuoju metu laikas tarsi sustoja. Nuo keliauninkų ir poilsiautojų klegesio nebeskamba kaimeliai, ištuštėja paplūdimiai, aprimsta vis dar ledo nekaustomos upės. Ežerų ledas dar plonas. Bet nekantriausi žvejai jau bando savo laimę. Ir ką gi šie kantruoliai žvejoja? Ogi mažytes žuveles – stinteles. Stintelė – nedidelė, gilių ežerų gyventoja. Pasirodo, Ignalinos rajone yra keli ežerai, kuriuose veisiasi stintelės, o jas gaudo tik patys ištvermingiausi žvejai. Stintelė labai skani žuvis, bet pabandyk iš keturiasdešimties metrų gylio pritraukti šio skanėsto bent vakarienei.

Paprastesnis ir žymiai efektyvesnis būdas stinteles iš po ledo gaudyti traukiamais tinklais. Čia jau žvejų verslininkų darbas. Stintelių žūklė šiame krašte buvo populiari nuo seno. Kol neburzgė motorizuota technika, žvejai tinklus traukdavo naudodamiesi, dar žiloje senovėje žinomomis, priemonėmis. Darbą palengvindavo liaudiškai vadinamos bobos. Jei tinklas būdavo ilgas, o neduok Dieve, dugne pasitaikydavo kokia kerplėša, tekdavo stipriai paprakaituoti.

Tokiai žūklei vadovaudavo patyrę žvejai, gerai žinantys kiekvieną ežero duburį.

Dabar stintelės gaudomos naudojant techniką. Tai žymiai palengvina sunkų fizinį darbą. Tačiau žvejybos tradicijos išliko tos pačios. Ir šiandien neapsieinama be senolių patarimų ir pamokymų. Kas kitas, jei ne visą gyvenimą prie ežero praleidęs žvejas žino tinkamiausias gelmes, stintelių žiemojimo, valkšnų traukimo vietas. Ne vien nuo žvejo sėkmės, bet ir nuo žinių priklauso žūklės laimikiai.

Pakeliui į Ginučius – Ignalinos puošmena ir pasididžiavimas – Ladakalnis. Vaizdai šiuo metų laiku nėra tokie įspūdingi kaip vasarą, bet ledo šalčiu alsuojantys ežerai primena, kad dabar žiema ir laikas paragauti ignaliniečių siūlomos karštos žuvienės...

Panaudotos Edmundo Kilkaus nuotraukos

Reprezentacinius filmus įgarsintus lietuvių, rusų, vokiečių, anglų, švedų kalbomis galite pamatyti:

http://www.poilsislietuvoje.eu

„ŽRVVG atstovybės - gerosios žuvininkystės praktikos sklaidos ambasadoriai“ (projekto Nr. 4RTB-3-13-01-PR001) pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos ketvirtosios prioritetinės krypties „Tvari žuvininkystės regionų plėtra“ priemonę „Regioninis ir tarptautinis žuvininkystės regionų vietos veiklos grupių bendradarbiavimas“.

Žuvininkystės regiono vietos veiklos grupė „Klaipėdos rajono iniciatyvos“ bendradarbiaudama su Ignalinos rajono žuvininkystės vietos veiklos grupe sėkmingai įgyvendino regioninio bendradarbiavimo projektą.

Projekto tikslas - bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdant jungtinį teritorinį marketingą rekreacinės žuvininkystės srityje.

Projekto socialinis-ekonominis tikslas – gerai apmokamų darbo vietų, kuriančių didelę pridėtinę vertę kūrimas ir išsaugojimas.

Projekto uždaviniai:

• plėtoti ir reprezentuoti vietos istorines žuvininkystės tradicijas;

• skatinti partnerystę rekreacinės žuvininkystės srityje;

• palaikyti ryšius, bendradarbiaujant ir keičiantis gerąja patirtimi tarp projekto partnerių;

• skleisti novatoriškas žuvininkystės idėjas visuomenei.

Projekto rezultatas - Projekto esmė įgyvendinti aukštesnio lygio bendradarbiavimo projektą, siekiant vystyti abiejų regionų rekreacinės žuvininkystės sritį. Šio projekto veiklų tiesioginis siekis – pritraukti vartotoją, kuris gali leisti sau kokybišką ir kultūringą poilsį. Taip pat gerai apmokamų darbo vietų, kuriančių didelę pridėtinę vertę kūrimas ir išsaugojimas, nes tik jos gali užtikrinti patenkinamą pajamų lygį ir socialinę gerovę kaimiškosiose ŽRVVG vietovėse. Šio projekto esmė suaktyvinti rinką ir duoti teigiamus rezultatus žuvininkystės sektoriui. Įgyvendinus projekto veiklas, bus užtikrinta informacinė sklaida, kas leis ŽRVVG teritorijas - tuo pačiu ir visą Lietuvą - reprezentuoti, kaip aplinką tausojančią, sugebančią užtikrinti turistų saugumą, suteikiančią aukšto lygio aptarnavimą šalį.

Tikslinės grupės:

Pagrindinė projekto tikslinė grupė yra ŽRVVG teritorijose gyvenantys žmonės, kurie turi potencialo komercializuoti savo norus, bet stokoja marketingo žinių, informacijos ir motyvacijos pradėti (toliau sėkmingai vystyti) savo verslą arba kitaip dalyvauti rekreacinės žuvininkystės veikloje - perpozicionuojant jį į aukštesnį lygį, pritaikytą paslaugų vartotojams atvykstantiems iš Skandinavijos, Vokietijos bei kaimyninių šalių - Latvijos, Baltarusijos, Rusijos.

EUROPOS SĄJUNGA

Europos žuvininkystės fondas: Investavimas į tvarią Projektą remia žuvininkystę 

Lietuvos Respublika

Reklama